– Ar yra buvę nustatytų atvejų, kuomet Lietuvos archyvuose saugomi TSKP narių bylų ar kiti partijos dokumentai neatitiktų tikrovės, keltų klausimų ar abejonių dėl galimo jų klastojimo?
– Apie klastojimo atvejus man nėra žinoma. O dokumentai visada kelia visokių klausimų ir problemų, bet dažniau ne autentiškumo, o interpretacinių, dokumentų autorių intencijų, kėslų ir pan. Juk ir nesuklastotame dokumente gali būti melo.
Reikėtų suvokti, kad buvę LKP, KGB ir VRM archyvai, tie, kurie šiandien patenka į Lietuvos Ypatingojo archyvo sudėtį, buvo vidiniai institucijų archyvai – jie nebuvo skirti visuomenei ir tyrinėtojams. Partijos archyve galėjo dirbti tyrėjai, bet jiems buvo prieinami tik dalis dokumentų.
Tai, kad mes šiandien galime juose dirbti, skaityti dokumentus yra Sovietų Sąjungos žlugimo pasekmė. Kadangi tai buvo vidiniai archyvai, neprieinami visuomenei, kokia prasmė klastoti dokumentus ir laikyti uždaruose archyvuose?
Jeigu sovietų režimas propagandos siekiais kažką klastojo, o daug dažniau kupiūravo, pateikdavo dokumentus be konteksto, pertinterpretuotus, tai juos publikuodavo, pavyzdžiui, garsioji „Faktai kaltina“ serija (septintajame dešimtmetyje TSKP ir KGB iniciatyva leista pokario pasipriešinimo dalyvius kompromitavusių tendencingai parinktų archyvinių dokumentų rinkinių serija-red.).
Tai, kad mes šiandien galime juose dirbti, skaityti dokumentus yra Sovietų Sąjungos žlugimo pasekmė. Kadangi tai buvo vidiniai archyvai, neprieinami visuomenei, kokia prasmė klastoti dokumentus ir laikyti uždaruose archyvuose?
– Ar tokia imtis dokumentų – visa byla su stojimo prašymu, asmens ranka rašyta ir pasirašyta autobiografija, anketa, rekomendacijos, kelių skirtingų metų – 1988 ir 1989 metų kelių posėdžių protokolai – galėjo būti suklastota? Jei taip – kokie galėtų būti tokio klastojimo tokiu laikotarpiu motyvai?
– Nors niekada negalima atmesti, kol neturime kitų šaltinių ar išsamaus tyrimo (ne tik dokumentų paieškos, bet pakalbinus rekomendavusius asmenis, atlikus rašysenos ekspertizę ir panašiai), tačiau, mano nuomone, tuo galima suabejoti.
Pirmiausia, kaip Jūs sakote, stojant į partiją reikalingas pluoštelis dokumentų, tarp jų ir rašytų ranka, reikalingi ir instituciniai sprendimai.
Todėl čia reikėtų suklastoti ne vieną, o beveik dešimtį dokumentų, padirbti kelis rašysenos variantus ir dar susegti viską į skirtingas bylas.
Į tokį procesą tada būtų įtraukti bent keli žmonės. Ir kam tada atlikus tokį darbą viską padėtį į archyvą, protokolus susegti prie kitų protokolų, ir niekam nepanaudoti?
Žvelgiant plačiau, juk narystė buvo duris atveriantis dalykas, tai yra ji buvo naudingesnė nariui, o ne pačiai partijai ar kažkokiems tretiesiems asmenims.
Institucijose vėlyvuoju sovietmečiu taip pat būdavo pakankamas kiekis partijos narių. Ir nors, neabejotinai, buvo kalbinama stoti naujus narius, bet apie narystės suklastojimą siekiant dirbtinai padidinti narių skaičių neteko girdėti. Norint dirbtinai padidinti narių skaičių buvo galima ataskaitose suklastoti patį narių skaičių, o ne konkrečią narystę.
– Stojimo į TSKP procesas buvo nevienadienis ir, kaip suprantu, gana griežtai apibrėžtas procedūrose procesas. Gal galėtumėt trumpai jį apibūdinti – kokius reikalavimus turėjo atitikti pretendentai į kandidatus tapti TSKP nariais, ar tapę kandidatais turėjo įgyvendinti kažkokius reikalavimus bei sąlygas, kokie reikalavimai dėl partinio stažo buvo keliami rekomenduojantiesiems?
– Taip, tai buvo nevienadienis procesas. Tapimo partijos nariu procesas buvo dviejų pakopų. Pirmiausia, žmogus tapdavo kandidatu; po maždaug metų – nariu.
Abejose pakopose reikėjo rašyti prašymą ir pateikti dokumentus – autobiografiją, užpildytą anketą, pateikti kitų SSKP narių rekomendacijas. Tuomet priėmimas į kandidatus buvo apsvarstomas priimančios įstaigos, dažniausiai darbovietės ar mokslo įstaigos partiniame biure ar partiniame komitete, priklausomai nuo partinės organizacijos dydžio.
Kandidatas prisistatydavo, atsakydavo į klausimus, kurių dalis galėjo būti asmeninio pobūdžio, dalis – apie SSKP įstatus, komunistų tikslus.
Biurui ar komitetui priėmus teigiamą sprendimą, jis dar turėjo būti tvirtinamas visuotiniame partinės organizacijos narių susirinkime, galiausiai tą sprendimą dar tvirtindavo aukščiau esantis komitetas, pavyzdžiui, miesto rajono, kurio teritorijoje yra tos įstaigos pirminė organizacija, komitetas.
Iš esmės toks pats procesas buvo ir tapimui kandidatu, ir tapimui nariu. Taigi, tapus kandidatu ir vėliau norinti tapti nariu reikėjo tą patį procesą kone pakartoti.
Kadangi stojimas vyko darbovietėje, tarp bent kažkiek pažįstamų žmonių, jis galėjo būti gana nekomplikuotas, formalistinis. Pavyzdžiui, kai kada matosi, kad rekomendacijos parašytos tą pačią dieną kaip ir formali stojimo į partiją data.
– Konkrečioje mūsų analizuojamoje situacijoje žmogus (R.Barysas - red.) sako, jog jau nebedirbo naujienų agentūroje ELTA tuo metu, kai „tariamai“ buvo jos pirminės partinės organizacijos priimtas į TSKP narius. Nes nuo 1989 metų spalio jam buvo pavesta redaguoti naujai Komjaunimo Vilniaus komiteto įsteigtą laikraštį „Forumas“ . Tuo metu į partiją, pagal bylos dokumentus, pasiprašė priimamas 1989 spalio 16, spalio 17 d. priimtas. Kandidatu į TSKP tapo dar dirdamas „Eltoje“ 1988 m. rugsėjį. Ar galėjo būti tokia situacija – asmuo priimtas į TSKP pirminės organizacijos, kurios darbuotoju formaliai jau nebuvo?
– Sunku atsakyti. Kiek man žinoma, asmuo būdavo konkrečios partinės organizacijos įskaitoje, kol nepereidavo į kitos partinės organizacijos, kitoje darbovietėje įskaitą.
Negaliu atsakyti ar tas procesas buvo „automatinis“ , perėjus į kitą darbovietę, buvo iškart raštu informuojama tos darbovietės partinė organizacija ir įvykdavo perkėlimas.
Ar perėjus į kitą darbovietę reikėjo pačiam kreiptis į naujos darbovietės partinę organizaciją, rašyti prašymus ir tada dar įvykdavo kažkoks procesas, formalumas, bet visgi užtrunkantis. Tam nustatyti reikėtų detalaus kelių atvejų tyrimo.
