„Tikras aukso amžius šio regiono karaimų bendruomenei buvo tarpukaris, kada Panevėžys buvo tapęs religiniu ir kultūriniu Lietuvos karaimų centru“, – sako panevėžietis istorikas Saulius Kurnickas, sutikęs pabūti gidu ir praskleisti laiko dulkėmis užpustytos Šiaurės Lietuvos karaimų istorijos detales.
Pirmieji rašytiniai šaltiniai – XVII a.
Manoma, kad pirmuosius karaimus (kelis šimtus šeimų) į Lietuvos teritoriją 1397 m. pasikvietė Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas. Didžioji dalis jų buvo apgyvendintos Trakuose tarp dviejų kunigaikščio pilių.
Vėliau karaimų gyvenviečių atsirado ir kitose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) vietose Šiaurės Lietuvoje: Naujamiestyje, Upytėje, Biržuose, Pasvalyje, Panevėžyje.
Kaip 15min pasakojo S.Kurnickas, dėl karaimų įsikūrimo ir jų veiklų Trakuose faktai aiškūs. O štai dėl jų apsigyvenimo Šiaurės Lietuvoje klaustukų daugiau, kadangi rašytinių šaltinių nėra išlikę. „Kai kurie tyrinėtojai sieja karaimų paplitimą Šiaurės Lietuvoje su LDK didikais Radvilomis.
Tuo metu aš asmeniškai karaimų atsiradimą Panevėžio rajone, Naujamiestyje, siečiau su kunigaikščio Vytauto ir Vokiečių ordino didžiojo magistro Konrado fon Jungingeno 1398 m. sudaryta Salyno sutartimi. Pagal šią sutartį Vokiečių ordinui atiteko visa Žemaitija iki Nevėžio upės.
Naujamiesčio miestelis kaip tik yra išsidėstęs prie Nevėžio upės, o kitame upės krante yra senosios karaimų kapinės. Tikėtina, kad Vytautas Didysis pagal tuometinį pasienio ruožą su Vokiečių ordinu, ypatingai strateginiuose taškuose, dislokuodavo savo globojamų ir ištikimųjų pagalbininkų – karaimų įgulas.
Todėl pakankamai logiškas karaimų gyvenviečių išsidėstymas Panevėžio apskrityje pagal to meto pasienio ruožą, kuris Nevėžio upe tęsėsi į šiaurę ir baigėsi ties Biržais, kur taip pat būta karaimų. Jų vardu pavadintas kaimas – Karaimiškis, o prie Širvėnos ežero išlikusios senos jų kapinės.
Anot istoriko, Naujamiesčio karaimai, kaip spėlioja kai kurie tyrinėtojai, taip pat galėję būti Upytės piliavietės įgulos karių palikuonys.
„Atstumas nuo Naujamiesčio iki Upytės yra apie 6 km. Taigi, labai simbolinis. Manoma, kad XIII–XVI a. ant 4–5 m kalvos viršūnės stovėjusi pilis buvo Upytės žemės centras, apimantis dabartinį Panevėžio rajoną“, – faktus ir galimas prielaidas paminėjo pašnekovas.
Karaimų atsiradimo Šiaurės Lietuvoje versijų yra ir daugiau. Tiesa, daugelis jų neparemtos jokiais faktais. „Ankstyviausią šaltiniais patvirtintą karaimų buvimą Panevėžio rajone, Naujamiesčio miestelyje, liudija karaimo Aron Lawrynowich 1676 m. duota priesaika apie tai, kad jis teisingai surašė Naujamiestyje ir jo apylinkėse gyvenusius karaimus.
Ankstyviausią šaltiniais patvirtintą karaimų buvimą Panevėžio rajone, Naujamiesčio miestelyje - 1676 m. duota priesaika.
Beje, ši priesaika buvo duota Naujamiesčio karaimų kenesoje (kenesa – karaimų maldos namai – red. past.). Taigi, šis šaltinis yra itin svarbus“, – pabrėžė S.Kurnickas.
Jo teigimu, Naujamiesčio kenesa minima ir 1688 metais (aut. Jacob Mann), ir 1772 m., vyskupo I.Masalskio rašte, kuomet buvo numatytos bendruomenės lėšos jos remontui.
Yra žinoma, kad tuo metu, t. y. XVIII a. pradžioje, vien Naujamiestyje gyveno arti 100 karaimų, įsikūrusių 19 privačių namų ir špitolėje, t. y. prieglaudoje. Dar keliasdešimt karaimų tuomet gyveno Naujamiesčio apylinkėse.
Migraciją paskatino maras ir vietos maršalkos nesąžiningas elgesys
Pasak istoriko, gausi Naujamiesčio karaimų bendruomenė sunyko dviem etapais: po 1710 metų maro, kada labai daug karaimų persikėlė į Trakus. Kita banga buvo nulemta nesąžiningo Panevėžio bajorų maršalkos Florijono Karpio elgesio.
Į Panevėžį karaimai atsikėlė ne savo noru, o dėl to, kad praktiškai iš visų Naujamiesčio karaimų šeimų, besivertusių žemdirbyste, buvo atimta žemė
„Į Panevėžį karaimai atsikėlė ne savo noru, o dėl to, kad praktiškai iš visų Naujamiesčio karaimų šeimų, besivertusių žemdirbyste, buvo atimta žemė. Manoma, kad tai įvyko apie 1860 metus, kuomet F.Karpis, pasinaudodamas tuo, jog gaisrų Naujamiestyje metu sudegė nuosavybės teisę į žemę liudijantys aktai, konfiskavo karaimams priklausančią žemę ir jie buvo priversti palikti miestelį“, – pasakojo S.Kurnickas, pridūręs, jog tik vienam iš Naujamiesčio karaimų Samolovičiui pavyko išlaikyti žemę savo rankose.
Šios šeimos palikuonys, dabar žinomi kaip Samulevičiai, Naujamiestyje gyvena iki šiol. Viena jų – Naujamiesčio šviesulys Joana Samulevičiūtė, tebegyvenanti savo prosenelio name, nepamiršusi karaimų kalbos ir sauganti savo tautos istoriją bei ją pasakojanti kitiems.
Panevėžyje gyvenimą pradėję karaimai įsikūrė nedidelėje erdvėje – praktiškai visi jų namai tilpo dabartinėse Sodų ir Ramygalos gatvėse. Darbštūs ir nagingi žmonės greitai šį miestą pavertė ne tik religiniu, bet ir kultūriniu Lietuvos karaimų centru.
Klestėjimo amžius – tarpukaris
Anot pašnekovo, kalbant apie ryškiausią laikotarpį, kurio pėdsakų yra išlikę iki šių dienų, būtina paminėti tarpukarį. „Tarpukariu Panevėžio karaimų bendruomenė klestėjo, išgyveno tikrą „aukso amžių“. Reikia paminėti, kad tuo metu Panevėžys ir Naujamiestis buvo viena ir ta pati bendruomenė, kurios žmones siejo maldos namai ir kapinės. Nieko keisto – juk ir atstumas tarp Naujamiesčio ir Panevėžio miesto centro – vos 17 km“, – pasakojo S.Kurnickas.
Gausi bendruomenė naudojosi viena kenesa, stovėjusia Sodų g. Tiesa, kada ji pastatyta, neaišku. Viena iš versijų – 1809 m., kada Panevėžyje jau gyveno nemažas skaičius karaimų.
„Tačiau 1922 m. Panevėžio apskrities viršininko rašte pažymėta, kad karaimų kenesa Panevėžyje pastatyta prieš 80 metų bei kad ją reikia remontuoti. Pagal šį raštą, aritmetiškai paskaičiavus, Panevėžio karaimų kenesa čia galėjo būti nuo maždaug 1840-ųjų“, – kalbėjo knygą apie Panevėžio karaimus rengiantis pašnekovas.
Jo surinkti šaltiniai rodo, kad pirmoji Panevėžio kenesa buvo nedidelė ir medinė. Toliau augant bendruomenei jos nebeužteko – ją reikėjo atnaujinti. Tarpukariu jos vietoje iškilo nauja mūrinė kenesa. Tai buvo 1938 – 1939 m.
Yra žinoma, kad piečiau Panevėžio kenesos stovėjo medinis bendruomenės pastatas. Čia gyvenimas tiesiog virė.
„Yra žinoma, kad piečiau Panevėžio kenesos stovėjo medinis bendruomenės pastatas. Čia gyvenimas tiesiog virė. Veikė dramos būrelis, biblioteka, vaikų šokių grupė, buvo leidžiamas unikalus žurnalas karaimų kalba „Onarmach“ (liet. „Pažanga“), organizuojami renginiai, paskaitos, šokiai. Nors karaimų tautinė mažuma Panevėžyje buvo nedidelė, palyginti su kitomis to meto tautinėmis mažumomis, tačiau jų kultūrinis gyvenimas buvo labai aktyvus ir pastebimas“, – pasakojo S.Kurnickas.
Jis atkreipė dėmesį, kad tuo metu Lietuvos karaimai buvo atsidūrę dviejose valstybėse: Lietuvoje, kurios teritorijai priklausė Panevėžys, Naujamiestis, Pasvalys, Biržai ir aplinkiniai kaimai bei miesteliai, ir Lenkijoje, kuriai 1919-1939 m. priklausė Vilnius ir Trakai. Ši teritorija vadinta Vilniaus kraštu.
„Panevėžyje ir Naujamiestyje gyvenantys karaimai 1922 metų gegužės 6 dieną įsteigė Panevėžio karaimų bendruomenę. Vėliau įstatus koregavo, ir bendruomenė tapo visos Lietuvos karaimų bendruomene“, – faktus priminė Lietuvos karaimų istoriją tyrinėjantis pašnekovas.
Išliko keletas namų ir gimnazija
Skaičiuojama, kad tarpukariu Panevėžyje gyveno maždaug 130 karaimų. Dauguma jų, kaip jau minėta, buvo įsikūrę Sodų ir Ramygalos gatvėse. Vis dėlto karaimiškomis galima laikyti ir keletą kitų šios miesto dalies gatvių.
„Kaip Trakai turi Karaimų gatvę, Panevėžys – Sodų ir Ramygalos gatves: čia dauguma namų priklausė karaimams. Kai kurie jų yra išlikę iki šių dienų. Deja, juose jau gyvena ne karaimų palikuonys, namai nepažymėti. Tad jų istoriją žino tik tie, kas domisi Šiaurės Lietuvos karaimais. Panevėžio Varnaičių, Krekenavos, Suvalkų gatvėse taip pat išlikę karaimų namų. Yra žinoma, kad karaimai gyveno ir Birutės, Smetonos gatvėse. Šalia esančią Panevėžio 5-ąją gimnaziją taip pat galima vadinti karaimiška. Joje (daugiausia sovietmečiu) mokėsi karaimų vaikai, dirbo karaimės mokytojos“, – pasakojo istorikas.
Okupacijos žala
Nepriklausomos Lietuvos okupacija skaudžiai paveikė visas visas Lietuvoje gyvenusias tautines mažumas. Ne išimtis buvo ir Panevėžio krašto karaimai. 1952 m. tuometinės sovietų valdžios sprendimu buvo uždaryta Panevėžio karaimų kenesa. Oficiali priežastis – bendruomenė nebeturi savo šventiko, todėl maldos namai jai nereikalingi.
Pastatas pirmiausia perduotas Panevėžio miesto bibliotekai, tačiau 1970-aisiais nugriautas. Kenesos ir šalia jos buvusių bendruomenės namų netektis stipriai paveikė Panevėžio karaimus.
Kenesos ir šalia jos buvusių bendruomenės namų netektis stipriai paveikė Panevėžio karaimus.
„Bendruomenei nebeturint maldos namų, taip pat vietos, kur vyktų kultūriniai renginiai ir kita veikla, kur žmonės galėtų susitikti ir bendrauti, ėmė nykti kalba. Deja, sovietmečiu bendruomenę siejo tik buitiniai dalykai – laidotuvės, kapų lankymas, pagalba vieni kitiems. Jaunimas tuo metu vyko mokytis į Vilnių. Labai dažnai baigę aukštuosius mokslus karaimai ten ir liko dirbti bei gyventi.
Galiu drąsiai teigti, jog didžioji Vilniaus karaimų bendruomenės dalis yra Panevėžio karaimai. Deja, į Panevėžį ir kitas Šiaurės Lietuvos vietas jie nebesugrįžo“, – apie sovietmečio padiktuotus pokyčius papasakojo pašnekovas.
Istorijos atmintis – kapinėse
Karaimų buvimą Šiaurės Lietuvoje liudija ir išlikusios kapinės Naujamiestyje. Savo dydžiu jos beveik nenusileidžia Trakų karaimų kapinėms. Įdomu tai, jog tarpukariu Panevėžyje senose (jau sunaikintose) žydų kapinėse buvo skirtas sklypas laidoti karaimų bendruomenės narius. „Tačiau karaimai, net ir gyvendami Panevėžyje, dažniausiai buvo laidojami Naujamiestyje esančiose karaimų kapinėse“, – pasakojo S.Kurnickas.
Jos yra veikiančios ir dabar. Išlikę senieji antkapiai – stelos formos (stela – akmens plokštė arba stulpas – red. past.), užrašai – karaimų kalba, tačiau naudojant hebrajų rašmenis. Anot istoriko, kadangi karaimai savo raidyno neturėjo, skolindavosi kitų tautų. Pasižvalgius po kapines, matyti daug skirtingų simbolių: ant paminklų dominuoja Dovydo žvaigždės, tačiau galima rasti ir baltiškų ženklų, pvz., Perkūno skydą, Aušrinę. Užrašai paprastai būdavo priešingoje pusėje. Tiesa, pastarąjį šimtmetį ši tradicija nyksta.
Karaimų kapinės buvo ir Biržuose bei Pasvalyje – šiuose Šiaurės Lietuvos miestuose taip pat gyveno nemažos karaimų bendruomenės. Deja, šiuo metu kapinės jau yra nykstančios. Apie tai, kad čia ilsisi karaimų bendruomenės nariai, primena tik atminimo lentos.
Siekė mokslo, vertino kultūrinį gyvenimą
Pasakojant apie Panevėžio karaimų bendruomenę, negalima nepaminėti ir čia gyvenusių žmonių, kurie buvo įvairiausių profesijų ir likimų. Pasak S.Kurnicko, pirmieji Šiaurės Lietuvos karaimai buvo vertinami dėl puikių diplomatinių sugebėjimų bei karinių įgūdžių. Nemaža dalis jų galėjo būti sargybiniai, saugoję gyvenviečių, piliaviečių sienas. Likę greičiausiai vertėsi žemdirbyste, augalininkyste ir gyvulininkyste. Apsigyvenę miestuose karaimai užsiėmė įvairiais amatais ir verslais. Pvz., turėjo karčiamas, dirbtuves.
Karaimų bendruomenėje visuomet buvo svarbus išsilavinimas – į mokslus buvo leidžiami tiek berniukai, tiek ir mergaitės. Todėl nemažą dalį bendruomenės sudarė raštingi žmonės. Tarpukariu nemažai karaimų buvo įgijusių pedagogo, teisininko, mediko ir panašias profesijas.
Iš šio krašto kilo daug ryškių asmenybių. Vienas jų – Naujamiestyje karaimų kapinėse palaidotas poetas ir vertėjas Jokūbas Maleckas, kurio sūnus – Leonidas Maleckas buvo ilgametis Vilniuje dirbęs gydytojas-ginekologas.
Iš šio krašto kilę ir tarpukariu bei sovietmečiu Panevėžyje dirbę advokatas Jonas Rajeckas bei geologas Rapolas Rajeckas. Naujamiestį bei Panevėžį tėviške laikė ir žymi pedagogė – ilgametė Vilniaus S.Nėries vidurinės mokyklos anglų kalbos mokytoja Tamara Tinfavičiūtė. Šis miestas buvo svarbus ir iš Talačkonių kilusiai Panevėžio 5-osios gimnazijos matematikos mokytojai Devorai Grigulevičienei. Ji dar gyva, gyvena Ramygalos gatvėje Panevėžyje.
Išskirtinė Š.Lopato istorija
Vienas žymiausių Panevėžio krašto karaimų, puikiai žinomas ir už Lietuvos ribų, yra Šelumielis Lopato (1904-1923). Per trumpą savo gyvenimą jis paliko gilų pėdsaką Panevėžio miesto ir visos Lietuvos karaimų istorijoje. Nors gimė Trakuose, jo aktyviausi ir gražiausi gyvenimo metai prabėgo Panevėžyje, kuriame ne tik dirbo, bet ir užsiėmė visuomenine veikla, rašė poeziją.
Neturtingoje ir gausioje batsiuvio šeimoje gimęs Š.Lopato anksti neteko motinos. Našlys tėvas persikraustė į Panevėžį ir antrą kartą vedė. Karaimų šeimose buvo tradicija vesti tik savo tautybės žmones, taigi, Š.Lopato pamotė taip pat buvo karaimė.
Š.Lopato nuo ankstyvo amžiaus pasižymėjo neeiliniais gabumais mokslams – tėvas jį skatino mokytis, nes tikėjosi, kad sūnus taps karaimų dvasininku. Pabaigęs pradinės mokyklos skyrius Panevėžyje berniukas išsiųstas į Sankt Peterburgą pas tėvo brolį. Čia mokėsi berniukų gimnazijoje. Netrukus čia iš Lietuvos atvyko ir beveik visa Š.Lopato šeima. Tėvas tikėjosi, kad sūnus baigęs mokslus Rusijoje liks gyventi. Tačiau dėdės šeima, kuri buvo pasiturinti, stipriai nukentėjo nuo bolševikų ir buvo ištremti. Š.Lopato tėvas ir gimnazijos nebaigęs vyresnėlis taip pat išvyko iš ir apsigyveno Kryme.
„Eupatorijos mieste Šelumijėlis mokėsi Aleksandrovsko dvasinėje karaimų mokykloje kartu su būsimuoju karaimų dvasininku Simonu Firkovičiumi. Nors tai buvo dvasinė mokykla, bet joje buvo mokoma ir pasaulietinių disciplinų: matematikos, pasaulio pažinimo mokslų, fizikos, net vokiečių kalbos. 16-os baigęs mokslus Š.Lopato grįžo į Lietuvą, į Pasvalį“, – pasakojo S.Kurnickas, surinkęs Š.Lopato dukterėčios, sesers dukros Joanos Samulevičiūtės prisiminimus.
Pasvalyje jaunuolis ėmė dirbti raštininku. Darbas sekėsi, todėl netrukus jis persikėlė į didesnį miestą ir įsidarbino Panevėžio apskrities žemės tvarkytojo raštinėje sekretoriumi, kurio pareigos prilygo raštinės vedėjui. Panevėžyje jis aktyviai įsijungė į visuomeninę veiklą. Š.Lopato buvo vienas iš ,,Onarmach“ draugijos įkūrėjų, dirbo sekretoriumi. Kadangi buvo baigęs dvasinę mokyklą, Panevėžio karaimų bendruomenėje skaitydavo tekstus pamaldų metu.
Tragiška mirtis
Greta darbo, pareigų bendruomenėje jis rado laiko ir naujiems mokslams – baigė miškų technikų mokyklą Panevėžyje ir tapo miškininku. Anot S.Kurnicko, Panevėžyje įkurtas technikumas rengė labai reikalingus specialistus jaunos valstybės ūkiui, nes nepriklausomoje Lietuvoje reikėjo vykdyti miškų reformą. Pirmiausia dėl karų, nors šia ūkio šaka mažai rūpinosi ir carinė Rusija. Vis dėlto Š.Lopato miškininkystės mokslus krimto ne tik iš patriotizmo, bet ir dėl asmeninių priežasčių: norėjo daugiau uždirbti ir padėti sunkiai besiverčiančiam tėvui.
„Dukterėčia pasakojo, jog artimųjų manymu, Š.Lopato toks darbas buvo per sunkus. Jaunuolio regėjimas buvo silpnas, jis nešiojo pensjė akinius, kurie sunkiai laikėsi ant nosies braunantis per miškų krūmynus. Baigęs mokslus, Š.Lopato iš karto pradėjo dirbti girininko pavaduotoju: inspektuodavo ir tikrindavo miškus“, – Š.Lopatto artimųjų prisiminimus perpasakojo pašnekovas.
Deja, būtent darbe Š.Lopato ištiko tragiškas likimas – jis buvo nužudytas. „Š.Lopatto nustatė, jog eigulys Survila išgrobstė daug valstybinio miško ir rengėsi šį nusikaltimą užfiksuoti. Tačiau klastingas eigulys Survila jį nuviliojo į mišką ir Panevėžio rajono miške, netoli Berčiūnų kaimo, jį nužudė. Tai įvyko 1923 metų rugsėjo 20 dieną. Kūnas rastas tik po savaitės tame pačiame miške, žudikas pabėgo į Lenkiją ir bausmės išvengė“, – pasakojo istorikas. Š.Lopatto palaidotas Naujamiestyje.
Paliko eilėraščių karaimų kalba
Per trumpą savo gyvenimą (vos 19 metų) Š.Lopatto spėjo išgarsėti ir kaip karaimų kalba rašęs poetas. Kūryba nėra gausi, tačiau vertinama kaip ypač brandi. Viešumą šie eilėraščiai išvydo jau po poeto mirties. Jie išspausdinti Panevėžio karaimų bendruomenės žurnale ,,Onarmach“, taip pat Lucke leistame žurnale karaimų kalba ,,Karaj awazy“ (liet. „Karaimų balsas“), Vilniuje lenkų kalba leistame žurnale „Myśl karaimska“, taip pat išspausdinti karaimų poezijos rinktinėje „Karaimų dainos“ („Karaj jyrlary“). Yra žinoma, kad Š.Lopatto sukūrė ir pjesių, tačiau jos neišliko. Kai kurie poeto eilėraščiai buvo išversti į lietuvių kalbą ir 1997 m. išleisti bendroje karaimų poezijos rinktinėje (vertėja – poetė Judita Vaičiūnaitė).
„Nors gyveno labai trumpai, Š.Lopatto tikrai galima priskirti prie ryškiausių Lietuvos karaimų bendruomenės narių“, – įsitikinęs S.Kurnickas, šiuo metu spaudai rengiantis knygą. Joje bus galima rasti išsamių pasakojimų ne tik apie šią asmenybę, bet ir kitus žymius karaimus, kurių šaknys – Panevėžio krašte. Tarp jų – ir profesorius, habilituotas mokslų daktaras Julijus Novickas, taip pat jo brolis ir sesuo – fizikos ir matematikos mokslų daktaras Mauricijus Novickas (1934-2014) bei anglų kalbos mokytoja dirbusi Ona Novickaitė. Beje, ji buvo laikoma viena geriausių ir turbūt garsiausių anglų kalbos korepetitorių Panevėžyje.
„Iš Panevėžio kilęs ir Romuald Čaprockij. Jis buvo kinų kalbos dėstytojas (kinų kalbą išmokęs savarankiškai!), dirbęs Vilniaus universiteto Orientalistikos centre, esperantininkas. Jis yra vienas iš nedaugelio Lietuvos karaimų, mokančių karaimų kalbą. R.Čaprockij bendradarbiavo rengiant pernai išleistą pirmąjį „Lietuvių-karaimų kalbų žodyną“. R.Čaprockij užaugo viename iš senųjų medinių karaimų namų, esančių Ramygalos gatvėje Panevėžyje“, – dar vieną ryškią asmenybę, kilusią Panevėžio krašto karaimų bendruomenės, paminėjo pašnekovas.
„Karaimai. Kas jie?" – Lietuvos karaimų metų minėjimui 2022 metais skirta turinio skiltis portale 15min apie Lietuvos karaimų paveldą Lietuvoje. Projektą inicijavo Kultūros paveldo departamentas prie LR Kultūros ministerijos.
