Pasipriešinimo okupantams organizacijos ir jų struktūra
Esminis Lietuvos ir Ukrainos laisvės kovotojų panašumas buvo kova prieš tą patį priešą, t.y. prieš mūsų kraštus okupavusią SSRS. Tokios pačios idėjos ir tikslai, tokie patys ginklai, panašūs partizanų veiklos metodai, tačiau tuo panašumai ir baigiasi. Kitaip nei Lietuvoje, Ukrainoje laisvės kovotojai buvo ir yra vadinami ne partizanais, o sukilėliais. Todėl ukrainiečių, kovojusių už savo tautos laisvę ir Ukrainos valstybės nepriklausomybę, organizacija vadinosi Ukrainos sukilėlių armija (ukr. Українська повстанська армія, УПА). Toliau straipsnyje vartojamas šios organizacijos santrumpos lietuviškas fonetinis atitikmuo – UPA.
Nesulyginamos Lietuvos ir Vakarų Ukrainos partizanų veikimo sąlygos, ypač miškingų Karpatų kalnų regione, kur ginkluotas pogrindis išsilaikė bene ilgiausiai. Antras dalykas – pasipriešinimo mastai, ypač pirmaisiais reokupacijos metais. UPA kovotojai kai kuriose vietovėse mėgino išlaikyti fronto linijas, kaudamiesi su reguliariosios kariuomenės daliniais. Lietuvoje nebuvo tokio masto kautynių, nes nebuvo ir tokių gausių (turint galvoje absoliutų gyventojų skaičių) partizanų pajėgų. Juk Lietuvoje tuo metu buvo kiek mažiau nei 3 milijonai gyventojų, Ukrainoje – apie 40 mln., iš kurių per 10 mln. gyveno vakarinėse Ukrainos srityse…
Esminis Lietuvos ir Ukrainos laisvės kovotojų panašumas buvo kova prieš tą patį priešą, t. y. prieš mūsų kraštus okupavusią SSRS.
Ukrainos istorikų teigimu, XX a. vidurio partizaninis karas prieš sovietų okupantus – unikalus reiškinys ne tik visos XX a. Ukrainos išsilaisvinimo kovos, bet ir pasaulio mastu. Ukrainos sukilėliai, beje kaip ir lietuvių partizanai, savotiškai perrašė partizaninių karų istoriją, nes kovojo visai kitokiomis sąlygomis, nei nusakyta klasikinių partizaninių karų apibrėžimuose. Pati partizaninio karo taktika ir organizacija skyrėsi iš esmės, nes kitaip nei klasikiniuose partizaniniuose karuose laisvės kovotojai tiek Ukrainoje, tiek Lietuvoje kovėsi neturėdami užnugario, pagalbos iš kitur, galiausiai net savo valstybių, už kurių atkūrimą ir laisvę itin sudėtingomis sąlygomis buvo kovota dešimt ir daugiau metų.
UPA buvo įkurta 1942 m. spalio mėnesį. Strateginis UPA kovos tikslas buvo nepriklausomos Ukrainos valstybės sukūrimas ir civilių gyventojų apsauga nuo represinių ir baudžiamųjų okupacinių kariuomenių veiksmų. Vokiečių okupacijos metais Ukrainiečių nacionalistų organizacija (ukr. Організація українських націоналістів, ОУН) buvo vienintelis pogrindžio susivienijimas, kuris ėmėsi visos atsakomybės prieš tautą ir organizavo tiek neginkluotą, tiek ginkluotą pasipriešinimą prieš sovietų ir nacių okupantus.
Į tai šią organizaciją tiesiog stumte stūmė ukrainiečių liaudis, kurios kantrybės taurė dėl besikeičiančių okupacinių režimų buvo beveik perpildyta. Visa valstietija buvo ties ginkluoto sukilimo riba ir reikalavo iš Ukrainiečių nacionalistų organizacijos nebeužsiimti vien tik propaganda, bet pereiti prie ginkluotosios kovos. Būtent svarbiausiu faktoriumi pradedant ginkluotą pasipriešinimą okupacijoms ir tapo liaudies moralinis pasirengimas tą pasipriešinimą pradėti.
Todėl Ukrainiečių nacionalistų organizacija, siekdama išlaikyti autoritetą, pasitikėjimą bei politinę įtaką valstietijai, kuri sudarė didesnę gyventojų dalį, ėmėsi atsakomybės ir pradėjo organizuoti ginkluotus būrius bei jų apmokymą. 1942 m. lapkritį naujai įkurtose slaptose karinėse stovyklose apmokymuose dalyvavo 600 savanorių. Intensyviai buvo kuriamos ir kitos tokios stovyklos Polesės ir Voluinės regionuose – šios sunkiai pasiekiamos, pelkėtos ir miškingos šiaurės vakarų Ukrainos didelės sritys idealiai tiko partizaniniam karui. Prasidėjus 1943-iesiems jau praktiškai gyvavo armija – UPA, kuri buvo sukurta laikantis liaudiškumo, savanorystės ir nepartiškumo principų.
Tiesa, nebuvo išvengta ir visuotinės mobilizacijos bandymų, tačiau greitai jų buvo atsisakyta, nes mobilizuotiems kovotojams stigo motyvacijos ir patikimumo. Užtai UPA liaudiškumas įtraukė į pasipriešinimo kovas beveik kiekvieną šeimą Vakarų Ukrainoje. Paprasti valstiečiai atliko visas tas aprūpinimo ir rėmimo funkcijas, kurias tiek klasikinio karo, tiek klasikinio partizaninio karo atvejais atlikdavo neokupuoti valstybių užnugariai.
UPA aprūpinti buvo sukurta unikali karybos istorijoje užnugario struktūra – Запілля. Tai sudėtingas pogrindžio mechanizmas, grįstas ne tik atsakomybe už materialinę techninę bazę, aprūpinimą maistu, kadrų politiką, bet apimantis ištisų rajonų, kur okupacinių jėgų administracija buvo neveiksni, kontrolę ir administravimą. Tokie rajonai vadinti „sukilėlių respublikomis“. Jų teritorijoje buvo įrengiamos ne tik gerai užmaskuotos ginklų remonto dirbtuvės bei sandėliai, bet ir malūnai, kepyklos, skerdyklos, maisto sandėliai; taip pat pogrindinės literatūros leidyklos, ligoninės ir t. t.
Nepartiškumo principas leido į kovas įtraukti ne tik ukrainiečius, kurie nepriklausė Ukrainiečių nacionalistų organizacijai, bet ir kitų tautybių asmenis. UPA netgi buvo sudaromi nacionaliniai padaliniai. Jiems priklausė kovotojai nedviprasmiškai išreiškę siekį kartu su ukrainiečiais kovoti tiek prieš nacizmą, tiek prieš XX a. marą – bolševizmą. Pavyzdžiui, 1943 m. iš vokiečių Ukrainos teritorijoje dislokuotų šucmanšafto (vok. Schutzmannschaft) batalionų pasitraukę lietuviai įstojo į UPA gretas.
Užtai UPA liaudiškumas įtraukė į pasipriešinimo kovas beveik kiekvieną šeimą Vakarų Ukrainoje.
Buvo suformuota lietuviška šimtinė (kuopa), ji kurį laiką kovojo ukrainiečių pusėje. 1943 m. rugsėjį, suderinus su UPA vadovybė, šis lietuvių padalinys per Baltarusijos teritoriją patraukė į Lietuvą – čia tikėjosi pratęsti kovą dėl savo valstybės. Deja, kol kas šio padalinio likimas lieka mįslė tiek Ukrainos, tiek Lietuvos istorikams. Dėl itin suvaržytų galimybių dirbti Ukrainos istorijos archyvuose dar nėra nustatyta nei šio lietuviško UPA gretose kovojusio padalinio vado asmenybė, nei eilinių kovotojų vardai ir pavardės. Yra išlikę tik pavieniai dokumentai, patvirtinantys šį faktą.
1943 m. pavasarį buvo įkurta UPA Vyriausioji vadovybė ir jai pavaldus Vyriausiasis karinis štabas. Šios vadovaujančios karinės dalies užduotis buvo planuoti ir koordinuoti UPA padalinių veiklą. Pirmasis UPA vadas buvo Vasylis Yvachivas-Šamas (Василь Івахів-Сом). Tačiau jis 1943 m. gegužę žuvo. Tada UPA trumpai vadovavo Dmytro Kliačkivskij-Savur (Дмитро Клячківський-Савур). 1943 m. vasarą jį pakeitė Romanas Šuchevičius-Tarasas Čiuprinka (Роман Шухевич-Тарас Чупринка). UPA jis vadovavo septynerius metus. Žuvo kautynėse su sovietų okupantais 1950 m. kovo 5 dieną.
Paskutiniu UPA vadu buvo Vasylis Kukas (Василь Кук). Jis ginkluotam pasipriešinimui vadovavo iki 1954 m. gegužės 23 d., t. y. kol buvo suimtas operatyvinės KGB grupės. Pagal Lietuvos partizaninės kovos struktūrą tokias pareigas ėjo Jonas Žemaitis-Vytautas – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininkas. Iš esmės tiek Ukrainoje, tiek Lietuvoje paskutinių aukščiausiųjų vadų areštai tapatinami su organizuoto partizaninio pasipriešinimo pabaiga. Toliau kovą su okupantais tęsė tik pavieniai būriai, neturėję nei vieningos vadovybės, nei tarpusavio ryšio
Ilgainiui išsikristalizavo bendra UPA struktūra. Nors ir būta aplinkybių lemtų nedidelių pakitimų, visą pasipriešinimo laiką ji išliko tokia pati. Visas UPA karinius veiksmus apimantis arealas buvo padalytas į tris dalis – grupes (karinių korpusų teisėmis), pavadintas „Vakarai“, „Šiaurė“ ir „Pietūs“ ir turėjusias savo karinius štabus (grupė „Rytai“ taip ir nebuvo įsteigta, nors tokių bandymų būta). Lietuvoje šias grupes atitiko partizanų sritys. Kiekvieną UPA grupę sudarė kelios karinės apygardos (divizijų teisėmis), taip pat turėjusios savo karinius štabus. Kiekvieną grupę sudarė kelios apygardos. Lietuviškasis atitikmuo – partizanų apygardos. Gausiausia buvo „Vakarų“ grupė, 1944-aisiais ją sudarė šešios apygardos.
Kiekviena karinė UPA apygarda skirstyta į teritorinius junginius (pulkų teisėmis) – taktinius teritorinius būrius, kiekviename taktiniame teritoriniame būryje buvo nuo trijų iki šešių batalionų (ukr. куренів). Kiekvieną batalioną sudarė trys keturios šimtinės (kuopos) po šimtą ir daugiau kovotojų. Kiekviena šimtinė skirstyta į būrius, o būriai – į skyrius. Skyrių sudarė apie dešimt kovotojų.
Taigi kovotojų skaičius ir pasipriešinimo mastas buvo tikrai įspūdingi. Kiekvienas būrys turėjo sunkiosios ginkluotės – kelis sunkiuosius kulkosvaidžius arba mažo ir vidutinio kalibro minosvaidžius, arba prieštankinių ginklų – faustpatronų. Būdavo, kad vienas iš šimtinę sudarančių būrių disponuodavo ne tik išvardytais sunkiaisiais ginklais, bet ir 45–75 mm lengvosiomis patrankėlėmis.
Be įprastinių, UPA buvo ypatingosios paskirties padalinių, vykdžiusių specialias, tam tikro karinio pasiruošimo ir gebėjimų reikalaujančias užduotis, pavyzdžiui, pereiti vadinamąją geležinę uždangą. Pionierių padaliniai rūpindavosi technikos perkėlimu per upes, tačiau pagrindinis jų uždavinys buvo kasti požemines slėptuves ir paruošti jas ginkluotei, įvairiai įrangai ir maistui saugoti. Specialieji apsaugos padaliniai saugojo UPA vadovybės štabus ir vadavietes, prireikus – ryšio linijas, transportuojamus ginklus, amuniciją, maisto atsargas. UPA turėjo ir savotiškų bausmių būrių.
Juose už įvairius nusižengimus karo lauko teismų nubausti kovotojai turėjo atlikti bausmę – veikti pačiomis sudėtingiausiomis gamtinėmis sąlygomis arba atlikti labiausiai gyvybei pavojingas užduotis. Už tvarkos palaikymą buvo atsakinga karo lauko žandarmerija. Visi šie specifiniai UPA padaliniai sėkmingai funkcionavo 1943–1945 m., o vėliau, keičiantis kovos taktikai, jie kito, mažėjo arba buvo visiškai panaikinti.
Specialioms užduotims atlikti kurtos ypatingos kovotojų šimtinės. Pavyzdžiui, Karpatų kalnuose buvo suformuota sunkiųjų kulkosvaidžių šimtinė – vienintelė tokia visoje UPA. „Šiaurės“ grupėje buvo sudaromos kavalerijos šimtinės, atskiri artilerijos padaliniai, ginkluoti 75 mm kalibro lengvosiomis patrankomis.
Taigi kovotojų skaičius ir pasipriešinimo mastas buvo tikrai įspūdingi.
Visa tai turėjo užtikrinti pagalbą kitiems UPA padaliniams vykdant užduotis apygardų ribose. Pažymėtina, kad tas vyko 1943–1944 m., kai Ukrainos teritoriją okupavę vokiečiai užfrontės reikalams neskyrė per daug dėmesio. 1944 m., kai Ukrainos teritoriją okupavo sovietai, padėtis smarkiai pasikeitė. Sovietai kovai su ukrainiečių laisvės kovotojais metė kur kas didesnes ir manevringesnes pajėgas, todėl UPA teko atsisakyti didžiosios dalies sunkiosios ginkluotės, nes tai mažino pačių ukrainiečių manevringumą.
Reidai
UPA būriai nuolat keisdavo savo dislokacijas vietą, migruodavo. Ukrainiečių istorikai tai apibūdina terminu „reidas“. Judėjimas – reidai – buvo UPA padalinių kasdienybė. Tas reikalavo nuolatinio pasirengimo ir budrumo, bet sykiu laidavo didesnę išlikimo galimybę, nes priešui būdavo kur kas sudėtingiau nustatyti padalinių dislokacijos vietą, juos persekioti, blokuoti ar įvelti į jiems nepalankias kautynes. Dažna dislokacijos vietų kaita tiek civiliams gyventojams, tiek priešui sudarė apgaulingą įspūdį – jie manė, kad sukilėlių pajėgos kur kas didesnės, nei buvo iš tikrųjų. O tai itin kėlė civilių nuotaiką ir kovinę dvasią. Priešams atvirkščiai – varė neviltį.
Yra išskiriamos trys reidų rūšys. Pirmoji – taktiniai reidai – kai dislokacijos vietos nuolat keistos pačiose apygardose; antroji – operatyviniai taktiniai reidai – tai padalinių judėjimas visoje UPA veikimo teritorijoje. Trečiąją rūšį – strateginius reidus – verta aptarti plačiau. Tai tokie reidai, kurių metu UPA padaliniai tikslingai patekdavo į kitų valstybių teritoriją.
Pagrindinis tokių reidų tikslas buvo informacijos apie ukrainiečių kovą už laisvę platinimas ir sąjungininkų kovojant prieš bolševizmą paieška. Pavyzdžiui, 1944 m. operatyvinė UPA grupė „Vakarai-Karpatai“, kurioje buvo per 1 000 sukilėlių, migravo tarp Rytų Lenkijos ir Karpatų. Šitaip siekta išvengti bereikalingų kautynių tiek su vokiečių, tiek su sovietų daliniais frontui einant per šias teritorijas. 1945 ir 1946 m. keli šimtai Ukrainos sukilėlių, ieškodami sąjungininkų kovai su bolševizmu, buvo perėję į Čekoslovakijos teritoriją; tokiu pačiu tikslu keliasdešimt sukilėlių 1947 m. lankėsi Rytų Prūsijos teritorijose, o 1949-aisiais – Rumunijoje.
1947 m. apie 800 kovotojų iš Zakerzonjės regiono, išsiskirstę į nedideles grupes, pasiekė Vakarų Vokietiją ir Austriją. Uniformuotų ir ginkluotų Ukrainos laisvės kovotojų pasirodymas Vakarų Europoje, juolab po kelerių metų nuo oficialios karo pabaigos, tapo tikra sensacija. Laisvės kovotojai turėjo dokumentus, įrodančius ir bylojančius apie sovietų daromus nusikaltimus okupuotose teritorijose.
Deja, tai niekaip nepaveikė vadinamųjų Vakarų demokratijų, ir jokios realios pagalbos dėl savo laisvės kovojančioms tautoms nebuvo suteikta. Savaime suprantama, sovietai pareikalavo ukrainiečius išduoti, tačiau jiems buvo atsakyta. Net amerikiečiai jau tada puikiai suprato, kad tai ne nacistų talkininkai, ne karo nusikaltėliai, kaip juos stengėsi parodyti bolševikai, ne „banditai“, o kovotojai už laisvę. Ukrainiečiai, atidavę ginklus vietos valdžios organams, buvo apgyvendinti internuotųjų ir perkeltųjų asmenų stovyklose. Vėliau jie emigravo į Didžiąją Britaniją, Jungtines Amerikos Valstijas, Kanadą, Australiją, kai kurie pasiliko Vakarų Vokietijoje.
1950 m. nedidelis UPA būrys per Baltarusijos teritoriją bandė patekti į Lietuvą. Čia tikėjosi susisiekti su vietiniais partizanais. Ukrainiečių sukilėliai turėjo įvairių dokumentų, taip pat atsišaukimų į Lietuvos, Latvijos ir Estijos laisvės kovotojus. Atsišaukimuose kalbama apie reikalą kartu kovoti su bendru priešu, suvienyti pajėgas. Ukrainiečių būrys pateko į čekistų pasalą netoli Baranovičių, Baltarusijos miškuose, ir buvo išblaškytas. Keli vyrai žuvo, o kiti grįžo atgal į Ukrainą. Tai buvo labai rizikinga misija, nes net jei ir būtų pasisekę pasiekti Lietuvos teritoriją, ukrainiečių kovotojai galėjo būti palaikyti MGB provokatoriais ir sušaudyti pačių Lietuvos partizanų.
Pasipriešinimo okupantams etapai
Dėl aiškumo reikėtų išskirti du UPA pasipriešinimo etapus – pasipriešinimą vokiečiams ir pasipriešinimą sovietams. Jų metu skyrėsi tiek kovojančių sukilėlių, tiek aukų skaičius, skyrėsi kovos taktika.
1943 m. UPA gretose, be aprūpinimo grupių narių, vietinių kaimo savigynos būrių ir Ukrainiečių nacionalistų organizacijos pogrindininkų, buvo apie 10 000 sukilėlių. Šie daugiau ar mažiau kontroliavo 30 000 km² teritoriją. Iki 1944 m. ukrainiečių sukilėliai prieš vokiečių kariuomenę įvykdė 2 526 ofenzyvas, kurių metu buvo nukauta iki 12 000 vokiečių karių, dar apie 2 000 buvo sužeista. 1944 m. pradžioje UPA priklausė jau per 28 000 ginklą galinčių laikyti vyrų ir moterų. Koviniai veiksmai buvo vykdomi teritorijose, kurios savo plotu prilygsta šiuolaikinės Graikijos plotui. Tai maždaug ketvirtadalis dabartinės Ukrainos teritorijos. 1944-aisiais joje gyveno apie 15 mln. žmonių.
Deja, tai niekaip nepaveikė vadinamųjų Vakarų demokratijų, ir jokios realios pagalbos dėl savo laisvės kovojančioms tautoms nebuvo suteikta.
1944 m., II pasaulinio karo Rytų frontui ritantis per UPA veikimo teritorijas bei jas reokupuojant sovietams, koviniuose veiksmuose žuvo itin daug sukilėlių. Didžiausios UPA kovotojų ir NKVD kautynės įvyko 1944 m. balandį Voluinėje netoli Gurby kaimo. Tada 5 000 grupės „Pietūs“ kovotojų bandė pasipriešinti šešis kartus gausesnėms NKVD pajėgoms. UPA kovotojai buvo apsupti, daugybė jų žuvo, iš apsupties žiedo prasiveržė mažuma. Nuostoliai – žuvusieji, sužeistieji, patekę į nelaisvę – buvo tokie dideli, kad sukilėlių grupė „Pietūs“ kaip kovinis vienetas nebeatsikūrė, o jos likučiai buvo įtraukti į grupę „Šiaurė“. Galicijoje, kur veikė sukilėlių grupė „Vakarai“, žmonių prarasta kur kas mažiau. 1944 m. persiformavusi grupė pasiruošė naujoms kovoms su bolševikais.
1944–1945 m. su sovietų okupantais kovojo dideli UPA junginiai – batalionai, sudaryti iš kelių šimtinių. Tačiau po 1945 m. gegužės sovietams pasiuntus dideles pajėgas slopinti pasipriešinimo tiek Ukrainoje, tiek Lietuvoje, sukilėliai vėl patyrė didelių nuostolių. Kaip ir Lietuvos partizaninėse kovose, Ukrainos kovos taktika keitėsi, buvo skaidomasi į mažus būrius. Ukrainos sukilėlių armijos vadai surengė dalinę demobilizaciją – iš aktyviai veikiančių sukilėlių gretų galėjo pasitraukti vyresnio amžiaus kovotojai, gausias šeimas turintys vyrai, motyvacijos stokojantys asmenys.
UPA partizaninio karo taktika visą laiką šiek tiek keisdavosi, kai tik prie jos prisitaikydavo NKVD dalinių įgūdžiai. 1945 m. ukrainiečių sukilėliai išsiskirstė į mažus būrius, jie ėmė vengti bet kokių didesnių kautynių – daugiausia rengdavo pasalas, diversijas ar priešui nusiraminti neleidžiančius netikėtus išpuolius. Vis dėlto nuo 1946 m. pradėta lėtai pereiti nuo atviros ginkluotosios kovos į vis gilesnį pogrindį. Čia pagrindinis dėmesys buvo skiriamas įvairių rūšių propagandai.
Išlaikant pagrindinę strateginę kryptį – kovą už Ukrainos nepriklausomybę – telktasi į taktinę kovą su kolchozinės sistemos kūrimu ir sovietinės okupacinės administracijos įsigalėjimu krašte. Tokie buvo ir paprastos liaudies lūkesčiai. Todėl tiek sovietiniai partiniai funkcionieriai, tiek MGB ėmėsi griežtų veiksmų ne tik tiesiogiai prieš sukilėlius, bet ir prieš Ukrainos valstietiją. Trėmimai, prievarta ir kitokios represijos tapo kasdienybe. Kaip ir Lietuvoje, taip ir Ukrainoje įprasti buvo makabriški vaizdai, kai išniekinti žuvusių partizanų kūnai būdavo suguldomi miestelių aikštėse. Visų šių represijų tikslas, kaip ir Lietuvoje, buvo tas pats – pakirsti ginkluoto pogrindžio šaknis.
Iki 1949 m. UPA visiškai perėjo į ginkluotą Ukrainiečių nacionalistų organizacijos pogrindį. Buvo panaikinti visi didesni padaliniai ir vidurinio lygmens štabai. Ginkluotoms akcijoms Galicijoje ir Voluinėje kurį laiką dar vadovavo UPA vyriausioji vadovybė bei grupių „Vakarai“ ir „Šiaurė“ štabai, tačiau 1949 m. pabaigoje UPA buvo galutinai išformuota. Vis dėlto pavieniai sukilėlių būriai sovietų okupacijai priešinosi dar gerą dešimtmetį. Ukrainos istorikai, remdamiesi KGB duomenimis, konstatuoja, kad 1955 m. Vakarų Ukrainos teritorijoje veikė 12 nedidelių sukilėlių būrių, 18 pavienių sukilėlių ir 475 pogrindininkai.
Paskutinieji Ukrainos partizanai
Paskutinės sukilėlių ir okupacinės kariuomenės kautynės įvyko 1960 m. balandžio 14 d. Ternopolio srityje. Tą dieną Ukrainos KGB įvykdė paskutinę stambią operaciją prieš sukilėlius. Operacijoje dalyvavo gausus KGB operatyvininkų būrys ir per 200 vidaus reikalų sistemos kareivių. Visos šios pajėgos buvo mestos trijų pasiduoti nenorinčių sukilėlių būriui surasti ir sunaikinti.
Dvi dienas buvo šukuojami Podgaicų miestelį supantys miškai, tačiau sukilėlių aptikti sovietams taip ir nepavyko. Galiausiai KGB iš savo šnipų gavo operatyvinę informaciją, kad ties Ternopolio ir Stanislavsko sritis skiriančia riba buvo pastebėti trys ginkluoti asmenys – sukilėliai: pajutę besiveržiančią kilpą jie stengėsi ištrūkti judėdami į vakarus, kur buvo sunkiai pasiekiamos, kalnuotos ir miškingos vietovės.
Vis dėlto kilpa spėjo užsiveržti – 1960 m. balandžio 14 d. popietę sukilėliai buvo apsupti, bet pasiduoti atsisakė. Kautynės neužtruko – supratę, kad galimybių prasiveržti nebėra, du partizanai nusišovė, o trečioji – Marija Palčak (Марія Пальчак) – buvo sunkiai sužeista ir paimta į nelaisvę, vėliau nuteista penkiolikai metų priverstinio darbo lageriuose Rusijos šiaurėje.
Paskutinis sukilėlis Ilja Oberyšinas (Ілля Оберишин) iš pogrindžio išėjo 1991 m. gruodžio 3 d., kai įvyko referendumas dėl Ukrainos nepriklausomybės atkūrimo. Iki 1951 m. jis ėjo aukštas pareigas Ukrainiečių nacionalistų organizacijos saugumo dalinyje, vėliau, žuvus kovos draugams, I.Oberyšinas kurį laiką veikė vienas; dar vėliau sėkmingai pasislėpė viename iš mažų Karpatų kaimelių. Jame ir sulaukė 1991-ųjų. I.Oberyšinui buvo iškilmingai suteikta Ukrainos pilietybė, šalies prezidentas Viktoras Juščenka jį apdovanojo III laipsnio ordinu „Už nuopelnus“. I.Oberyšinas dar ilgai buvo aktyvus Ukrainos visuomenės narys, vadovavo Ternopolio srities draugijai „Memorial“. Mirė 2007 m. lapkričio 11 dieną.
Ginkluotoji kova buvo pralaimėta, tačiau pasipriešinimo estafetę perėmė nauja ukrainiečių karta.
Per beveik dvi dešimtis ginkluoto pasipriešinimo okupacijoms metų į UPA gretas buvo įsilieję per 400 000 ukrainiečių. Pasipriešinimo sovietų okupacijai laikotarpiu sukilėliai įvykdė per 14 000 ofenzyvų. Ukrainos istorikų oficialiai skelbiami skaičiai byloja, kad tada buvo nukauti 30 676 ginkluoti okupantai. Sovietų ir Rusijos istorikų duomenimis, per ginkluotus susirėmimus žuvo 155 108 sukilėliai, ryšininkai, pogrindininkai. 103 866 sukilėliai buvo areštuoti ar paimti į nelaisvę mūšių metu. Dar 76 753 legalizavosi.
* * *
Ginkluotoji kova buvo pralaimėta, tačiau pasipriešinimo estafetę perėmė nauja ukrainiečių karta. Ji tęsė kovą disidentinėmis neginkluotosios kovos priemonėmis. Sukilėlių auka nenuėjo veltui – galų gale laisvos ir nepriklausomos Ukrainos valstybės vizija tapo realybe.