Vienas tokių tarsi geležinė šmėkla pasirodė po neseniai siautusios vėtros. Tai – spalvingą istoriją turinčio vokiečių laivo „Hans Bernstein“ likučiai, kyšantys Smiltynėje, paėjus gerą puskilometrį į pietus nuo pagrindinės gelbėjimo stoties.
Po kurio laiko smilčių kilimas ir vėl paslėps, tarsi kape palaidos šio nelaimėlio griaučius, todėl dabar yra puiki proga aplankyti kad ir neišvaizdų, tačiau įdomų savotiškos marinistinės dramos herojų.
Istorikų svarstymu, būtų tikslinga sudaryti visų ties mūsų krantais nuskendusių ar pliažuose po audrų pasivaidenančių laivų virtualų gidą, kad pajūriu mėgstantys paklajoti žmonės galėtų susipažinti su nematomu paveldu.
Prikėlė iš mirusiųjų
Tai įvyko 1969 m. spalio pabaigoje. Baltija ėmė vis labiau šiauštis, kilo audra, todėl išoriniame Klaipėdos uosto įplaukos reide laivyba buvo sustojusi. Keletas laivų plūduriavo išmetę inkarus ir laukė.
Tarp jų buvo ir dar 1910 m. Vokietijoje, anuomet šiai valstybei priklaususio miesto Štetino (dabar – Ščecinas, Lenkija) laivų statykloje „Stettiner Oderwerke“ statytas, anglis ir antracitą iš Klaipėdos turėjęs plukdyti 86 metrų ilgio „Hans Bernstein“.
Keistas laivas. Pirmasis jo pavadinimas – „Brandenburg“, ir tai buvęs garlaivis. 1920-aisiais pervadintas į „Vasco“, o po devynerių metų jau tapo „Franz-Jurgen F. L.“, ir su tokiu užrašu ant bortų jis skrodė bangas iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. 1945 m. balandį ties Vokietijos Kylio uostu jis buvo atakuotas ir nuskandintas. Baltijos jūros dugne pragulėjo iki pat 1949 m.
Vokiečiai laivą iškėlė ir suremontavo, o 1954 m. garo mašiną turėjęs „Franzas“ buvo patobulintas ir tapo dyzeliniu varikliu varomu „Hansu Bernsteinu“.
Šioje vietoje galima paminėti seną jūrininkų prietarą: esą pastačius laivą ir davus jam vardą jūrų dievas Neptūnas jį atsimena ir saugo, tačiau pakeitus pavadinimą ši magija išgaruoja, ir nelaimė – tik laiko klausimas.
Triskart pervadintas aprašomas laivas buvo gana dažnas svečias Klaipėdos uoste, tačiau 1969-ųjų rudens pabaiga tapo lemtinga.
Atsisakė pagalbos
Bangos vis labiau talžė metalinį „Hans Bernstein“ korpusą, audros gūsiai vėtė ir mėtė į šonus laivą, kol išoriniame reide lūkuriavusį „vokietį“ palaužė: neatlaikė inkarai. Nutrūkus jų grandinėms, „Hansą“ ėmė nešti į pietus.
Klaipėdos uosto saugaus eismo tarnybos sureagavo, ir dispečeriams susisiekus su dreifuojančio arti 90 metrų ilgio laivo kapitonu šis kategoriškai atsisakė bet kokios pagalbos. Jokio SOS signalo. Senas jūrų vilkas nusprendė pasikliauti neypač galingais varikliais ir pakovoti su stichija. Suklydo. Laivą toliau nešė link Kuršių nerijos krantų. Pagalbos atsisakyta ir pakartotinai ją pasiūlius.
Sklando keletas versijų, kodėl į bėdą patekusio ir desperatiškai su stichija kovojusio „Hans Bernstein“ kapitonas taip atkakliai nenorėjo gelbėtojų paslaugų: esą šios būtų labai brangiai kainavusios. Nuspręsta taupyti. Kitas variantas – pernelyg didelis pasitikėjimas savimi. Trečias – kapitonas žinojo, kad jūros dugnas ties Kuršių nerija į pietus nuo molo yra nepavojingas, be akmenų, todėl jo valdomas tuščias (be krovinio) laivas tiesiog saugiai „sės ant dugno“.
1969-ųjų lapkričio 3-iąją, dar nenurimus Baltijai, apie 30 metrų nuo kranto užplaukęs ant seklumos „Hans Bernstein“ jau nebesigalynėjo su stichija ir tiesiog stovėjo.
„Pliaže įkalintas laivas darė keistą įspūdį. Jis priminė į krantą išmestą banginį – vis dar gyvą, stiprų, bet visiškai išsekusį. Vairinės languose šmėkščiojo žmogaus, turbūt budinčio jūreivio, siluetas. Iš kamino rūko nedidelis dūmelis, liudijantis, kad laive vis dar rusena gyvybė“, – 2016-aisiais rašė įvykio liudytojas Venantas Butkus.
Galima pajuokauti, jog „Hanso“ nesėkmę išpranašavo ir pats pavadinimas „Bernstein“: vokiškai šis žodis reiškia gintarą, kurį taip pat audringa Baltija išmeta į krantą.
Užsispyrusio kapitono valdyto ir ties dabartiniu vyrų pliažu, netoli Antrojo pasaulinio karo priešlėktuvinės vokiečių pakrantės baterijos „Seestrand“ užstrigusio laivo bėdos ne tik nesibaigė, bet tik prasidėjo. Nelaimėlis neilgai trukus buvo išplautas tiesiog į paplūdimį.
Kalinys – rekordininkas
Yra išlikusi 1969 m. nuotrauka, kurioje ant kranto, šalia stūksančio „Hans Bernstein“ pirmagalio į smėlį įkastas stendas su lietuvių ir rusų kalbomis parašytu perspėjimu: „Pasienio zona. Įėjimas draudžiamas“.
Mat gūdžiu sovietmečiu Kuršių nerija buvo įtraukta į pakrantės pasienio ruožą ir bet kam bet kada vaikščioti paplūdimiais buvo draudžiama. Vakarais pasieniečiai išpurendavo akėdami smėlį ir rytais tikrindavo, ar kas nors naktį nebandė jūros keliu pabėgti iš už geležinės uždangos buvusios Sovietų Sąjungos. Patruliai ieškodavo pėdų smėlyje, pagal kurias būtų galima atsekti pažeidėjo maršrutą.
Tačiau jau 1975 m. darytose fotografijose galima išvysti tarsi skruzdėlynu virtusį pliažą su šimtais žmonių šalia Smiltynės kalinio.
Šis žodis, ko gero, geriausiai apibūdina laivo likimą, nes jis tapo rekordiškai ilgą laiką mūsų pakrantėje prastovėjusiu jūros išmestu laivu.
„Hansą“ buvo bandyta gelbėti, nutempti jį atgal į Baltijos jūrą, tačiau itin sekli jūros pakrantė ties Smiltyne šį darbą pavertė vargo vakariene. Iš anuomečio Rusijos miesto Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) atplaukė galingas vilkikas, kuris riaumodamas bergždžiai traukė laivą gilyn į jūrą. Sugalvota net specialiai iškasti kanalą „vokiečiui“ išvaduoti, tačiau ir ši priemonė pasirodė besanti neveiksminga: bangos labai greitai jį užnešdavo smėliu.
Ir apėmė galvasopis tiek laivo savininkus, tiek Klaipėdos valdžią. Ką daryti? Svarstymų ir biurokratinių procedūrų laikas užsitęsė net 26-erius metus. Nuspręsta 1910 m. statytą, 1954 m. modernizuotą senučiuką „Hansą“ supjaustyti. Šis darbas buvo baigtas 1995 metais.
Dabar Smiltynėje, netoli vokiečių priešlėktuvinės baterijos ant apsauginio kopagūbrio po audrų smėlis atidengia tai, kas liko iš tokią dramatišką istoriją išgyvenusio „Hanso Bernsteino“. Paplovus smėlį, iš jo išlenda surūdiję korpuso dugno likučiai, kurie praeiviui byloja tik apie kažkokį keistą, galbūt su laivyba susijusį objektą.
Reikėtų gido
Svarstoma, jog gera idėja būtų sudaryti visų Baltijos jūroje nuskendusių ar ties ja smėlyje palaidotų laivų registrą, parengti virtualų gidą.
„Vaikštai, pasinaudoji specialia mobiliąja programėle, ir ties tam tikra vieta ji tau sufleruoja, kad čia yra nuskendusio ar krante pasislėpusio laivo likučiai. Paskaitai jo istoriją, pažiūri nuotraukas ir keliauji toliau tų vaiduoklių medžioti. Jų yra nuo keliolikos iki keliasdešimties, ne visi identifikuoti“, – „Vakarų ekspresui“ sakė Lietuvos jūrų muziejaus direktoriaus pavaduotojas, kurėno „SÜD.1“ kapitonas Romualdas Adomavičius.
Jo teigimu, šiais laikais tokių atvejų, kai laivai (dažniausiai per audras nutrūkus inkaro grandinėms bei sugedus varikliams) nunešami į paplūdimius pasitaiko mažiau, nes patys laivai yra techniškai tvarkingesni ir modernesni. Tačiau netolimoje praeityje tokių incidentų būta.
2017-aisiais, per Kūčias, ties Pirmąja ir Antrąja Melnrage ant seklumos audra užplukdė 190 metrų ilgio sausakrūvį „Ocean Crown“. Po trijų parų smėlyje įstrigęs laivas vilkikų buvo saugiai nutemptas į uostą. 2000 m. gruodį Palangos pliaže uragano metu sugedęs atsidūrė norvegų laivas „Seines“, kuris iškasus jūroje kanalą ištemptas buvo tik kitų metų balandį.
Garsi buvo ir „Debora“: švedų laivas Melnragės paplūdimyje įstrigo 1997 m. lapkričio 3 dieną. Smalsuoliai noriai jį apžiūrinėjo, fotografavo, kol laivas buvo nutemptas. Tais pačiais metais į krantą prie Palangos buvo išmestas norvegų „Star Trader“.
