Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Partizaninis karas: jų ar mūsų moralė

Praėjusią savaitę Vilniaus savivaldybės valdomos įstaigos „Go Vilnius“ vadovo Dariaus Udrio pasisakymas sukėlė tikrą audrą: viešojoje erdvėje abejingų neliko. Galima sakyti, kad blogos reklamos nebūna, bet vienas nedidelis partizanų lapelis – tai ne laisvės kovų istorijos vadovėlis.
Didžiosios Kovos apygardos partizanų Karo lauko teismo inscenizacija. Iš kairės: Romualdas Randis-Meška, Pranas Jaromskas-Perkūnas, Zigmas Žičius-Galiūnas ir Pranas Dzimidavičius-Puntukas. Henriko Dimšos nuotrauka, daryta 1946 m. pavasarį.
Didžiosios Kovos apygardos partizanų Karo lauko teismo inscenizacija. Iš kairės: Romualdas Randis-Meška, Pranas Jaromskas-Perkūnas, Zigmas Žičius-Galiūnas ir Pranas Dzimidavičius-Puntukas. Henriko Dimšos nuotrauka, daryta 1946 m. pavasarį. / Nuotrauka iš Lietuvos ypatingojo archyvo

Daugelis specialistų jau išsakė savo nuomonę šiuo klausimu, aš diskusijoje pasigedau vieno svarbaus akcento, kurį privalau pabrėžti.

Rašydama disertaciją partizaninio karo tema, ėmiausi gvildenti naują partizanų valstybės idėją. Ją tikriausiai nesunkiai paneigtų tarptautinė teisė ir aukštieji teoretikai – aš ją apčiuopiu žvelgdama iš apačios. 1922 m. Lietuvos Konstitucija sako, kad „visi Respublikos piliečiai dalyvauja jos teritorijos gynime“, tad partizanai vykdydami šią valią dar dešimtmetį po antrosios okupacijos sugebėjo išlaikyti Nepriklausomos Lietuvos dvasią.

Audringasis lapelis pasako labai mažai. Palyginimui, vien per 1949 m. rugpjūtį Pietų Lietuvos partizanų srityje buvo išplatinta 12 000 atsišaukimų pavadinimu „Mirtis išdavikams“. Tai ne lapeliai su „įžeidžiančiais“ tekstais, o partizanų vadovybei – vienintelei teisėtai to meto Lietuvos valdžiai – įsakius priimta kovos forma.

Mindaugas Lukošaitis. Lietuvos partizanai ir jų archyvas. Iš piešinių ciklo „Rezistencija“
Mindaugas Lukošaitis. Lietuvos partizanai ir jų archyvas. Iš piešinių ciklo „Rezistencija“

Karo metų aukos – vienas sudėtingiausių klausimų. Okupacijos ir partizaninis karas palietė tūkstančius šeimų, kurioms iki šiol skauda. Ir nesvarbu, kuri pusė nukentėjo. Sovietinė propaganda truko 50 metų, laisvę atgavusioje Lietuvoje gyvename – 27 metus. Kada atkursim pusiausvyrą, kada išrausim sovietinę piktžolę?

Laisvoje Lietuvoje imtasi, mano nuomone, keistos laisvės kovotojų reabilitavimo procedūros. Prieš ką jie buvo nusikaltę, kad juos reikėtų reabilituoti? Prieš sovietinę teisę, kuri Lietuvoje buvo neteisėta? Knygos „Partizanai tada ir šiandien“ autorius Bernardas Gailius pastebi, kad Lietuva perimdama reabilitacijos tradiciją, kartu perėmė ir sovietinį požiūrį į politiškai represuotus asmenis. Pikti sovietinės propagandos vijokliai lėmė, kad atkūrus Nepriklausomybę gausi istorinė literatūra, skirta laisvės kovai, siekė pa(si)teisinti už partizanų veiksmus. Juk mums prieš nieką nereikėjo teisintis.

Alfredo Pliadžio nuotr./Lietuvos partizanų memoriale Minaičių kaime minimos 68-osios Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo metinės
Alfredo Pliadžio nuotr./Lietuvos partizanų memoriale Minaičių kaime minimos 68-osios Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo metinės

1949 m. priimtame Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio baudžiamajame statute rašoma: „Kiekvienas asmuo, Lietuvos ar svetimos valstybės pilietis, veikiąs prieš lietuvių tautos interesus arba savo veiksmais darąs ypatingą žalą lietuvių tautos dvasinėms vertybėms ar materialinėms gėrybėms, yra baudžiamas. <...> Kas buvo nusikaltęs veikdamas prieš lietuvių tautos interesus arba savo veiksmais ypatingai kenkdamas lietuvių tautos dvasinėms vertybėms ir materialinėms gėrybėms, bet jau ne mažiau kaip vieneri metai yra nutraukęs savo kenksmingą lietuvių tautai veiklą, tas šiuo statutu dabar nebaudžiamas, bet jis neatleidžiamas nuo atsakomybės tada, kai bus atstatyta Lietuvos nepriklausomybė“. Partizanų teisės tyrinėjimai tik pradedami, todėl lauksime svaraus tyrėjų žodžio.

Ar teisus teisininkas Justinas Žilinskas, teigiantis, kad tarptautinė teisė nepalanki partizanams, nes pastarųjų veiksmai sunkiai atranda pateisinimus?

Tai klausimas, kurį šioje diskusijoje privalu akcentuoti. Samprotaudami apie partizaninį karą mes negalime rasti vieno atsakymo, nes jo nėra. Ginant savo „teisingą“ nuomonę dažniausiai pasirenkami pasakymai: „Man pasakojo“, „aš skaičiau“ arba: „Remiantis tarptautine teise“, „kaip teigia teoretikas...“. Čia ne cheminė formulė, tai tautos atmintis ir šiuolaikinis pulsuojantis gyvenimas. Paliesdami istorinius, filosofinius, teisinius, politinius klausimus mes visada būsime subjektyvūs. Remiamės tais, kurie sustiprina būtent mūsų mintis, laikomės teorijos, kuri mums palanki.

Alfredo Pliadžio nuotr./Lietuvos partizanų memoriale Minaičių kaime minimos 68-osios Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo metinės
Alfredo Pliadžio nuotr./Lietuvos partizanų memoriale Minaičių kaime minimos 68-osios Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo metinės

Man svarbus psichologinis klausimas: kas kuria žmonių nuomonę apie partizaninį karą ir kodėl jos (paprastai) atkakliai laikomasi. Asmeninė patirtis, sovietinis auklėjimas, politinės pažiūros? Kalbėdami apie partizaninį karą pirmiausiai kalbame apie save. Ne apie moralę, bet apie savo.

Ar gyvendami laisvoje ir taikioje Lietuvoje galime smerkti už savo šeimą, žemę, valstybę, už l a i s v ę kovojusius partizanus? Kiekvienas turime pasakyti, kas man svarbiau: tarptautinė ar laisvės kovotojų teisė? Vakarų kultūra, kuri kūrė tarptautinės teisės principus (paradoksalu, bet mes vadovaujamės nutarimais tų, kurie tik popieriuje supranta okupacijos reikšmę) ar laisvės kovotojai, gynę savo kraštą?

Ši diskusija neturi pabaigos. Džiaugiuosi, kad vis daugiau jaunų žmonių atsigręžia į partizanus. Visuomenės dalis, kuriai rūpi partizaninis karas, sveiksta. Partizanų istorija tampa įkvėpimo šaltiniu, nepakartojamomis pilietiškumo ir patriotiškumo pamokomis. Dėl to labiausiai stenkimės, nes tai naujų Lietuvos herojų karta.

Aistė Petrauskienė yra istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos nacionalinio muziejaus vyresn. muziejininkė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?