Šiuo metu Rusija aktyviai talkina Basharo al Assado režimui ir padeda jam išsilaikyti valdžioje. Ne menkesnės pagalbos anksčiau sulaukdavo ir jo tėvas Hafezas al Assadas. Daugelis Rusijos gyventojų, jei jų paklaustų, ką jie mano apie Siriją, atsakytų, kad tai Rusijos sąjungininkė ir didelė buvusios Sovietų Sąjungos draugė.
Iš tikrųjų arabų respublikos ir SSRS santykių istorija kupina dramatiškų draugystės epizodų, išdavysčių ir kompromisų, visų pirma naudingų Damaskui ir jo nepakeičiamam šeimininkui – Sirijos prezidentui Hafezui al Assadui. Lenta.ru prisimena, kokie buvo tie santykiai ir koks buvo visagalis Sirijos diktatorius, o kartu ir kaip rutuliojosi Sirijos istorija XX amžiaus antroje pusėje: nuo karo iki karo.
Miestą sulygino su žeme
Virš sugriautos Hamos kaukė lėktuvai. Po suvarpytų pastatų nuolaužomis gulėjo šimtai kruvinų taikių gyventojų lavonų. Nedaugelis išgyvenusiųjų, besiropščiančių iš po griuvėsių ir iš rūsių, nekreipė į tai dėmesio – jie stengėsi pabėgti. Į miestą pergalingai skverbėsi vyriausybinė kariuomenė, legitimaus, visos liaudies išrinkto prezidento karinės pajėgos.
„Mes nugalėjome teroristus. Jie tvirtino esą musulmonai ir tuo pat metu niekino mečetes, paversdami jas ginklų sandėliais. Islamo vardu jie surengė vaikų, moterų ir senolių žudynes. Jie nusikaltėliai“, – netrukus po apsiausties pabaigos kalbėjo prezidentas al Assadas.
Miestas krito po mėnesį be pertraukų trukusio gyvenamųjų kvartalų bombardavimo artilerijos pabūklais. Hama buvo sulyginta su žeme. Žuvo apie 40 tūkst. žmonių, daugelis jų – taikūs gyventojai. 1982-ieji ritosi prie galo. Hafezas al Assadas Sirijos prezidento poste sėdėjo jau 12 metų.
Aviacija – kelias iš visuomenės paribio
Hafezas al Assadas gimė 1930-aisiais netoli Latakijos, kuri jau tada buvo vienas svarbiausių Sirijos uostų.
Hafezo tėvas dirbo žemę ir buvo gerbiamas asmuo alavitų bendruomenėje, kuriai priklausė jo šeima. Alavitai savo religinę doktriną kruopščiai saugo nuo svetimųjų, tačiau jos esmė yra ta, kad pranašo Mahometo giminaitį Ali ibn Abi Talibą jie iškelia aukščiau paties pranašo, gerbia Kristų ir atlieka daugybę ritualų, slepiamų nuo pašalinių akių. Tapti alavitu neįmanoma – juo galima tik gimti.
Sirijos musulmonai į alavitus žvelgė su panieka: jiems buvo trukdoma įgyti išsilavinimą ir įsidarbinti valstybės tarnyboje. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl Hafezo tėvas siekė bendradarbiauti su Siriją okupavusiais prancūzais. Dėl tėvo kolaboravimo Hafezas galėjo išvykti mokytis į Latakiją ir tapo pirmuoju išsilavinusiu žmogumi Assadų giminėje.
Kai iškilo Sirijos nepriklausomybės klausimas, alavitai į Paryžių išsiuntė laišką, kuriame paprašė neįtraukti jų teritorijos į sunitiškąją Siriją – jį pasirašė ir Hafezo tėvas Ali Sulaymanas al Assadas. Tačiau prancūzai 1946-aisiais iš šalies išsikraustė ignoruodami šį prašymą.
Studijų metais Hafezas al Assadas suartėjo su politine partija „Ba'ath“, pasisakiusia už arabų šalių suvienijimą ir Artimųjų Rytų valstybių sienų, kurias po Pirmojo pasaulinio karo nubraižė europiečiai pagal Sykeso-Picot sutartį, panaikinimą. Partijos programoje, be stiprios nacionalistinės dedamosios, buvo ir daug socialistinės doktrinos elementų. Hafezą al Assadą prisišlieti prie partijos paskatino ir tai, kad dėl savo alavitiškos kilmės jis neturėjo kitokių galimybių padaryti karjerą.
Vėliau daugelis sovietinių šaltinių teigs, kad Hafeas al Assadas ateistas, tačiau iš tikrųjų jis ir toliau palaikė aktyvius kontaktus su alavitų bendruomene ir net pakilo jos religinėje hierarchijoje. Hafezas savo pasaulietinį įvaizdį kūrė naudodamasis islamiškuoju takijos – tikėjimo nuslėpimo esant būtinybei – principu. Beje, vėlesniais metais tai nesutrukdė jam kartu su partijos bičiuliais krikščionimis ir sunitais stoti į atvirą kovą su „Broliais musulmonais“.
Prasidėjus pirmajam arabų ir Izraelio karui 1948-aisiais al Assadas nusprendė išmėginti save karinėje srityje. Tačiau šauktinių punkte Hafezas buvo įvertintas kaip per jaunas ir nepasiųstas į frontą. Po dvejų metų jam pavyko įstoti į karo mokyklą Homse, tuo pat metu jis lankė vasaros mokyklą Alepe ir net buvo apdovanotas „Geriausio Sirijos piloto“ titulu.
Aviacija Hafezo al Assado gyvenime suvaidino svarbų vaidmenį. Pirmiausia, įkandin jo tokiu pat keliu pasuko daugybė alavitų, vėliau tapusių Sirijos karinių oro pajėgų elitu. Antra, už puikius įvertinimus Hafezą išsiuntė į mokslus Egipte, kur jis praleido pusę metų Sueco kanalo krizės metu. Būtent ten jį pastebėjo sovietiniai kariniai patarėjai, vėliau suorganizavę jam stažuotę ir Sovietų Sąjungoje.
Perversmų metai
Į Sovietų Sąjungą Assadas atvyko 1957-aisiais jau kaip eskadrilės vadas. Būsimasis Sirijos prezidentas tobulino naujausių naikintuvų MiG-17 valdymo įgūdžius bazėje prie Frunzės (dabar Biškekas, Kirgizija). Šioje aviacijos mokykloje taip pat mokėsi būsimasis Egipto prezidentas Hosni Mubarakas ir kai kurie būsimi Afrikos valstybių lyderiai.
Tais pačiais metais Hafezas vedė Anisą Makhlouf, vienos iš įtakingiausių alavitų šeimų Sirijoje atstovę. Tai padėjo Hafezui auginti savo autoritetą ir siekti materialinės gerovės.
1958-aisiais įvyko Egipto ir Sirijos susivienijimas – buvo įkurta Jungtinė Arabų Respublika (JAR). Po susivienijimo visos politinės partijos Sirijoje buvo uždraustos. Be to, prasidėjo represijos tarp kariškių, tačiau Hafezui al Assadui ne tik pavyko išvengti nemalonumų, jis net pakilo iki kapitono laipsnio. JAR istorija baigėsi jau 1961 metais, kai Sirijos kariškiai nuvertė Egipto atsiųstus vietininkus ir pareiškė, kad sąjunga su Egipto valstybe vienašališkai nutraukiama.
Tuo metu Hafezas al Assadas nesiliovė kopęs partinės karjeros laiptais: septintojo dešimtmečio pradžioje jis jau vadovavo kariniam partijos „Ba'ath“ sparnui. O 1963-iaisiais šalyje įvyko eilinis karinis perversmas. Per jį buvo nuversta Nazimo al Kudsi vyriausybė, o visą valdžią šalyje užgrobė „Ba'ath“ partija. Hafezas perversme dalyvavo tiesiogiai: kartu su perversmininkams lojaliais kariniais daliniais pamėgino užimti Dumeiro aerodromą.
Po bendražygių pergalės Hafezas tapo Sirijos karinių oro pajėgų vadu. Netrukus elitinės Sirijos kariuomenės pajėgos – aviacija ir žvalgyba – tapo sudarytos beveik vien iš alavitų. Alavitai pretendavo užimti ir tuos karininkų postus, kurie liko laisvi po 1963-iųjų perversmo.
Liko tik sulaukti preteksto eiliniam perversmui ir čia Hafezas al Assadas pademonstravo neeilinę kantrybę, kol tokia proga pasitaikė. 1964 metais „Ba'ath“ vyriausybė pamėgino Sirijoje įgyvendinti tam tikrą kolektyvizacijos analogą. Tai nepatiko didžiajai daliai Sirijos gyventojų, o tuo ir pasinaudojo pogrindyje tūnojusi „Brolių musulmonų“ organizacija. Jos sukilimo židiniu tapo Hamos miestas.
„Ba'ath“ nariai nesugebėjo tarpusavyje susitarti, kokiomis priemonėmis nuslopinti sukilimą. Hafezas ir jo bendražygiai alavitai – tarp jų ir Sirijos kariuomenės štabo viršininkas Salahas Jadidas – pasisakė prieš problemos sprendimą kietos galios būdu. Tuo metu dalis „Ba'ath“ karinio sparno konservatyvių pažiūrų atstovų – tarp jų ir Sirijos prezidentinės tarybos pirmininkas (faktiškai – šalies prezidentas) Aminas al Hafizas – stojo už greitą ir negailestingą maišto nuslopinimą. Alavitų minkštumą al Hafizas priėmė kaip išdavystę ir po susidorojimo su „Broliais musulmonais“ ketino užsiimti pačiais alavitais.
Salahas Jadidas ir Hafezas al Assadas neketino to laukti ir 1966 metų vasarį surengė patį kruviniausią perversmą Sirijos istorijoje. Jo metu partijos „Ba'ath“ įkūrėjams teko sprukti į Iraką, o tie, kurie nesuspėjo pabėgti, buvo uždaryti į kalėjimus. Salahas Jadidas tapo faktiniu šalies lyderiu, nors nominaliu Sirijos vadovu į prezidento postą buvo paskirtas Nureddinas al Atassi. Hafezas al Assadas užėmė šalies gynybos ministro postą.
Laikas kariauti
Šių permainų fone aktyvesnių veiksmų ėmėsi Sovietų Sąjunga, pamėgusi Siriją dar prieš tai, kai valdžią joje perėmė Hafezas al Assadas. Ji periodiškai siųsdavo Sirijai ginklų. Dar 1956 metais buvo pasirašyta pirmoji SSRS ir Sirijos sutartis dėl tankų T-34, savaeigių artilerijos pabūklų SU-100, šarvuočių BTR-152, 37 mm kalibro zenitinės artilerijos patrankų ir 122 mm kalibro haubicų pardavimo. Ginklų srautas iš SSRS nenutrūko net tada, kai Gamalis Abdelis Nasseras iš Egipto ir Sirijos sukūrė JAR. Maža to, SSRS vietoje T-34 ėmė tiekti modernesnius tankus T-54. Po 1966 metų perversmo ginkluotės srautas iš SSRS tik išaugo.
Agresyvi Salaho Jadido užsienio politika nepatiko niekam iš kaimynų, išskyrus Egiptą. Maskva taip pat nebuvo sužavėta. Jai nerimą kėlė Siriją užtvindę lozungai apie „liaudies karo“ prieš Izraelį būtinybę. Tačiau dėl galimybės SSRS karo laivams lankytis Latakijos uoste sovietai į tai užmerkė akis. Tiesa, sirai taip ir neleido Sovietų Sąjungai Latakijoje įsirengti kokią nors infrastruktūrą: tai buvo tik sausuma, į kurią buvo galima trumpam išsilaipinti.
Eilinis arabų ir Izraelio karas prasidėjo 1967 metų vasarą. Prieš tai Egiptas ir Sirija sudarė karinę sąjungą, o kaimyninės arabų šalys pamėgino Izraelį palikti be Jordano upės vandens. SSRS ragino abi konfrontuojančias puses išvengti atviro susidūrimo, tačiau parama palestiniečiams ir įtampa demilitarizuotos zonos pasienyje vis dėlto atvedė iki karo, kurį Sovietų Sąjunga faktiškai ir išprovokavo, pranešusi arabų sąjungininkams apie Izraelio planus suduoti smūgį Sirijai.
Karas tęsėsi nuo 1967 metų birželio 5 iki 10 dienos. Pirmąją karo dieną Izraeliui pavyko sunaikinti visą priešų aviaciją, o per kitas dienas padaryti rimtų nuostolių arabų koalicijai, į kurią įėjo Egiptas, Sirija, Jordanija, Irakas ir Alžyras. Izraelis buvo pasirengęs visiškai sumušti arabus, tačiau įsiterpė Vakarų šalys ir SSRS. Šešių dienų karas baigėsi. Per jį Izraelis spėjo užimti Sinajaus pusiasalį, Golano aukštumas, Rytų Jeruzalę, Vakarų krantą ir Gazos ruožą.
Sirija prarado ne tik Golano aukštumas, bet ir Kuneitros miestą bei beveik visą aviaciją. Žuvo 70 tūkst. arabų ir kiek mažiau nei tūkstantis žydų. Izraelio teritorija išaugo tris kartus, o palestiniečių pabėgėlių skaičius viršijo 400 tūkst. Nepaisant to, Sirijos gynybos ministras Hafezas al Assadas pasibaigus karui pareiškė: „Pirmą kartą nuo Izraelio įkūrimo mes kovėmės taip, kaip pridera. Niekada anksčiau nematyto dydžio izraeliečių gyvosios jėgos, technikos ir kovinės dvasios nuostoliai visus įtikino mūsų kovingumu.“ Hafezui buvo suteiktas feldmaršalo laipsnis.
Prezidentinis referendumas laimėtas 99,6 proc. balsų
Pralaimėjimas Izraeliui nepatenkino politinių Salaho Jadido ir Hafezo al Assado ambicijų. 1970 metų rudenį Sirija palaikė palestiniečius, surengusius sukilimą Jordanijoje: karalystė suteikė jiems prieglobstį, o jie atsidėkodami surengė ginkluotą maištą, pamėgino nužudyti monarchą ir uzurpuoti valdžią, faktiškai mėgindami sunaikindami Jordaniją.
„Juodojo rugsėjo“ įvykių metu iš Sirijos į Jordanijos šiaurę buvo pasiųstas tankų ir šarvuočių korpusas, tačiau visa ši odisėja baigėsi gėdingai: dvi tankų kolonos pasiklydo ir naktį susidūrė viena su kita. Per įnirtingą tarpusavio mūšį abi jos patyrė nemažų nuostolių. Vėliau sirai atsitrenkė į Jordanijos kariuomenės gynybą ir namo sugrįžo netekę per 1,6 tūkst. karių bei 90 proc. karinės technikos.
Hafezas al Assadas netruko pasinaudoti situacija, susidariusia po šios avantiūros. Padedamas savo brolio Rifaato al Assado ir seno draugo Mustafos Tlasso, tapusio šalies generalinio štabo vadu, jis įvykdė kraujo nepareikalavusį perversmą. Hafezui pasitarnavo didelis jo autoritetas tarp Sirijos kariuomenės karininkų, daugelis kurių irgi buvo alavitai. Salehas Jadidas buvo įmestas į kalėjimą ir laikytas jame iki pat mirties 1993 metais.
1970-ųjų lapkritį dešimtajame partijos „Ba'ath“ suvažiavime Hafezas al Assadas buvo išrinktas generaliniu sekretoriumi. 1971-aisiais jis laimėjo rinkimus ir tapo Sirijos prezidentu bei vyriausiuoju kariuomenės vadu. Tiksliau, ne rinkimus, o referendumą, kuriame už tai, kad jis taptų prezidentu, savo balsus neva atidavė 99,6 proc. Sirijos piliečių. Lieka dar pridurti, kad jokių alternatyvių kandidatų nebuvo iškelta.
Tam, kad taptų prezidentu, Hafezui al Assadui teko pasirūpinti palankia Sirijos konstitucijos interpretacija, mat konstitucijoje buvo įtvirtinta nuostata, kad prezidentu gali tapti tik musulmonas. Irano šeichai pasistengė, kad būtų išleista fatva, tvirtinanti, jog alavitai vis dėlto yra musulmonai, o ne netikėliai.
Svarbiausios pareigos – vien alavitams
Hafezui al Assadui atėjus į valdžią, Sovietų Sąjunga rytinėje Viduržemio jūros dalyje išskleidė dideles karinio jūrų laivyno pajėgas: kovinius laivus, dyzelinius povandeninius laivus ir kitus laivus, esančius padidintos karinės parengties būklės. Be to, į Siriją buvo išsiųstas didelis skaičius karinių instruktorių ir technikos, buvo žymiai sustiprinta oro gynybos sistema – visa tai daryta tam, kad Izraeliui nekiltų minčių užpulti sirus.
Į Siriją buvo didelėmis partijomis gabenami zenitiniai raketų kompleksai „Kvadrat“, karo lėktuvai, tankai T-62 ir kita technika.
Hafezas tuo metu mėgino susikurti liaudies lyderio įvaizdį ir vienyti šalį: važinėjo po miestus ir kaimus, bendravo su vietos gyventojais, įvykdė ne vieną liberalią reformą, susilpnino specialių tarnybų spaudimą piliečiams. Tačiau greitai tokia veikla jam nusibodo ir jis nusprendė užsiimti mėgstamu daugelio diktatorių darbu – kurti savo asmens kultą.
Lyg tyčia tuo metu mirė vienintelis ir svarbiausias arabų nacionalizmo didvyris Gamalis Abdelis Nasseras. Ir tada Hafezas pamėgino perimti jo vaidmenį, aplink save ir savo šeimą kurdamas išrinktųjų aureolę ir savo garbei pervadindamas viską, kas pakliūdavo po ranka.
Svarbiausias pareigas valstybėje ir kariuomenėje užėmė vien alavitai. Pirmenybė buvo teikiama Hafezo giminaičiams: jo brolis Rifaatas tapo „kovos brigadų“ vadu, žmonos pusbrolis Adnanas Makhloufas faktiškai vadovavo prezidento gvardijai. Tai tapo puikia terpe keroti korupcijai ir šeimyninių santykių protegavimui, o Sirija palaipsniui ėmė virsti viena iš vargingiausių pasaulio šalių.
Ginklai iš SSRS, kreditai iš JAV
1973-iųjų vasarą Hafezas al Assadas ir Egipto prezidentas Anwaras Sadatas nusprendė padaryti tai, ko nesugebėjo jų pirmtakai – laimėti karą su Izraeliu. Ryžosi tam jie tik spalį, o 18 dienų trukę kariniai veiksmai į istoriją buvo įrašyti kaip Jom Kipuro karas. Eilinį kartą nugalėjo Izraelis. Nuo visiško sutriuškinimo Hafezą al Assadą vėl išgelbėjo Sovietų Sąjunga, dislokavusi Damaske naujausias priešlėktuvinės gynybos sistemas, ir rinktinė tankų ir šarvuočių brigada, dislokuota sostinėje ir vadovaujama Hafezo brolio.
Po Egipto taikos sutarties su Izraeliu Sirija faktiškai liko vieninteliu SSRS sąjungininku Artimuosiuose Rytuose, nors ir labai nepastoviu bei nepatikimu. Padedant Sovietų Sąjungai 1973 metais per Eufrato upę buvo pastatyta Tabkos užtvanka, suformavusi al Assado vandens saugyklą, taip pavadintą prezidento garbei. Įgyvendinus šį inžinerinį projektą, Sirijos žemės ūkis, kuriame dirbo daugiau nei pusė šalies gyventojų, sulaukė naujo impulso.
1974 metais SSRS užsienio reikalų ministras Andrejus Gromyka Damaske lankėsi net tris kartus: bendradarbiavimas buvo plečiamas visais frontais. Tai netrukdė Hafezui nuolat kalbėti apie „Jeruzalės išlaisvinimą“ ir „Didžiosios Sirijos sukūrimą“. Tiesa, tai buvo tik žodžiai be veiksmų.
Hafezas al Assadas nesiliovė iš Maskvos kaulyti pinigų ir ginkluotės. 1980 metų rudenį jis lankėsi su vizitu pas SSRS vadovą Leonidą Brežnevą, spalio 9-ąją buvo pasirašyta draugystės ir bendradarbiavimo sutartis, kurioje buvo numatyta karinė sovietų pagalba Sirijai ginkluoto konflikto atveju. Į arabų respubliką ir toliau buvo siunčiami šimtai sovietinių specialistų, o 1981 metų liepą Viduržemio jūroje įvyko bendros sovietų ir sirų karinės pratybos.
Nepaisant viso to, al Assadą nebuvo galima pavadinti sovietų liaudies draugu: flirtuodamas su Maskva jis tuo pat metu gerino santykius su JAV. 1974 metų birželį Damaske apsilankė ir apie diplomatinių santykių atkūrimą paskelbė JAV prezidentas Richardas Nixonas. O nuo 1975 iki 1978 metų JAV Sirijai skyrė didelius kreditus ir suteikė galimybę pirkti kviečių mainais į susitarimą dėl Sirijos naftos telkinių žvalgybos, gavybos ir išgautos naftos pardavimo.
Okupuok ir valdyk
1976 metais Hafezas al Assadas eilinį kartą pamėgino grįžti į pasaulinę areną ir prisiimti didžio diplomato vaidmenį. Tuo metu kaimyniniame Libane jau beveik metus vyko pilietinis karas. Šalį, kurioje daugybę metų taikiai sugyveno sunitai, šiitai, drūzai ir krikščionys maronitai, karo liepsnose paskandino ją užtvindę aršūs palestiniečių pabėgėliai, kurie prieš tai buvo išvaryti iš Jordanijos dėl mėginimo nuversti jos vyriausybę.
Pasinaudoję libaniečių svetingumu palestiniečiai sukūrė valstybę valstybėje: suformavo galvažudžių būrius ir, sukaupę pakankamai jėgų, faktiškai metė iššūkį oficialiai šalies vyriausybei – pareikalavo perduoti pagrindinius valdymo svertus musulmonams.
Palestiniečiai ėmė veikti įprastu būdu – teroru, nužudydami vienos krikščioniškosios bendruomenės lyderį. Kai dešiniosios krikščionių brigados pasipriešino teroristams, įsiplieskė pilietinis karas. Net turėdami jėgų pranašumą musulmonai buvo stipriai spaudžiami kovinių krikščionių būrių ir ėmė prašyti sirų pagalbos. Tada Hafezas al Assadas pamėgino pasirodyti kaip paliaubų architektas, tačiau viskas faktiškai virto karine Sirijos intervencija. Sovietinių globėjų jis apie šią operaciją neįspėjo, bet, kai kurių šaltinių teigimu, gavo JAV ambasadoriaus Damaske „palaiminimą“.
Sirijos karinės pajėgos nubloškė krikščionis ir privertė juos bėgti. Musulmonai užėmė apie 70 proc. šalies teritorijos, tačiau krikščionims pavyko persigrupuoti ir suduoti jiems labai stiprų smūgį. Atsakydami į tai išeiviai iš Palestinos ir jų bendrininkai pradėjo taikių gyventojų skerdynes.
Sirai vėl išgelbėjo musulmonus nuo visiško sutriuškinimo. Viskas pasikeitė po Kemp Devido taikos susitarimo tarp Egipto ir Izraelio 1978-aisiais. Baimindamiesi musulmonų pralaimėjimo sirai ėmė ginkluoti jiems pavaldžias palestiniečių grupuotes ir ignoravo krikščionių reikalavimus patraukti okupacines pajėgas iš Libano. Mėgindami užbėgti už akių neišvengiamam musulmonų puolimui krikščionys ėmė slapta bendradarbiauti su Izraeliu.
Tada Izraelis įsiveržė į Libaną ir okupavo jo pietinius rajonus, o sirai išvarė teisėtą vyriausybę iš šalies ir de fakto perėmė valdžios kontrolę. Iki 2005 metų ir nacionalinės revoliucijos Damaskas visiškai kontroliavo kaimyninę šalį.
Ir po Libano avantiūros SSRS iš inercijos tęsė tą pačią santykių politiką, bijodama prarasti vieną iš paskutiniųjų sąjungininkų Artimuosiuose Rytuose. Naujasis Sovietų Sąjungos vadovas Jurijus Andropovas 1982-ųjų rudenį organizavo naujų ginkluotės siuntų pristatymą į Siriją. Jai buvo perduoti patobulinti raketiniai kompleksai „žemė-oras“ S-200 su radarų įranga. Į Siriją naujos priešlėktuvinės gynybos sistemos įrengimui ir sirų karių apmokymui buvo pasiųsta ir apie šeši tūkstančiai sovietinių karių.
O tais pačiais metais Sirija oficialiai atsisakė Sovietų Sąjungai leisti savo pakrantėje įsirengti karinę jūrų bazę, argumentuodama atsisakymą tuo, kad tai neva yra netikslinga. Hafezas al Assadas pamiršo ir anksčiau duotą savo pažadą padėti Sirijos teritorijoje pastatyti sovietinių sausumos karinių pajėgų bazę.
Mūšiai namuose
Tuo metu susikaupė nemažai problemų Sirijos viduje. Pralaimėjimas Jom Kipuro kare, visuotinė korupcija ir ekonominė krizė sukėlė didžiosios dalies gyventojų nepasitenkinimą. Tiesa, tai nesutrukdė Hafezui laimėti 1978 metų prezidento rinkimus: jis, žinoma, buvo vienintelis kandidatas.
Sirai protestavo ir prieš draugystę su šiitišku Iranu, po 1979-ųjų islamo revoliucijos tapusiu vienu iš svarbiausių Hafezo al Assado režimo sąjungininkų.
Devintojo dešimtmečio pradžioje Sirijos islamistai susivienijo į bendrą organizaciją – „Islamo veiksmų frontą“ – ir netgi organizavo nesėkmingą pasikėsinimą į al Assadą. Surengtas tyrimas rado kaltininką – Irako diktatorių Saddamą Husseiną, su kuriuo Hafezas al Assadas ne vienus metus vylėsi sudaryti sąjungą. Po to visi santykiai su Iraku buvo įšaldyti.
Siekiant užbėgti už akių bręstančiam sukilimui Sirijoje buvo įkurtos „nacionalinės gynybos kuopos“, kurioms vadovauti ėmėsi Hafezo brolis Rifaatas. Tuo pat metu šalyje buvo priimtas įstatymas, pagal kurį už priklausomybę islamistams imta bausti mirtimi. Tačiau represinių priemonių nepakako, kad sukilimas būtų visiškai užgniaužtas. Jo židiniu 1982-ųjų vasarį tapo Hamos miestas.
Hafezas al Assadas šią problemą išsprendė aviacija ir artilerijos ugnimi sunaikindamas Hamą kartu su islamistais ir visais jo gyventojais. Apsiaustis tęsėsi visą vasarį, miesto šturmo metu žuvo per 40 tūkst. žmonių. O „nacionalinės gynybos kuopos“ pabaigė darbą, išskersdamos neįtinkančius asmenis visoje šalyje. Ekonominės situacijos tai nepataisė, tačiau protestus ir maištus šalyje pavyko nuslopinti.
Nauja bėda atėjo iš ten, kur niekas nelaukė: prieš Hafezą stojo jo tikras brolis Rifaatas. Praėjus metams po islamistų sukilimo numalšinimo vyresniajam al Assadui sustreikavo širdis ir jis faktiškai pasitraukė nuo šalies valdymo. Sirijoje buvo organizuotas šešių žmonių komitetas, kuriam buvo patikėti valdžios svertai.
Į šią šešiukę nebuvo įtrauktas Rifaatas, kuriam buvo pavaldūs 55 tūkst. Sirijos karių, įskaitant lakūnus, artileristus ir tankistus. Jiems susidariusi situacija nebuvo priimtina ir netrukus al Assado jaunesniojo šalininkai užėmė Damaską. Prasidėjo karas tarp pajėgų, lojalių Hafezui ir Rifaatui. Tuo pat metu pirmasis mėgino surengti liberalias reformas, kad nors kiek būtų palengvinta sunki šalies ekonominė padėtis.
1984-aisiais brolius sutaikė jų motina Na'isa al Assad. Atsigavęs po ligos Hafezas pažadėjo Rifaatui Sirijos viceprezidento postą. 1985-aisiais Hafezas trečią kartą laimėjo prezidento rinkimus, kuriuose jis vėl buvo vienintelis kandidatas. Taika su broliu buvo visiškai formali: jau 1986-aisiais Rifaatas buvo išsiųstas „neriboto laiko darbo vizitui“ į Sovietų Sąjungą, o vėliau buvo privestas gyventi emigracijoje Prancūzijoje ir Ispanijoje. Beje, viceprezidento titulas iš jo buvo atimtas tik 1998-aisiais.
SSRS subyrėjo, pagalbos srautai nutrūko
Hafezas su ištiesta ranka į Sovietų Sąjungą vykdavo ir Michailo Gorbačiovo laikais. Ir pirmoji tokia kelionė net buvo vaisinga: 1985 metais SSRS Sirijai perdavė karinių katerių, kelis šimtus tankų T-80 ir pusę tūkstančio kilometrų skriejančių raketų SS-23, o dar po dvejų metų Damaskas gavo naujausių naikintuvų MiG-29.
Tiesa, apmokėti sąskaitų Hafezas nemėgo. Sirijos skola Sovietų Sąjungai už karinę techniką devintojo dešimtmečio pabaigoje pasiekė apie 15 mlrd. JAV dolerių, nors kai kas įvardija net astronominę 80 mlrd. sumą. Sovietų Sąjunga Siriją domino tik kaip ginkluotės tiekėjas. Tuo metu Damasko užsienio prekybos su SSRS apimtis siekė mažiau dviejų procentų Sirijos BVP.
Po to santykiai tarp SSRS ir Sirijos atvėso galutinai. Michailas Gorbačiovas Hafezo al Assado akivaizdoje pareiškė, kad diplomatinių santykių nebuvimas tarp Sirijos ir Izraelio yra nenormalu. Netrukus Sovietų Sąjunga subyrėjo ir pagalbos srautai Sirijai nutrūko. Tiesa, jau po SSRS griūties Sirijai dar buvo perduota 300 tankų T-72S. Tolimesnis bendradarbiavimas sustojo dėl milžiniškos Sirijos skolos už ankstesnes ginkluotės siuntas.
O pačioje Sirijoje praktiškai niekas nesikeitė. Bent jau situacija negerėjo: nuo devintojo dešimtmečio pradžios al Assadas uždraudė į šalį įvežti užsieninius elektronikos gaminius, rūbus, alkoholį ir tabaką. Be to, buvo draudžiama naudotis faksais, palydovinėmis antenomis, o vėliau ir mobiliaisiais telefonais. Visa tai į Siriją kontrabanda būdavo atgabenama iš Libano.
Po „brolių musulmonų“ sukilimo Sirijoje buvo paspartintas teismų darbas: retam nuosprendžiui priimti reikėdavo daugiau nei 48 valandų, o nuteistus myriop nuo ryto kardavo centrinėse miestų aikštėse.
Paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį, mėgindamas pataisyti beviltišką būklę, Hafezas liberalizavo šalies ekonomiką. Be kitų priemonių, buvo stengiamasi padidinti privataus verslo aktyvumą. Ir šios priemonės nepadėjo, tad Hafezas al Assadas šį kartą buvo priverstas eiti prašyti JAV pagalbos. Mainais į pagalbą Sirija 1990-aisiais prisijungė prie koalicijos prieš Iraką, o 1991 metų vasarį 17 tūkst. Sirijos karių dalyvavo operacijoje „Audra dykumoje“.
Al Assadas mirė, tegyvuoja al Assadas!
1991-aisiais Hafezas al Assadas ketvirtą kartą laimėjo prezidento rinkimus, kuriuose tradiciškai neturėjo jokių varžovų. Tuo metu jis pradėjo galvoti apie įpėdinį. Juo turėjo tapti jo sūnus Basselis – puikaus išsilavinimo lakūnas, pasižymėjęs ypatinga charizma. Tačiau po trejų metų Basselis žuvo automobilio avarijoje. Hafezui liko vienintelė viltis – sūnus Basharas, Londone besimokęs oftalmologo specialybės.
Savo paskutinius, penktuosius, rinkimus Hafezas laimėjo 1999-aisiais. Juose, kaip visada, jis buvo vienintelis kandidatas ir surinko per 98 proc. balsų. Tų pačių metų vasarą Hafezas al Assadas atvyko į Rusiją ir pirmą kartą susitiko su Borisu Jelcinu. Rusijos prezidentui tai nesutrukdė Hafezą pavadinti savo senu draugu.
Apie arabų respublikos skolas Borisas Jelcinas neužsiminė ir pažadėjo Siriją aprūpinti naujausia ginkluote. Tuo metu šis kontraktas buvo vertinamas 2 mlrd. dolerių, o Sirijos skola Rusijai, kukliausiais apskaičiavimais, siekė 15 mlrd. dolerių. Iš esmės tokios nuolaidos buvo aiškinamos tuo, kad Sirija buvo vienintelė musulmoniška šalis, palaikiusi Rusijos poziciją Jugoslavijos klausimu.
Paskutiniais savo gyvenimo metais Hafezas sirgo onkologinėmis ligomis ir nebepajėgė dirbti ilgiau nei dvi valandas per dieną. Mirė jis 2000 metų birželio 10-ąją, per pokalbį su okupuoto Libano premjeru. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas į jo laidotuves nevyko, iš didžiųjų pasaulio lyderių jose dalyvavo tik Prancūzijos prezidentas Jacques'as Chiracas.
Jau kitą dieną po Hafezo al Assado mirties jo sūnui buvo suteiktas generolo leitenanto laipsnis ir jis buvo paskirtas vyriausiuoju karinių pajėgų vadu. Dar po dviejų mėnesių Basharas al Assadas tapo maršalu, nors nebuvo laimėjęs nė vienų kautynių ir apskritai nebuvo įgijęs pilnaverčio karinio išsilavinimo.
Per rinkimus Basharas surinko 97,29 proc. balsų ir tapo prezidentu. Priešaky buvo vos dešimtmetis su trupučiu santykinai ramaus gyvenimo Sirijoje.
