Taigi Palangos įkūrimo data laikomi 1253 m. Greičiausiai ne kiekvienas mėgstantis pasivaikščioti Palangos gatvėmis žino šį faktą, kaip ir šio miesto tapimo kurortu istoriją.
Miestelio pradžia
Tradiciškai miesto įkūrimo data laikomas pirmasis miesto paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose, tačiau gyvenvietės tose vietovėse įsikuria gerokai anksčiau. Palangos teritorijoje žmonės gyveno nuo III tūkst. pr. Kr., bet tik X–XII a. čia susiformuoja prekybinis centras. Anot archeologo Vlado Žulkaus, šis laikotarpis buvo Palangos „aukso amžius“ – tuomet čia šeimininkavo karingieji kuršiai, buvo galima išgirsti čia apsigyvenusių svetimšalių šnekas, pamatyti užjūrio karius ir pirklius – vikingus. Istorikai neabejoja, kad vikingų laikais Palangoje būta uosto, tačiau tiksli jo vieta nenustatyta.
XIII–XVIII a. Palangos apylinkių gyventojai vertėsi žvejyba, rinko jūros išmestą gintarą. Tuo metu čia jau vyko ir prekyba – vietiniai gyventojai gintarą, kailius, medų mainydavo į pirklių atvežtas prekes.
Palangos būta svarbaus prekybos ir pasienio miesto. Galbūt dėl to miestas ir ėjo iš rankų į rankas, priklausė ir Kryžiuočių, ir Livonijos ordinams, buvo puldinėjamas vikingų, kol 1453 m. Bresto taikos sutartimi Palanga atiteko Lietuvai. Vėliau ilgalaikis gyvenimas Prūsijos-Lietuvos, Prūsijos-Rusijos ir Vokietijos-Lietuvos pasienyje teikė palangiškiams galimybių papildomai pasipelnyti prekiaujant kontrabandinėmis prekėmis. Palangiškiai smarkiai prisidėjo ir prie lietuvybės palaikymo rusų caro laikais gabendami lietuviškas knygas XIX a. antroje pusėje.
XVI–XIX a. Palanga driekėsi palei kelią Karaliaučius-Klaipėda-Ryga. Jį sudarė dvi viena nuo kitos nedaug nutolusios gyvenvietės: Naujoji ir Senoji Palanga. Naujosios Palangos šiauriniame Rąžės krante virė visuomeninis gyvenimas – stovėjo bažnyčia, muitinė, karčema. O Rytinėje Rąžės pusėje buvo žydų apgyvendinta miesto dalis.
Kurorto pradžia
XIX a. Palanga keitėsi ir augo, amžiaus pradžioje čia pradėjo lankytis pirmieji negausūs poilsiautojai. Tuo metu nebuvo jokių kurortinės paskirties statinių, tad poilsiautojai apsistodavo pas miestelėnus ar Palangos dvare. Vienintelėje miesto karčemoje buvo galima pavalgyti ar pasilinksminti. 1824 m. čia lankėsi ir poetas Adomas Mickevičius. Amžiaus viduryje aptikus gydomuosius šaltinius, čia ėmė kurtis įvairios gydyklos. Tik XIX a. antroje pusėje iškeliami Palangos maudyklių ypatumai ir akcentuojamas puikus klimatas.
Išsilavinęs ir turtingas grafas Juozapas Tiškevičius, matęs ne vieną to meto garsų Vakarų Europos kurortą, nusprendė ir Palangą paversti moderniu ir madingu kurortu. 1877–1880 m. buvo pastatytas Kurhauzas – pirmasis Palangoje kurortinis viešbutis ir restoranas. Taip pat buvo pastatyti vasarnamių kompleksai, įrengtos maudyklės su šiltu vandeniu, restoranas, vasaros teatras. Birutės miške įveistas parkas, nutiesti pasivaikščiojimo takai, 1897 m. pastatyti naujieji Tiškevičių rūmai.
1884–1888 m. suręstas medinis tiltas į jūrą, turėjęs atlikti prieplaukos funkciją, bet tapęs mėgstamiausia kurorto svečių pasivaikščiojimo vieta. 1899 m., dar spaudos draudimo metais, Palangoje pastatytas pirmasis lietuvių kalba viešai suvaidintas spektaklis – Keturakio komedija „Amerika pirtyje“. Jo premjera įvyko daržinėje (grafo Tiškevičiaus sandėlyje) ant jūros kranto. Spektaklis, kaip tautos savimonės akcija, nuskambėjo ne tiek menine, kiek politine prasme.
Tuo metu pradedamas kurti romantiško kurorto mitas. Ne vieną patriotiškai nusiteikusį buvusios Lietuvos-Lenkijos Respublikos pilietį viliojo giliai istorinėje atmintyje snaudusi legenda apie Birutę ir Kęstutį. XIX–XX a. ši legenda tapo stipriu mitologiniu simboliu. Sklido pasakojimai apie gydomąjį šaltinį prie Birutės kalno. XIX a. pirmoje pusėje Palangą garsino poeto Silvestro Valiūno romantinė baladė „Birutės daina“. Istorikas Vygandas Vareikis pastebi, kad Birutės kalno ir Baltijos jūros prie Palangos motyvų galime rasti romantiniuose Maironio eilėraščiuose. Anot istoriko, Tiškevičiai norėjo paversti Palangą „vienintele lenkų vasarviete prie Baltijos jūros“. Lenkus čia traukė ne tik gydyklos ir koncertai, bet ir A. Mickevičiaus legenda.
Iki Pirmojo pasaulinio karo Palanga buvo elitinis ir brangus kurortas – žmonės atvykdavo iš įvairių Lenkijos, Rusijos miestų, o kartais ir iš Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos.
Palanga nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą, sudegė keletas gražių vilų, smarkiai apgadinti dvaro rūmai, Palangos bažnyčia. Po Pirmojo pasaulinio karo Palanga priklausė Latvijai, kol galiausiai 1921 m. Palanga grąžinta Lietuvai. 1923 m. vasarą Palangą aplankė dr. Jonas Basanavičius. Pagerbdami tautos patriarchą, palangiškiai Tiškevičiaus bulvarą pavadino J. Basanavičiaus vardu.
XX amžiaus Palanga
1921–1928 m. kurortas vegetavo, daugelis vasarotojų nepatenkinti netvarka – juos piktino nesutvarkytos gatvės, paplūdimiai be patogumų, kultūrinių renginių trūkumas. Miestas propaguojamas kaip sveikatingumo kurortas pasyviam poilsiui. Tik 1938 m., po didelio gaisro mieste, iškelta ambicinga vizija: Palanga – europinio masto kurortas. Šiuo laikotarpiu atliekama daug darbų, pagerinusių infrastruktūrą, atsirado visuomeninių sporto statinių, pastatoma autobusų stotis, kino teatras, paštas, pradinė mokyklą bei daug naujų vasarnamių, gyvenamųjų namų. Nutarta, kad kurortas anksčiau apėmęs tik dalį miesto, nuo šiol apims jį visą. Tuo metu kurortas sparčiai stojosi ant kojų. Tačiau Antrasis pasaulinis karas ne tik sustabdė kurorto plėtrą, bet ir jį nuniokojo.
Sovietmečiu Palanga dar labiau išpopuliarėjo – tapo vienu svarbiausių Sovietų Sąjungos Baltijos jūros kurortų, plėtėsi jo ribos, kilo betoninės vilos, sanatorijos, viešojo maitinimo įstaigos. Palanga reorganizuota į visus metus veikiantį gydomąjį kurortą. Amžiaus pradžioje per metus čia buvo užregistruojama iki keturių tūkstančių poilsiautojų, o aštuntajame dešimtmetyje per vasarą – iki pusės milijono. 1967 m. spalio mėn. per didelį uraganą jūra nuplauna dar J. Tiškevičiaus statytą Palangos tiltą.
Atgavus nepriklausomybę Palangos kurortas klesti, miestas ir jo infrastruktūra plečiasi. 1997 m. atidarytas naujasis tiltas į jūrą. 2003-2005 m. rekonstruota pagrindinė J. Basanavičiaus gatvė. Pastaruoju metu statoma vis daugiau naujų pastatų – dabar, buvęs nedidelių medinių vilų kurortas, sovietmečiu apstatytas betonu, po truputį rengiasi stiklą.
