Kaunietis G.Kasparavičius baigė maždaug dvejus metus trukusį darbą ir visuomenei pristato pirmąjį išsamų leidinį apie Lietuvos upių transportą. Knygą „Nemunas Lietuvos gyvenime 1918 – 1990 metais“ išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.
Gausiai istorinėmis nuotraukomis iliustruotas leidinys – pirmasis bandymas papasakoti apie upių transportą, laivybos vidaus vandens keliuose reikšmę Lietuvai praėjusiame amžiuje, taip pat svarbiausius Lietuvos upių uostus, prieplaukas, pristatyti upeivių profesinę bendruomenę.
Daug laiko įvairiuose šalies archyvuose praleidęs bei su senaisiais upeiviais bendravęs istorikas, kalbėdamas apie upių transportą, kalba ir apie skirtingo laikmečio Nemuno įtaką žmonių gyvenimui, planus Kauną paversti jūriniu uostu bei apie mažai žinomą upeivio profesiją.
Knygoje ne tik atskleidžiama upių transporto reikšmė XX amžiaus Lietuvoje, bet ir parodoma, kaip modernios valstybės formavimąsi lėmė vandens transporto organizavimas, kaip jis plėtotas tarpukario Lietuvoje, kokia upių laivyba buvo sovietmečiu.
Pasak G.Kasparavičiaus, šiandien bebaigianti išnykti profesinė upeivių bendruomenė yra vienas iš įdomiausių temos aspektų, o iki šiol upeiviai sulaukė mažai tyrinėtojų dėmesio.
„Bet juk prie Nemuno įsikūrusių miestelių, kaimų gyventojai šimtmečiais vertėsi upininkyste, ne vieno kapitono vyriausiasis sūnus sekdavo tėvo pėdomis ir tapdavo upeiviu, o sovietmečiu – vadinamųjų „Raketų“ kapitonu. Upeivių gyvenimas virte virė visą laivybos sezoną, o trumpos atokvėpio akimirkos būdavo tik žiemą“, – sakė G.Kasparavičius.
Apie laivybą autorius pradeda pasakoti nuo svarbių Lietuvos istorijai metų – 1918-ųjų, kada vandens transportas buvo viena svarbiausių ūkio šakų, padėjusi kurti politiškai bei ekonomiškai nepriklausomą valstybę.
„Beje, viena įdomi detalė. Pirmaisiais nepriklausomybės metais, kasmet, upių laivybai iš biudžeto buvo skiriama apie vienas milijonas litų, kas dabar sudarytų apie 2,93 milijono eurų. Šie pinigai buvo naudojami pagrindinei vidaus vandens arterijai – Nemunui – tvarkyti ir prižiūrėti“, – sakė G.Kasparavičius.
Pirmoje knygos dalyje pasakojama apie privačias ir valstybines iniciatyvas, padėjusias vandens transportui stotis ant kojų, nagrinėjama pirmosios Lietuvos laivininkystės kompanijos – Lietuvos garlaivių bendrovės, Kauno vandens kelių rajono – veikla, autorius daug dėmesio skiria upeiviams, laivų savininkams, uostuose šurmuliavusiam gyvenimui.
Antroje knygos dalyje apžvelgiami sovietinės ir nacistinės okupacijos metai, keleivinė ir krovininė laivyba pokario ir brežnevinio sąstingio metais, aptariama ir tuo metu veikusių su laivyba ir upių transportu susijusių įstaigų veikla, pats laivynas.
„Įdomu tai, kad pokario metais buvo įspūdingi planai Nemuną paversti trasa, sujungti jį su Dniepru, ir taip iš Klaipėdos jūriniai laivai būtų galėję nuplaukti iki Juodosios jūros dukart greičiau. Nereikėtų plaukti per visą Europą. Jei tie planai būtų įgyvendinti, Kaunas būtų tapęs jūriniu uostu.
Nemune norėta statyti didžiules užtvankas: ties Smalininkais, Birštonu, Alytumi, Druskininkais. Jos būtų stipriai sukėlusios vandens lygį, ir tokių telkinių, kaip dabartinės Kauno marios, būtų penki. Taip būtų padaryta didelė žala gamtai, tačiau sovietmečiu buvo žiūrima į ekonominius dalykus. Projektas nebuvo įgyvendintas“, – pasakojo G.Kasparavičius.
Autoriaus teigimu, knygoje įdomių faktų ir detalių gali rasti kiekvienas, kuris domisi upėmis – knyga skirta ne tik akademinei bendruomenei, tačiau ir visuomenei, kuri ras iki šiol neskelbtų ir nežinomų faktų bei palyginimų.
Pavyzdžiui, po 1918 metų, ant kojų stojantis laivybai, Nemunu ir kitomis Lietuvos upėmis buvo pervežama apie 400 tūkst. tonų įvairių krovinių ir apie 400 tūkst. keleivių. Dabar, po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo prabėgus 28 metams, vandens transporto valdymo srityje į rinkos ekonomikos dėsniais paremtą laivybą persiorientuoti nepavyko, o pats vandens transportas tapo nekonkurencingas. Krovininė laivyba Lietuvos upėmis iš viso nebevyksta, o keleivių pervežama ne daugiau kaip 30 tūkst. (neskaičiuojant Smiltynės perkėlos).
Istorikas G.Kasparavičius Lietuvos upių transporto istorija domisi jau daug metų, anot jo, tai viena iš unikaliausių ir seniausių Lietuvoje transporto rūšių, kuri dėl XX amžiuje įvykusios technikos pažangos pamažu tampa istorija.
Kaune su partneriais G.Kasparavičius dalyvauja projekte, kuriuo siekiama reanimuoti upes bei sugrąžinti miestiečius į paupius bei populiarinti vandens transportą.
Knygos „Nemunas Lietuvos gyvenime 1918–1990 metais“ pristatymas vyks lapkričio 21 d. 17:30 val. verslo centro „Kauno Dokas“ (Jonavos g. 7, įėjimas A) konferencijų salėje.
