Spausdiname 2012 metų gegužės 18 d. Lietuvos Seime įvykusios spaudos konferencijos stenogramą.
A.Anušauskas. Neturiu oficialaus mūsų spaudos konferencijos kvietimo. Bet turiu pažymėti, kad ji skirta J. Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikų perlaidojimo ceremonijai ir jo atminimui.
Kalbant apie šią asmenybę, turėčiau pasakyti, kad pastaruoju metu buvo iškeliamos pačios įvairiausios istorijos pusės. Tos istorijos, kuri daugiausia susijusi su 1941-aisiais metais. Bet J.Ambrazevičiaus-Brazaičio istorinė asmenybė šiuo atveju yra kur kas platesnė. Galime paliesti ir kitus jo biografijos kampus, kitas biografijos dalis. Šiuo atveju, be abejo, didžiausią atgarsį sukėlė tai, kaip vertinama jo vadovautos Laikinosios Vyriausybės veikla. Sulaukėme politikų pareiškimų, kartais net kaltinamų, kad Lietuva mėgina nutylėti kai kuriuos tragiškos istorijos puslapius.
Turiu pasakyti, kad man pačiam taip pat teko dalyvauti Nacių ir sovietų okupacinių režimų nusikaltimų tyrimo komisijos veikloje, dalyvauti pristatant ir tvirtinant išvadas. Jose buvo kalbama apie tą laikotarpį. Ten neminima konkreti pavardė, bet kalbama apie Laikinąją Vyriausybę.
Nepaisant prieštaringų Laikinosios Vyriausybės vertinimų, nepaisant to, kokiu sudėtingu laikotarpiu jai teko egzistuoti deklaruojant savo valdžią, nors, mano supratimu, realiai tos valdžios neturint, bet pats tragiškiausias ir organizuoto žydų genocido laikotarpis prasidėjo jau po Laikinosios Vyriausybės, t. y. jau pasitraukus jai iš politinės arenos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais. Tyrimai, kuriuos aš čia turiu, kurie tuo metu buvo atlikti, jau prieš dešimtmetį patvirtino, kad du trečdaliai Lietuvos žydų 1941 metais, deja, buvo nužudyti, ir tai įvyko rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais. Tai nereiškia, kad žudynės prasidėjo tuo metu. Jos vyko ir anksčiau. Vyko ir Laikinosios Vyriausybės egzistavimo laikotarpiu. Tačiau čia mes turėtume labai aiškiai apibrėžti ir atsakomybes, ir galimybes. Dar kartą pabrėžiu: mes nesislepiame nuo istorijos, kokia ji bebūtų. Tačiau būtina vertinti visumą.
R.Kupčinskas. Šiomis dienomis vyksta didelis ir reikšmingas renginys, kuriuo norime pagerbti iškilųjį ne tik išeivijos, bet ir Nepriklausomos Lietuvos veikėją, mokslininką, žurnalistą. J.Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikų perlaidojimas Kaune Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje yra reikšmingas įvykis mums visiems. Manau, kad ir kauniečiai, ir visi Lietuvos piliečiai tą dieną išreikš pagarbą šiam iškiliam mūsų visuomenės ir valstybės veikėjui.
Dar vienas dalykas. Kartu norėčiau išsakyti ir savo kolegų Seimo narių nuomonę. Seime esame įkūrę neoficialią grupę „Už teisingumą“. Mes negalime sutikti su tuo, kad pastaruoju metu daromos įvairios insinuacijos ryšium su šiuo memorialiniu aktu, kai piliečiai išreiškia pagarbą J.Brazaičiui, perlaidojant jo palaikus. Bet koks spaudimas mūsų valstybei, jos institucijoms iš kitų užsienio vienokių ar kitokių struktūrų, taip pat ir iš diplomatų, manau, tikrai negalimas, ir mes su tuo negalime sutikti. Kadangi tai pažeidžia tiek mūsų valstybės, tiek jos piliečių orumą.
Labai džiugu, kad čia dalyvauja mano kolegos, kurie nagrinėjo J.Brazaičio literatūrinę, politinę ir visuomeninę veiklą. Aš džiaugiuosi, kaip Kaune rinktas Seimo narys, kad didžioji J.Brazaičio veiklos dalis, neskaitant veiklos, kurią vykdė užsienyje, būdamas tiek VLIK'o, tiek kitų organizacijų atstovu, kaip tik susijusi su Kaunu. Čia dėjosi svarbiausi jo gyvenimo įvykiai.
Dar kartą noriu išreikšti pagarbą J.Brazaičio artimiesiems. Tai iškilmingas memorialinis aktas – gimtoji Lietuvos žemė priglaudžia Lietuvos patrioto J.Brazaičio palaikus. Didelis įvykis mūsų visuomenės gyvenime. Kartu – pagarbos išreiškimas šiam tikrai garbingam ir nusipelniusiam Lietuvos nepriklausomybei žmogui.
V.Valiušaitis. Mano interesų sritis – prieškario Lietuvos žurnalistikos ir intelektualinė istorija, žurnalistiniai tyrimai. Šiuo aspektu man teko domėtis J.Brazaičio kūrybiniu palikimu, jo socialiniu ir politiniu vaidmeniu ikikarinėje Lietuvoje, taip pat karo metais bei pokariu. Esu gilinęsis į jo idėjinius ir pasaulėžiūrinius pagrindus, visuomeninę laikyseną.
Kai pasigirsta tam tikrų kaltinimų tariamu kolaboravimu ar neva simpatijomis nacių režimui, dera pažvelgti į žmogaus integralią visumą: kokios buvo jo vertybinės orientacijos, kokie prioritetai ikikarinėje Lietuvoje, karo metais, pokariu?
Kokia daroma pagrindinė klaida? Kai politinis procesas bandomas rodyti kaip vientisas. Egzistuoja tam tikras sovietinis požiūris, neigiamai vertinantis visus, kurie išgyveno nacių okupaciją. Jie tarsi buvo kalti dėl to, kad nekovojo iki mirties ir nežuvo: jeigu išgyvenai, vadinasi, esi kaltas. Tai toks stalininis požiūris buvo gyvas faktiškai iki pat Nepriklausomybės atkūrimo: visi to meto viešumos žmonės buvo traktuojami kaip nacių kolaborantai. Tuo metu į istorijos procesą dera žvelgti diferencijuotai. Ir ano meto kovos už laisvę pastangas galima palyginti, pavyzdžiui, su 1988-1990-ųjų ėjimu į Nepriklausomybę.
Sąjūdis buvo platus judėjimas. Buvo įvairių žmonių: buvo labai radikalių, buvo ir tokių, kurie buvo komunistų partijos nariai. Labai platus spektras. Todėl tvirtinti, kad Sąjūdyje buvo vienodų pažiūrų žmonės, būtų visiškas istorinis nesusipratimas. Tai šita prasme daroma klaida vertinant ir nacių okupacijos meto žmonių laikysenas, jų aspiracijas.
Sakysime, J.Brazaitis buvo giliai humanistinės pasaulėžiūros žmogus, krikščioniškojo humanizmo atstovas. Jis buvo išsiugdęs ateitininkų organizacijoje, jo ideologinius ir pasaulėžiūrinius pamatus klojo Stasys Šalkauskis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Juozas Tumas-Vaižgantas. Apie Vaižgantą jis parašė monografiją. Vaižgantas J.Brazaičiui buvo artimas savo dvasia, savotiškas dvasinis mokytojas. J.Brazaitis tapo tarsi jo puoselėtų vertybių įpėdinis. Ideologinė platforma, kurioje jis ugdėsi, buvo mėnraščiai „Ateitis“ ir „Židinys“, savaitraštis „Naujoji romuva“, dienraštis „XX amžius“. J.Brazaitis buvo valstybės reformos projekto „Į organiškosios valstybės kūrybą“, paskelbto 1936 m. savaitraštyje „Naujoji Romuva“, vienas iš šešiolikos signatarų. Vokiečių metais pogrindiniame leidinyje „Į laisvę“ buvo paskelbta programa „Į reformuotą demokratiją“. Irgi demokratinės platformos valstybės modelis. Po Antrojo pasaulinio karo jis buvo vienas iš tų, kurie parengė ir 1958 m. paskelbė programą „Į pilnutinę demokratiją“. J.Brazaitis buvo nuoseklus ir įsitikinęs demokratas, buvo opozicijoje A.Smetonos autoritariniam režimui, siūlė kelius, kaip jį reformuoti į demokratinę valstybės sanklodą. Už tai buvo stabdoma jo akademinė karjera. Už monografiją apie Vaižgantą jam buvo siūloma suteikti daktaro laipsnį. Nebuvo jokių priekaištų turiniui, bet dėl politinių priežasčių daktaro laipsnis jam nebuvo suteiktas. Okupacijų metais veikė pogrindyje tiek prieš bolševikus, tiek prieš nacius. Kadangi gynė demokratines vertybes. Ir štai šiandien, demokratinėje Lietuvoje, šiam žmogui bandoma primesti kažkokias autoritarines simpatijas. Tai visiškas nesusipratimas.
Dar vienas dalykas, kur dažnai klystama – neskiriamas LAF’as nuo Laikinosios Vyriausybės. Žodžiai, kurie kai kurių LAF’o žmonių buvo pasakyti, jokiu atveju negali būti priskiriami nei J. Ambrazevičiui-Brazaičiui, nei Laikinajai Vyriausybei. Daktaras A.Idzelis, tikiuosi, papasakos apie tai plačiau. Negalima painioti Berlyno LAF’o ir Laikinosios Vyriausybės. Berlyno LAF’ą sudarė daugiau ar mažiau atsitiktinai į Berlyną nuo sovietinės okupacijos pabėgę žmonės. Ten vyravo tautininkai ir voldemarininkai. Voldemarininkai buvo jaunieji karininkai. Tarp jų, K. Škirpos manymu, buvo ir nacių agentų. Tuo metu Laikinąją Vyriausybę sudarė visai kitokios platformos žmonės – jaunieji katalikai ir liaudininkai. Jaunieji katalikai buvo krikščionys, rėmėsi krikščioniškąja socialine doktrina, bet jie nebuvo krikščionys demokratai, nepriklausė Krikščionių demokratų partijai. Tai irgi labai dažnai painiojama, J.Ambrazevičius ne kartą istorinėje literatūroje pristatinėjamas kaip „krikdemų“ politikas. Valstiečiai liaudininkai irgi buvo tautininkų režimui opozicinė grupė.
Šie žmonės – demokratai pagal įsitikinimus – faktiškai bandė realizuoti tą į organiškosios valstybės koncepciją. Jų politinėje raiškoje nebuvo autoritarinio valdymo tendencijų. Jie stengėsi, kiek buvo įmanoma tomis sąlygomis pasiekti, demokratinę valstybės idėją įgyvendinti. Iš karto, kai tik aprimo karo veiksmai, nutilo susišaudymai, jau liepos pradžioje J.Ambrazevičius sukvietė 60 įtakingiausių to meto visuomenės atstovų forumą. Dalyvavo iškilūs žmonės – Toliušis, Tumėnas, Biržiška, kiti. Jie svarstė ką daryti, kaip veikti šiai Vyriausybei. Iš vienos pusės ją spaudžia vokiečiai, iš vidaus – voldemarininkai. Yra išlikusi labai įdomi pro memoria, iš kurios matyti aiškus konfliktas su voldemarininkais. Jis kilo dėl to, kad Laikinoji Vyriausybė atsisakė voldemarininkams skirti postų. Kai J.Ambrazevičius buvo spaudžiamas duoti postų, jis pasakė: pareigūnais turi pasitikėti ne tik vokiečiai, bet turi pasitikėti ir Lietuvos visuomenė. Ir tai buvo priežastis, kodėl jis nenorėjo skirti tų žmonių į atsakingas pareigas. Kadangi matė, kad lietuvių visuomenė jais nepasitikėtų.
Kai žvelgiame į tuos sudėtingus ano meto politinius įvykius, negalime įsivaizduoti viso to kaip vientiso, monolitiško proceso. Jeigu pažvelgsime į Sąjūdžio dokumentus, ypač 1988-ųjų dokumentus, matysime nemaža panašumų. Juk iš pradžių Sąjūdis irgi įvairiuose dokumentuose rašė, kad yra „už Lietuvą Tarybų Sąjungos sudėtyje“. Turėjo skaitytis su politine realybe: jėga buvo anoje pusėje, represijos galėjo pratrūkti kiekvieną dieną. Laikinoji Vyriausybė irgi neturėjo nieko, išskyrus visuomenės pasitikėjimą. Net policijos jie nevaldė. Neturėjo kontaktų su vokiečių politine vadovybe. Iki pat liepos pabaigos jie kontaktavo tik su kariuomenės atstovais. Bet jie buvo lauko generolai, politinių sprendimų priimti negalėjo. O jiems iš karto buvo pareikšta, kad žydų klausimas nėra netgi kariuomenės kompetencijoje. Tai išskirtinai SS, gestapo reikalai. Vienintelis dalykas, ką jie galėjo daryti ir ką bandė – kontaktavo generolą fon Roka (von Roques), kad vokiečiai su žydais elgtųsi kiek galima švelniau. Bet jis sakė: mes, vermachtas, nieko negalime.
Čia daugiau ta tema galbūt kalbės daktaras A.Idzelis. Mano sritis, kaip sakiau, kuklesnė – žurnalistinė, idėjinė, pasaulėžiūrinė. Nematau jokių prieštaravimų, jokių J.Brazaičio idėjinių lūžių, kad tos šešios savaitės jį būtų parodžiusios kokioje nors kitoje šviesoje, negu jis buvo visą savo gyvenimą. Jo laikysena visą gyvenimą buvo integrali, nuosekli. Jis bandė kovoti už Lietuvos nepriklausomybę ir stojo prie valstybės tragiškomis tautai ir valstybei valandomis. Tačiau niekas tada negalėjo įsivaizduoti, kaip pakryps istorija.
A.Idzelis. Ilgai čia nekalbėsiu. Tais klausimais maždaug 1,5 valandos kalbėsiu Kaune, J.Brazaičio atminimui skirtoje konferencijoje. Jeigu norėtumėte gauti daugiau detalių, kviečiu atvykti į Kauną. Čia tik noriu pasakyti vieną dalyką trumpai. Niekada nereikia pamiršti Laikinosios Vyriausybės pagrindinio tikslo. Pagrindinis tikslas buvo atkurti Lietuvos valstybinį suverenumą. Žinoma, labai greitai J.Ambrazevičiui-Brazaičiui tapo aišku, kad šito tikslo pasiekti yra neįmanoma.
Tad antras tikslas buvo labai paprastas. Nebuvo paprastas, bet buvo labai svarbus: sukurti krašto administracinę struktūrą, kurioje tarnautų lietuvių patriotai ir kad jie gintų Lietuvos gyventojų interesus. Ir šį uždavinį tik iš dalies pavyko įgyvendinti. Gestapas, pasinaudodamas voldemarininkais, neleido į tam tikras valdžios institucijas patekti žmonėms, kuriuos norėjo paskirti Laikinoji Vyriausybė. Pavyzdžiui, Lietuvos policija, Lietuvos saugumas, batalionų vadovybė buvo mažiau ar daugiau voldemarininkų rankose, Lietuvos fašistų rankose. Ši grupė istoriografijoje dažnai painiojama su LAF’u ir Laikinosios Vyriausybės veikla. Reivytis, Šimkus ir kiti nieko bendro neturėjo nei su sukilimu, nei su Laikinosios Vyriausybės veikla. Laikinoji Vyriausybė atsiribojo nuo šitų žmonių. Tik tiek noriu pasakyti šiandien, duoti tam tikrą įžangą į savo kalbą, kurią skaitysiu rytoj.
A.Anušauskas. Yra klausimų. Ir internetu perduodama. Yra ir politinių pareiškimų. Tiesiog – vienas komentaras iš politinio pareiškimo. Gal skambėtų ir kaip klausimas. Konstatuojama, kad Lietuvos Laikinoji Vyriausybė taip pat buvo marionetinė, nacių valdoma Vyriausybė, kuri prisiėmė dalį atsakomybės už tai, ką naciai vykdė čia, Lietuvoje. Pone Idzeli…
A.Idzelis. Tai yra gryna nesąmonė. Jau buvo pažymėta, kad vokiečių saugumas žinojo, kas darosi Lietuvoje. Jie norėjo sunaikinti Laikinąją Vyriausybę dar prieš jos paskelbimą. Reikia atsiminti, kad sukilimo centras turėjo būti Vilnius, ne Kaunas. Ir kad vidaus reikalų ministras turėjo būti Bulvičius. Buvo visa eilė kitų pozicijų, kurias turėjo užimti Vilniaus LAF’o štabo nariai, bet per SD agentus ir pagal savo bendradarbiavimo su KGB ir Aleksandru Slavinu liniją, per Praną Burbą perdavė informaciją apie Vilniaus LAF’o veiklą sovietams, ir LAF’o štabas Vilniuje buvo sunaikintas dar prieš sukilimą. Tiek naciai, tiek sovietai neturėjo informacijos apie Kauną. Ir Kauno LAF'o štabas tada galėjo išlikti ir atlikti savo misiją.
V.Valiušaitis. Norėčiau dar papildyti atsakymą apie „marionetinę“ Vyriausybę. Reikėtų palyginti faktus. Pasižiūrėkime į 1940 m. Justo Paleckio ir 1941 m. Juozo Ambrazevičiaus Vyriausybes, pasklaidykime dokumentus. Kaip buvo pasiruošta trėmimams. Štai Serovo pasirašyta instrukcija apie „priešvalstybinio elemento“ naikinimą, po jos sekę Aleksandro Guzevičiaus, Antano Sniečkaus slaptos instrukcijos. Ten iki detalių aprašyta, kaip veikti: atvykti auštant, apsupti, įsiveržti į namus, pakelti visus iš miego, suvesti į vieną kambarį... Turėti ginklus. Į ginklą turi būti įvestas šovinys, bet šautuvas neužtaisytas. Iki tokių detalių viskas aprašyta. Buvo 700 tūkst. žmonių sąrašas paruoštas, kuriuos reikia ištremti. Ir birželis buvo tiktai pradžia. Štai kokio laipsnio pasiruošimas buvo ir kokio laipsnio šiuo atveju atsakomybė tenka.
Ar buvo kas nors panašaus J.Ambrazevičiaus Vyriausybės atveju? Ar jie planavo tokio masto naikinimus? Ar jie rašė instrukcijas, kaip persekioti ar naikinti kokias nors piliečių grupes, kaip tai galima suprasti iš kai kurių viešumoje pasirodžiusių insinuacijų? Nieko panašaus juk nebuvo. Yra pora užuominų protokoluose, kurias, išėmus iš konteksto, galima įvairiai interpretuoti. Tačiau faktas, išimtas iš konteksto, gali turėti vieną reikšmę, bet kai jis parodomas greta kitų faktų, atsiranda visai kita reikšmė.
Pavyzdžiui, vienas iš pagrindinių priekaištų yra tas, kad grąžinant turtą žydai buvo išskirti. Pasižiūrėkime į to protokolo datą. Liepos 4-oji. Svarstyta deklaracija ūkio reikalais. Čia randamas ir Vyriausybės pareiškimas: „Laikinoji Vyriausybė dėkinga Europos kultūros gelbėtojui Didžiosios Vokietijos Reicho kancleriui Adolfui Hitleriui ir narsiajai jo armijai, išvadavusiai Lietuvos teritoriją. Pagerbdama šių savo geriausių sūnų partizanų kraują ir pasiaukojimą, jų aukomis įgalina vykdyti tautos valią.“ Tuo metu vokiečių kariuomenė jau buvo visiškai užėmusi Lietuvos teritoriją, kontroliavo šalį. Sukilėliai jau nuginkluoti, jėga vokiečių pusėje ir štai toks pareiškimas Vyriausybės posėdžio protokole. Ką tai reiškia?
Laikinoji Vyriausybė bando spręsti ūkinius klausimus. Pagal nacių teisę visas sovietų nacionalizuotas turtas traktuojamas kaip Reicho grobis. Ką daro Vyriausybė? Vyriausybė bando gelbėti, ką išgelbėti dar yra įmanoma. Ji supranta, kad žydams turto vokiečiai negrąžins. Jeigu palieki kaip yra, vadinasi, viskas pereina vokiečiams. Tada didinama vokiečių kolonizacija, plečiama vokiečių kolonija. Tą turtą atvažiuos valdyti daugiau vokiečių: perims namus, žemes, įmones, kitus dalykus. Jėga vokiečiams nepasipriešinsi. Gali bandyti tartis tiktai geruoju. Tai jie bando atitinkamai veikti: pasveikina tą jėgą, kuri čia jau vis tiek neišvengiamai šeimininkauja. Toliau greitai daro sprendimus perduoti turtą lietuviams. Tikimasi bent iš dalies kažką laimėti, kontroliuoti patiems. Kad kuo daugiau turto pereitų lietuvių, ne vokiečių nuosavybėn, kad nebūtų vokiečių ekspansijos. Tada ir tas turto grąžinimas įgauna visai kitą prasmę. Čia jokio antisemitizmo nematyti.
Kitas kaltinimas – getas. Komendantą Jurgį Bobelį naciai iš karto pradeda spausti, kad jis įkurtų Kaune getą. Birželio 25 d. vokiečiai pasirodo Kaune. Dar tą pačią dieną lėktuvu nusileidęs F.Štalekeris (Stahlecker) pirmiausia eina pas Lietuvos saugumo policijai vadovaujantį Joną Dainauską. Ir bando spausti, kad saugumas įsiveltų į žydų persekiojimą. J.Dainauskas griežtai atsisako. Kitą dieną į Vyriausybės posėdį ateina komendantas J. Bobelis. Cituoju protokolą: „Jis kreipiasi į Laikinąją Vyriausybę, kad vokiečių kariuomenės pareigūnai įvairiais reikalais jį spaudžia, kuri peržengia jo kompetencijos ribas.“ Vadinasi, spaudimas prasideda nedelsiant, vokiečiams tik įžengus.
Ir žydų persekiojimai, kuriuos yra nagrinėjęs dr. A.Anušauskas, nėra vien tik Lietuvai būdingas išskirtinis atvejis. Panašus braižas atpažįstamas įvairių šalių, kurias vokiečiai buvo okupavę, istorinėje patirtyje. Pirmiausia užpuolama žydų mažuma. Išgąsdinama, įbauginama. Dalis žmonių nužudoma. Kai gatvėje pradedama žmones užpuldinėti, mušti, ko tokiomis aplinkybėmis galima laukti ir ko tikėtis? Įgąsdinta bendruomenė, be abejo, gali galvoti, kad getas galbūt iš tiesų yra išeitis. Jeigu gatvėse – savivalė, linčo teismai, tai turint savo policiją, tam tikrą savivaldą, gal tai bent tam tikra išeitis iš beviltiškos padėties? Galima įsivaizduoti taip ar panašiai žmones galvojus. Tai, ką žinome mes, anuomet tokios informacijos niekas neturėjo. Negalėjo net įsivaizduoti, kad tokio masto skerdynės bus įvykdytos. Getas galėjo atrodyti kaip tam tikra išeitis. Žydų klausimą kontroliuoja vokiečiai, lietuviams jis nepavaldus. Vyriausybė svarsto, ką daryti. J. Bobelis vis dėlto sugebėjo geto klausimo sprendimą užvilkinti visu mėnesiu. O štai Vilniuje perkraustyti žmonės į getą per kelias valandas. Šito konteksto negalima neįvertinti. Reikia matyti įvykius to meto žmonių žinojimo ir informacijos šviesoje, o ne mūsų žinojimu ir patirtimi matuoti anų dienų sprendimus.
A.Anušauskas. Vienas iš kaltinimų yra ir tas, kad oficialiai nebuvo pasmerktos jau vykusios žudynės, gyventojai neparaginti užtarti…
V.Valiušaitis. Pasižiūrėkime, kaip tai galėjo būti padaryta, ar galėjo būti pasmerkta? Įsivaizduokime mūsų 1990-ųjų Vyriausybę, kai buvo paskelbta nepriklausomybė ir prasidėjo politinis ir ekonominis spaudimas. Mes faktiškai irgi tada nekontroliavome teritorijos. Kodėl Vakarai Lietuvos nepripažino? Atsakymas paprastas: sakė, jūs nekontroliuojate teritorijos. Kodėl buvo paskelbtas moratoriumas arba Nepriklausomybės akto laikinas suspendavimas? Taktiniais sumetimais, ne išsižadėdami. Todėl, kad matė, jog tomis sąlygomis kitos išeities nėra. Jėga buvo anoje pusėje.
Iš šitos perspektyvos pažvelkime ir į Laikinąją Vyriausybę. Kaip jie galėjo padaryti kažkokį pasmerkimą? Juk jau birželio 25 d. vokiečiai įžengė į Kauną. Tučtuojau perėmė spaudos kontrolę – uždėjo cenzūros leteną ant spaudos ir radijo. Laikinoji Vyriausybė laisva žiniasklaida spėjo pasinaudoti tik pora dienų – iki vokiečių atėjimo spėjo paskelbti, kad pareigūnai, kurie ėjo valstybines pareigas iki 1940 m. birželio 15 d., privalo grįžti į savo buvusias darbovietes. Aukščiausias pareigūnas, kuris išliko gyvas ir neištremtas, tampa vadovu. Jeigu nėra vadovo, tuomet pavaduotojas užima vadovaujančias pareigas. Jeigu nėra pavaduotojo, tuomet – skyriaus vedėjas ir t.t. Tokiu būdu Laikinoji Vyriausybė greitai atkūrė administracinį aparatą.
Neturime užmiršti, kokios buvo aplinkybės. Pirmąją savaitę net nebuvo „žydų klausimo“, kaip tokio atskiro klausimo. Vyksta karas. Vokiečių kariuomenė puola, jie šaudo savo priešus komunistus. Visus iš eilės – lietuvius, lenkus, rusus, žydus. Niekas neklausia tautybės, nežiūri į pasą. Klausimas vienas: dirbai su bolševikais ar ne? Buvai sovietų pareigūnas – nelauk gero. Ypač po birželio 14–18 d. trėmimų. Juk ir Vincą Grybą, ir Vytautą Montvilą, ir daugelį kitų lietuvių vokiečiai sušaudė pačioje okupacijos pradžioje. Vos pavyko išgelbėti Liudą Dovydėną. Jau buvo vedamas mirtininkų kolonoje. Taigi pradžioje tai nebuvo vien prieš žydus nukreipta akcija. Tai viena.
Kitas aspektas – atsitraukia sovietinė kariuomenė. Ji irgi keršija ir žudo savo priešus, pirmiausia – politinius kalinius, kuriuos turėjo savo naguose. Pravieniškės, Rainiai, Červenė... Visa eilė skerdynių. Šalyje chaosas.
Ir štai šitomis aplinkybėmis Vyriausybė turi veikti. Atsiverskime protokolus. Birželio 25 d. protokolas Nr. 2. Rašoma: „Visa eilė ministerių praneša apie žiaurumus, kuriuos vykdo paskiri sovietų kariuomenės daliniai su vietos gyventojais.“ Jau tuo fiksuojama, kad jie neturi priemonių tam pasipriešinti. Birželio 26 d. rytinio posėdžio protokolas Nr. 3: „Ministeriai plačiai pasiinformuoja apie dabartinę Lietuvos būklę, partizanų veiklą ir tą didelę žalą, kurią sudaro paskirti sovietų kariuomenės padaliniai vietos gyventojams. Patirta apie žiaurias žudynes Pravieniškių durpyne, Babtuose ir visoje kitoje eilėje Lietuvos vietų.“ Birželio 26 d. protokolas Nr. 4: „Ministerio pirmininko pareigas einantis Ambrazevičius nusiskundė, kad blogai veikia saugumas ir pasitaiko areštų bei kratų pas asmenis, kurie visai nekalti.“
Ir tik birželio 27 d. protokole parašyta, kad „ministeris Žemkalnis praneša apie nepaprastai žiaurius žydų kankinimus Kaune „Lietūkio“ garaže“. Taigi jie mato tuos dalykus, juos fiksuoja, bet priemonių paveikti padėtį neturi…
Dar atsiverskime birželio 26 d. protokolą. Čia dar prieš „Lietūkio“ garažo įvykius. Pažymėta, kad „Klimaičio partizanų būrys veikia ne drauge su Lietuvos ginkluotų pajėgų štabu“. Jie jau pastebi, kad veikia tam tikros grupės, kurių jie nekontroliuoja. Ir tai fiksuota Laikinosios Vyriausybės protokoluose.
O kaip jie galėjo sukontroliuoti? Jie galėjo pasikliauti tiktai žmonių gera valia. Visuomenės atramą jie turėjo. Bet neturėjo priemonių, kaip į tą visuomenę kreiptis. Nebuvo klausimo, ar ta Vyriausybe pasitikima. Klausimas buvo kitas: ar ta Vyriausybė išsilaikys?
A.Anušauskas. Man teko „Lietūkio“ garažo temą tyrinėti. Ir pristatyti tą tyrimą Vašingtone, Holokausto muziejuje. Turiu paminėti šitą aplinkybę, nepaisant to, kad daug kur apie tas aplinkybes rašyta, įskaitant enciklopedijas. Tačiau Vokietijos archyvuose pavyko surasti labai aiškų ryšį, kurio, matyt, nerasdavo anksčiau. Tarp Richardo Šveicerio (Schweizer), F.Štalekerio vertėjų buvo ir žmogus, kuris buvo to pogromo dalyvis. R.Šveiceris, buvęs Lietuvos pilietis, vokiečių kilmės, kurį galima vadinti tiesiai šviesiai, kad tai buvo gestapo darbuotojas. Pasitraukęs iš Lietuvos 1940 m. ir 1941 m. sugrįžęs. Jo agento vardas Juozas Surmas. Ir jis organizavo grupę iš kalinių, kurie sovietų buvo įkalinti 1940–1941 metais Kauno kalėjime. Išėję iš kalėjimo susitiko su R.Šveiceriu ir gavo užduotį organizuoti žydų pogromą. Tas ryšys turėjo būti nematomas. R.Šveiceris buvo F.Štalekerio vertėjas ir puikiai kalbėjo lietuviškai. Po karo, beje, apsimetė lietuviu. Buvo demaskuotas, įkalintas. Paleistas spaudžiant britams. Dėl to, kad žinojo daug informacijos apie agentūrą, kuri liko Sovietų Sąjungoje. Šiuo atveju aš tiesiog tik konstatuoju, kad tas ryšys nustatytas. Taip, jisai buvo ilgai neigiamas. Į pogromą buvo ir spontaniškai įsijungusių įvairių žmonių. Man ne visus juos pavyko išaiškinti. Bet tas išaiškintas ryšys daug ką atskleidžia. Tuo labiau kad ir Lietuvos Laikinosios Vyriausybės dokumentuose, kuriuos man teko savo laiku parengti spaudai ir publikuoti, yra konstatuota, kad tie veiksmai (kalbama apie pogromą „Lietūkio“ garaže Kaune) nieko bendro neturi nei su aktyvistų štabu, nei su partizanų štabu, nei su Laikinąją Vyriausybe. Turiu pasakyti, kad kai aš savo tyrimą pristačiau Vašingtone, buvo priimta gana dviprasmiškai. Kadangi tai vis dėlto neigia daugelį metų tiražuotą tezę. Tačiau tas tyrimas, pabrėžiu, jau patvirtintas dokumentais, skelbtas prieš kelerius metus.
Kita vertus, turime, manau, konstatuoti, kad aplinkybės buvo itin sudėtingos. Dažnai iš politikų, kurie užima postus dabar ar užėmė juos praeityje, reikalaujama tokių veiksmų, kurių jie padaryti negali. Tiesiog kartais jų pareiškimus stengiamasi vertinti, bandant įžvelgti, ar tai buvo nuoširdi pozicija, ar keitėsi jų vertybės, orientacijos, ar ne? Turime vertinti visumą. Matyti visą kontekstą to, kas dėjosi tuo metu Lietuvoje. Viską įvertinti ir tuomet spręsti apie atsakomybes: kas, už ką ir kodėl buvo atsakingas. Neneigiant jokių istorijos puslapių.
Aš tik norėčiau dar vieną klausimą adresuoti kolegoms. Internetu gautas štai toks klausimas: „Jūsų nuomone, kodėl nepaisant JAV kongreso Emigracijos, pilietybės tarptautinės teisės pakomisio, vadovaujamo J.Eilbergo, oficialiai pareikšto išteisinimo, kad kaltinimai J.Brazaičiui nepagrįsti, jo veikla nebuvo pronaciška ir nukreipta prieš žydus, Vytauto Didžiojo universitetas sulaukė spaudimo iš europarlamentaro Leonido Donskio?“ Toks klausimas.
V.Valiušaitis. Na, man atrodo, kad šitas atvejis vis dėlto parodo mūsų intelektualinės ir akademinės laisvės sampratos amplitudę. Arba jos ribas. Universitetas, kuris suteikė jam profesoriaus vardą, universitetas, kuris turi jo vardo auditoriją, nesuteikia erdvės konferencijai, kurioje būtų pristatyta arba apsvarstyta jo akademinė, mokslinė, visuomeninė veikla. Ir tą draudimą pasirašo rektorius, kuris pats kreipėsi į Prezidentą V. Adamkų, kad Juozas Brazaitis būtų apdovanotas aukščiausiu valstybės apdovanojimu. Tai aš čia dedu tašką ir toliau nekomentuoju.
A.Anušauskas. Tai tuo turėtume ir baigti mūsų spaudos konferenciją. Pabaigai, manau, kiekvienas dar galėtume pasakyti po sakinį.
R.Kupčinskas. Man norisi dar kartą išreikšti didelę pagarbą Juozo Brazaičio-Ambrazevičiaus atminimui. Tikrai labai intelektualiam ir pajėgiam mūsų visuomenės ir valstybės veikėjui, kuris išdrįso tuo istorinio lūžio momentu imtis atsakomybės ir bandyti kažką padaryti Lietuvos nepriklausomybės labui. Ir turbūt jis suprato, kad bus šmeižiamas, kad jam bus metami įvairūs kaltinimai. Bet jis vis tiek nesikratė atsakomybės.
Ir dar vienas dalykas. Žvelgiant iš sovietų perspektyvos, tai jie negali susitaikyti su tuo, kad tuo metu Raudonoji armija buvo pažeminta ir turėjo bėgti iš Lietuvos. Mitas apie savanorišką Lietuvos prisijungimą prie Sovietų Sąjungos kaip tik tada subliuško. Visa Lietuva pakilo prieš sovietinę okupaciją. Aišku, sukilėliai tada nežinojo, kuo čia baigsis, ar bus galima visiškai atkurti nepriklausomybę. Tačiau stojo į kovą už jos laisvę, prieš sovietinę okupaciją. Ačiū.
V.Valiušaitis. Apibendrinant: jeigu ta Vyriausybė būtų buvusi pronaciška, tai vokiečiai būtų ją tučtuojau pripažinę. K.Škirpos nebūtų internavę. Jeigu jis būtų buvęs vokiečių bendradarbis, kodėl jį reikėjo stabdyti Berlyne? Vokiečiams būtų buvę paranku turėti tokį žmogų Lietuvoje. Jis buvo populiarus, žinomas žmogus, autoritetinga asmenybė. Bet ne, jį sustabdė Berlyne. Kodėl? Įtikinamų atsakymų nėra, vertinimai teikiami be konteksto. Aš kviesčiau žurnalistus, visus žmones, kurie analizuoja tą laikotarpį, matyti kontekstą. Matyti visumą. Matyti lietuvius patriotus, kurie kovojo už Lietuvą, ir matyti išdavikus, kurie susidėjo su vokiečiais, išdavė Lietuvą, įsileido į nusikaltimus. Įvardyti juos. Kadangi kaltųjų kaltes perkeliant ant nekaltųjų nėra pasitarnaujama nei tiesai, nei teisingumui, nei nekaltai žuvusiųjų atminimo pagerbimui ir jo puoselėjimui. Tuos dalykus būtina labai aiškiai atskirti.
A.Idzelis. Dvidešimt penkerius metus Amerikoje buvau susijęs su akademiniu gyvenimu: lankiau universitetus kaip studentas, paskiau dirbau kaip profesorius. Amerikoje universitetas yra laisvo žodžio forumas. Ir man labai keista buvo patirti, kad Vytauto Didžiojo universitetas neįsileido pas save konferencijos – laisvo žodžio forumo, atšaukė galimybę žmonėms klausimus svarstyti ir dialogą tęsti.
A.Anušauskas. Dar atėjo klausimas, kaip konkrečiai suformuluoti Laikinosios Vyriausybės poziciją žydų klausimu. Manau, kad tai bus galima atsakyti vėliau. Apie tai irgi nemažai rašyta. Nesutikdamas su pozicija, kurią suformulavo dalis mūsų politikų, dar kartą priminsiu: atsiskleidė istorinių faktų nutylėjimo tendencija. Jeigu jie skaitytų viską, jie matytų, kas buvo padaryta prieš 7 metus, E.Zingerio komisijos nacių ir sovietinių okupacinių režimų nusikaltimams įvertinti, kai buvo įvertinta dviprasmiška Laikinosios Vyriausybės pozicija. Taip buvo įvertinta atsižvelgiant į tuometines sąlygas. Tačiau konkretūs kaltinimai kuriam nors konkrečiam to meto politikui, žinoma, nebuvo pareikšti. Manyčiau, kad istorikai, akademinė bendruomenė turi nevengti jokių temų. Turi kelti visus nepatogius klausimus, stengtis į juos atsakyti. Remiantis faktais. Dabar yra visos sąlygos pasinaudoti ir užsienyje esančia istorine dokumentine medžiaga, matyti tą visumą. Matau, kad kai kurie mūsų politikai, kurie gal savo laiku mokykloje mažai mokėsi istorijos ar universitetuose nedaug laiko praleido prie istorijos knygų, stengiasi iš dabarties pozicijų, su dabartiniais vertinimais lįsti į praeities labai sudėtingus laikotarpius ir daryti dabartinę politiką. Remiantis labai skaudžiomis įvairių tautų patirtimis. Manau, kad to daryti negalima. Tačiau reikia viską tirti. Viską aiškintis, apie viską kalbėti. Labai ačiū.
R.Kupčinskas. Norėčiau priminti, kad spaudos konferencijoje dalyvavo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, Seimo narys Arvydas Anušauskas, daktaras Augustinas Idzelis, žurnalistas, senas mano pažįstamas Vidmantas Valiušaitis, jis buvo pirmasis „Kauno aido“ – Sąjūdžio laikraščio – redaktorius, ir aš, Rytas Kupčinskas, Seimo narys. Ačiū.
Stenograma skelbta istorijos ir kultūros ketvirtiniame leidinyje „Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Anot redakcijos, šio leidimo svajonę ne vienus metus puoselėjo būrelis Sąjūdžio pirmeivių, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų, Pirmosios vyriausybės ministrų. skirtas mūsų valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjantis ketvirtinis leidinys. Valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas. Priduriama, kad nepriklausomybės samprata tiek asmeniui, tiek tautai, tiek valstybei yra tokia fundamentali – prasmės požiūriu universali, o reikšmės požiūriu praktiška, – kad nepriklausomybės liudijimai ir mąstymai gali sudominti iš esmės visus ir kiekvieną.
