 |
| vu.lt nuotr./Zenonas Norkus |
Bene sudėtingiausia istorikams yra nagrinėti įvykius, kurie ne rekonstruojami iš rastų dokumentų ar rašytinių šaltinių, bet yra gyvi daugelio mūsų atmintyje, o mokslininkai irgi yra tų įvykių liudytojai. Šiandien skaitytojams pateikiame publikaciją, parengtą Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros profesoriaus Zenono Norkaus pranešimo „Lietuviškos 1988–1992 m. refoliucijos politinių pasekmių tarptautinis palyginimas“ pagrindu.
1989–1992 m. refoliucija Lietuvoje
1989–1992 m. įvykiai Lietuvoje ir kai kuriose kitose žlungančio komunizmo šalyse netelpa į „revoliucijų/reformų iš viršaus“ – „revoliucijų ir apačios“ dichotomiją, nes turi ir vienos, ir kitos bruožų. Todėl šiuo atveju turėtume kalbėti apie Lietuvoje įvykusią refoliuciją. Šį terminą, apibūdindamas įvykius Vengrijoje ir Lenkijoje, pasiūlė britų istorikas ir žurnalistas Timoty Gartonas Ashas.
Marksistinėje tradicijoje skiriamos (tiesa, tik „buržuazinės“) netikros „revoliucijos iš viršaus“, kurių metu nuosavybės santykiai ir politinė sistema keičiami reformomis, valdžioje išliekant ir įvykių eigą kontroliuojant tai pačiai viešpataujančiai klasei ar „elitui“, ir tikros „revoliucijos iš apačios“, kur senoji santvarka nušluojama masių veiksmais, o senąją valdančiąją klasę arba elitą pakeičia nauja, kurios branduolį dažniausiai sudaro ikirevoliucinių laikų kovotojai prieš senąją sistemą.
Klasikiniai revoliucijų iš apačios pavyzdžiai – revoliucijos Rusijoje (1917–1937) ir Prancūzijoje (1789–1815), revoliucijų iš viršaus – Vokietijoje (1862–1871) ir Japonijoje (1868–1889). Kalbant apie mažas šalis, tikslinga išskirti dar vieną revoliucijų atmainą – revoliucijas iš išorės arba „importuotas revoliucijas“. Tokia buvo ir 1940–1949 m. revoliucija Lietuvoje. Kas gi įvyko Lietuvoje prieš dvidešimt metų? Daugelis istorikų mano, kad rimtą istoriją rašyti anksti, kol tebėra gyvi aprašomų įvykių dalyviai ir liudininkai. Sociologai ir politologai nėra tokie kantrūs. Kaip atrodo jau dvidešimties metų senumo įvykiai Lietuvoje tranzitologijos (lietuviškai – „pereigologijos“ – specialios sociologijos šakos, nagrinėjančios perėjimus nuo diktatūros prie demokratijos, požiūriu?
Suderėtas perėjimas
„Refoliucijos“ vardas prigijo tarpiniam tarp revoliucinės ir reformistinės demokratizacijos variantui. Jis turi nemažai sinonimų: translokacija (transplacement; S.Huntingtonas), ruptforma (ruptura + reforma; Linzas ir Stepanas), suderėta revoliucija, suderėtas perėjimas (pacted revolution; pacted transition).
Paskutiniojo pavadinimo privalumas tas, kad jis išryškina sociologiškai svarbiausią šio demokratizacijos būdo bruožą. Tai yra sandėris tarp liberalios valdančiojo elito frakcijos ir nuosaikios kontrelito frakcijos dėl naujos santvarkos pagrindų bei abipusis įsipareigojimas laikytis tam tikrų politinio žaidimo taisyklių. Konservatoriai senajame ir radikalai naujajame elite neutralizuojami ir marginalizuojami.
Svarbiausios taisyklės: (1) valdantysis elitas sutinka perduoti valdžią opozicijai po spėjamo pralaimėjimo pirmuose laisvuose rinkimuose; (2) opozicija sutinka nepersekioti pralaimėjusios pusės ir leisti dalyvauti politikoje; (3) pati pralaimėjusi rinkimus, opozicija sutinka pripažinti pralaimėjimą, nekviesdama savo šalininkų į gatves.
„Atsiskaitymas“ su senuoju režimu apsiriboja pavienių senojo režimo represinių struktūrų teisių apribojimu bei teismo procesais pavieniams jų darbuotojams.
Lenkija – ryškiausias refoliucijos pavyzdys
Pokomunistiniame pasaulyje bene ryškiausias refoliucijos pavyzdys – Lenkija, kur užsitęsęs komunistinės valdžios ir „Solidarumo“ konfliktas buvo išspręstas režimo ir opozicijos vadams Magdalenkos (vietovė prie Varšuvos, kur vyriausybinėje viloje vyko derybos) „apskritojo stalo“ derybose 1989 m. susitarus dėl konstitucinių naujo režimo pagrindų ir saugumo bei politinių teisių garantijų partiniams funkcionieriams („nomenklatūrai“).
Būtina refoliucijos sąlyga – stipri opozicija su populiariais, aiškiais lyderiais, sugebančiais kontroliuoti mases, kurių dauguma pirmuose santykinai laisvuose rinkimuose balsuoja už opoziciją.
Komunizmo idėjomis nomenklatūra jau seniai nebetikėjo, o laikytis įsikibus valdžios ją skatino prisiminimai apie „baltąjį terorą“, kaip antai 1956 m. spalį Vengrijoje, kai valdžios funkcionieriai (visų pirma saugumiečiai) buvo linčiuojami ir kariami ant stulpų.
Nuogąstavimai buvo gana pagrįsti, nes svarbiausias „socialistinės“ santvarkos ramstis buvo baimė, įvaryta „raudonuoju teroru“, nors nomenklatūrą sudarė jau nauja karta, kuri asmeniškai tame terore nedalyvavo.
Kiti du gana aiškūs pokomunistinių refoliucijų atvejai: Vengrija ir Lietuva.
Būtina refoliucijos sąlyga – stipri opozicija su populiariais, aiškiais lyderiais, sugebančiais kontroliuoti mases, kurių dauguma pirmuose santykinai laisvuose rinkimuose balsuoja už opoziciją.
Lenkijoje tokius lyderius iškėlė „Solidarumas“. Lietuvoje ir Vengrijoje jie iškilo režimo „liberalizacijos“ fazės laikotarpiu. Lietuvoje tam pakako dviejų metų – nuo 1988 m. vasaros iki 1990 m. pavasario.
Demokratizacijai vykstant revoliuciniu keliu, liberalizacijos fazės iš viso nėra. Valdžioje atsidūrusiai opozicijai belieka savo santykius aiškintis savo viduje. Demokratizacijai vykstant reformistiniu keliu, stipri opozicija iki pirmųjų (santykinai) laisvų rinkimų dėl vienų ar kitų priežasčių (per trumpas „liberalizacijos“ laikotarpis, socialistinės vertybės giliai įsišaknijusios) nesusiformuoja, juos laimi komunistai/ekskomunistai.
Refoliucijos būdingos šalims, kuriose stipriai reiškėsi vadinamasis „nacionalinis komunizmas“ – Lenkija, Lietuva, Vengrija. Komunistai sugebėjo atsikratyti kitos valstybės statytinių ar marionečių aureolės, įtikinamai apeliuoti į vienokius ar kitokius istorinius „nuopelnus“.
Lietuva 1988–1992: nepavykusi revoliucija
Kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, Lietuvoje demokratizacija prasidėjo reformomis iš viršaus, LKP išsaugant situacijos kontrolę.
Nuo 1988 m. rudens, kai Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LPS) pradėjo veikti kaip savarankiška politinė jėga, konkuruojanti su Lietuvos komunistų partija (LKP), stebime klasikinę „refoliucinę“ konfigūraciją: Liberali nomenklatūra (nacionalkomunistinė LKP) + nuosaiki opozicija (Sąjūdžio dauguma) prieš radikalią opoziciją (Laisvės lyga) + sovietinius konservatorius LKP/SSKP. Visą laiką tarp jų vyko nuolatinės neformalios konsultacijos – veiksmų koordinacija. Tiesa, 1990 m. kovo 11 d. išvakarėse nebuvo ko nors panašaus į „apskrito stalo“ derybas. Nepriklausomybė paskelbta ir Laikinoji konstitucija priimta vienašališkais rinkimus laimėjusio Sąjūdžio sprendimais. Tačiau pirmoji Kazimiros Danutės Prunskienės vyriausybė – iš esmės koalicinė, su ekskomunistų persvara.
Nuo antros 1990 m. pusės stebime LPS radikalizaciją. Nuvertus K.D.Prunskienės vyriausybę išryškėja nauja konfigūracija: Suradikalėjusi Sąjūdžio dauguma + senieji radikalai prieš sovietinius konservatorius ir Maskvą, nacionalkomunistinei LKP užimant „laukiančio neutraliteto“ poziciją.
1991 m. rugpjūtis – 1992 m. ruduo: iš politinės arenos pradingus sovietiniams konservatoriams, naujasis valdantysis elitas mėgina eliminuoti nacionalkomunistinę LKP, mėginama refoliuciją paversti revoliucija. 1991–1992 m. ekonominės reformos – iracionalios ekonomiškai, bet jos racionalios politinės logikos požiūriu: kaip priemonės pakirsti senojo valdžios elito galią.
Išmintis – pripažinti savo pralaimėjimą
Grįžimą prie refoliucijos galime stebėti 1992 m. vasarą, žlugus 1992 m. gegužės 23-iosios referendumui „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento“ ir „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos ir dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pakeitimo ir papildymo“ projektų, pasibaigus garsiajai Sąjūdžio daugumos „parlamentinei rezistencijai“ ir atstatydinus Gediminą Vagnorių.
1991–1992 m. ekonominės reformos – iracionalios ekonomiškai, bet jos racionalios politinės logikos požiūriu: kaip priemonės pakirsti senojo valdžios elito galią.
„Apskritojo stalo“ ekvivalentu Lietuvoje tapo nuo 1992 m. birželio mėn. neformali, tarpfrakciniu pagrindu veikusi deputatų grupė, kuri siekė ieškoti ir rasti bendrų susitarimų dėl naujos nuolatinės konstitucijos prielaidas. Jai ir pavyko išjudinti naujos konstitucijos projektą.
1992 m. rugpjūčio 4 d. Aukščiausioji Taryba, pritarė parengtam konsoliduotam protokolui, kuriame apibrėžtos fundamentaliosios pozicijos dėl būsimosios Konstitucijos.
Svarbiausia yra tai, kad 1992 m. spalio 25 d. rinkimų rezultatus pralaimėjęs Sąjūdis pripažino savo pralaimėjimą. Tai nėra savaime suprantama, nes didžiuosiuose miestuose jis galėjo nesunkiai organizuoti masinius protestus ir surengti pirmąją pokomunistinėje Europoje „spalvotąją revoliuciją“. Vietoj to stebime ne visada ryžtingą, bet pakankamai nuoseklų atsiribojimą nuo dešiniųjų radikalų „gatvės politikos“ (anksčiau ja buvo naudojamasi kaip patogiu įrankiu).
1993 m. rudenį jau transformuotas į Konservatorių partiją Sąjūdžio branduolys atsispyrė pagundai sugrįžti į valdžią, nelaukiant naujų rinkimų – pasinaudojus SKAT kariškių Kaune maištu.
Antrojo dešimtmečio išskirtinumas
Antrojo pokomunistinio dešimtmečio metais Lietuvos politinė raida atsiskyrė nuo Lenkijos ir Vengrijos, kurių politika pirmojo pokumunistinio dešimtmečio metais buvo labiausiai panaši į Lietuvos politiką. Lenkijoje ir Vengrijoje ekskomunistinio ir antiekskomunistinio elitų paktas iširo, o Lietuvoje, atvirkščiai, išliko ir net sutvirtėjo. Lenkijoje ir Vengrijoje jį sužlugdė naujų politinių jėgų, kurios atėmė balsus iš senųjų antikomunistinių partijų, iškilimas. Tos naujos politinės jėgos – (dešiniosios) „populistinės“ partijos, kurias, pasiremiant Klaipėdos universitete dirbančio politologo Vaidučio Laurėno darbais, galima suskirstyti į reformatoriškas ir radikalias arba ekstremistines. Populizmo neišvengė ir Latvija (2002–2004) bei Estija (2003–2005), kai jas valdė naujų dešiniųjų populistinių partijų lyderių Einaro Repšės ir Juhano Partso vadovaujamos koalicinės vyriausybės.
Lietuvą populizmo banga užplūdo anksčiausiai – jau 1998 m., kai Artūras Paulauskas vos nebuvo išrinktas Lietuvos prezidentu. Per 2000 m. Seimo rinkimus už populistus balsavusių rinkėjų balsus pasidalijo du politikai – A.Paulauskas (19,6 proc. balsų ) ir Rolandas Paksas (17,25 proc. balsų).
Tiesa, skirtingai nuo A.Paulausko Naujosios sąjungos (socialliberalų), R.Pakso Liberalų sąjunga nebuvo populistinė. Tačiau tokia ji tapo aljanso su R.Paksu laikotarpiu, kai šis liberalams atnešė rinkėjų balsus ir padėjo nuo politinės avanscenos nustumti Centro sąjungą.
Kodėl populistinė banga Lietuvoje neturėjo sisteminių pasekmių? Kodėl Lietuvoje išliko (ir net sutvirtėjo) ekskomunistinio ir antikomunistinio elitų paktas?
Kodėl nėra Trečiosios Lietuvos Respublikos
Kodėl nėra Trečiosios Lietuvos Respublikos, nors yra IV Žečpospolita ir naujoji Vengrija? Greičiausiai Lietuvą nuo tų pasekmių apsaugojo varžybos tarp populistinių politikų, kurios susilpnino kiekvieną iš jų atskirai.
R.Paksui koją pakišo jo ryšiai su rusišku verslu. Jeigu R.Paksas rėmėjų būtų radęs tarp JAV ar vietinių lietuvių verslininkų, dešiniojo politinio populizmo likimas Lietuvoje būtų buvęs visai kitoks. Neišvengiamai kompromituojančių ryšių su rusišku verslu dvyniai Kaczynskiai Lenkijoje ar Viktoras Orbanas Vengrijoje neturėjo. Latvijoje E.Repšės pozicijos susvyravo, kai jo oponentai „atkasė“, kad jo partiją remia ir rusų verslininkai.
Nepavykus apkaltai iki paslaptingų 2004 m. kovo pabaigos įvykių, kai R.Paksas netikėtai savo patarėju paskyrė Jurijų Borisovą ir galutinai susikompromitavo, populizmo proveržio baigmė buvo vis dar atvira, Lietuvos politika galėjo pasukti ta pačia kryptimi, kokia pasikeitė politika Lenkijoje po 2005–2007 m. ir Vengrijoje po 2010 m.
Kodėl nėra Trečiosios Lietuvos Respublikos, nors yra IV Žečpospolita ir naujoji Vengrija? Greičiausiai Lietuvą nuo tų pasekmių apsaugojo varžybos tarp populistinių politikų, kurios susilpnino kiekvieną iš jų atskirai.
Tą pokytį galima apibūdinanti kaip perėjimą nuo liberalaus pokomunizmo prie populistinio pokomunizmo. Keblu pasakyti, kiek ilgai būtų trukęs tas naujas būvis, tačiau galima teigti, kad ekskomunistinių ir antiekskomunistinių elitų paktas, užtikrinantis dabartinę Lietuvos politinės sistemos pusiausvyrą, nebūtų pergyvenęs apkaltos nesėkmės.
Tikėtina, kad ir pačios apkaltos pirmoji priežastis buvo A.Paulausko ir R.Pakso prezidentinių ambicijų konfliktas (kompromituojanti R.Paksą informacija nutekėjo iš A.Paulausko, kuris gėdingai pralaimėjo R.Paksui 2002–2003 m. prezidento rinkimuose, kanceliarijos).
Kokios bebūtų apkaltos proceso pradžios priežastys: išgyvenęs apkaltą ar (juo labiau) iš naujo išrinktas prezidentu, R.Paksas nebūtų praleidęs progos Seimo rinkimų 2004 m. rudenį išvakarėse STT akcijomis sukompromituoti „tradicines“ politines partijas (tikėtina, kad pagrindine „auka“ būtų tapusi ekskomunistinė LSDP). Apie tai neseniai išėjusioje Ingos Liutkevičienės ir Alfonso Andriukaičio knygoje „Vytenio Povilo Andriukaičio gyvenimo interviu. Lietuviškas imunitetas. Bausmė be nusikaltimo“ (V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012) pasakoja V.P.Andriukaitis – gerai informuotas to meto įvykių liudininkas ir dalyvis.
Tapęs prezidentu, R.Paksas perėmė dar Valdo Adamkaus laikais nusistovėjusią faktinę STT kontrolę ir ją panaudojo savo tikslams – kaupti kompromituojančią politinius priešininkus informaciją. Apie tai iškalbingai byloja 2004 m. birželio 24 d. įvykiai, kai, likus trims dienoms iki antrojo pirmalaikių prezidento rinkimų rato, STT agentai iškratė partijų, rėmusių K.D.Prunskienės oponentą V.Adamkų (konservatorių, liberalcentristų, socialliberalų ir socialdemokratų), būstines.
Ką STT (vadovavo Valentinas Junokas) padarė K.D.Prunskienės labui, ji būtų padariusi ir R.Paksui, jeigu jis būtų „išgyvenęs“ apkaltą arba bent jau gavęs galimybę vėl iškelti savo kandidatūrą.
Iki balsavimo dėl R.Pakso apkaltos Seime 2004 m. balandį, pasinaudoti iš STT įgytais „koziriais“ R.Paksui trukdė taktiniai išskaičiavimai, nes STT akcijos prieš politines partijas tikrai nebūtų pagerinusios jo išlikimo prezidento poste šansų, jeigu jos būtų buvusios sankcionuotos iki balsavimo dėl apkaltos Seime. Tačiau jie tikrai būtų buvę panaudoti per naujus prezidento arba (jeigu apkalta nebūtų pavykusi) per Seimo rinkimus 2004 metų rudenį. Turėdamas bent kiek tvirtesnę atramą Seime, R.Paksas savo tikslais būtų galėjęs pasinaudoti gana plačius įgaliojimus sudarant Vyriausybę. Kas būtų vykę toliau, galima spręsti pagal dviejų metų dvynių Kaczynskių valdžios Lenkijoje 2005–2007 arba Vengrijos po 2010 m. paveikslą.
Lemtingi – 2004-ieji metai
Jeigu kitose „refoliucinėse“ šalyse antrojo pokomunistinio dešimtmečio metais ekskomunistinio ir antikomunistinio elito paktas buvo denonsuotas, o partinės sistemos kontūrai iš esmės pasikeitė (tiesa, apie tai dar anksti teigti Vengrijos atveju), tai Lietuvoje jis buvo „Pakso krauju“ ratifikuotas ir įtvirtintas.
2006–2008 m. Lietuvą valdė Gedimino Kirkilo mažumos vyriausybė, kuri priklausė nuo konservatorių paramos. Nieko dabar labai nenustebintų ir „vaivorykštinė“ socialdemokratų ir konservatorių koalicija, kuri buvo visiškai neįsivaizduojama pirmojo dešimtmečio laikais.
Romualdas Ozolas 2004 metus laiko lemtingais pokomunistinės Lietuvos istorijoje, jais datuodamas Antrosios Lietuvos respublikos pabaigą (Ozolas R. 2004-ieji: Lietuva. Antrosios Respublikos pabaiga. V.: Mintis, 2005). Iš tikrųjų tais metais LR II išgyveno ir išliko, o Lietuva išvengė populistinio pokomunizmo, t. y. populizmo valdžioje.
