Ar popiežiaus vizitas gali sutaikyti krikščionis?
1964 m. sausio 4 d. dieną New York Times rašė: „Šį rytą popiežius Paulius VI reaktyviniu lėktuvu išvyko reikšmingon piligrimystėn į Šventąją Žemę. Tarp precedento neturinčios kelionės tikslų yra numatyti apsilankymai vietose, kur Jėzus gyveno ir mokė, bei pokalbis su Ortodoksų Bažnyčios lyderiais.“
Vizito metu Šventojoje Žemėje tvyrojo politinė įtampa dėl teritorinių nesutarimų tarp Palestinos ir Izraelio. Tiek prieš vizitą, tiek jo metu buvo pabrėžiama, jog jis yra religinio pobūdžio ir atsisakoma išreikšti bet kokią politinę poziciją.
Šia kelione Paulius VI pradėjo popiežiaus vizitų praktiką. Jis buvo pirmasis popiežius, skridęs lėktuvu, pirmasis nuvykęs į piligrimystę į Šventąją Žemę bei per daugiau nei šimtą metų pirmasis, išvykęs už Italijos ribų. Dėl aktyvaus keliavimo jis buvo pramintas popiežiumi piligrimu.
Pauliaus VI vizito į Šventąją Žemę metu įvyko istorinis susitikimas su ortodoksų ekumeniniu patriarchu Atenagoru I. Beveik po tūkstančio metų pradėtas Katalikų ir Ortodoksų Bažnyčių susitaikymo procesas. 1965 m. gruodžio 7 d. Paulius VI ir Atenagoras panaikino formalia didžiosios schizmos pradžia laikomomas ekskomunikas, kurias dviejų Bažnyčių atstovai skyrė vienas kitam 1054 m. Nuo to laiko prasidėjo Katalikų ir Ortodoksų Bažnyčių bendradarbiavimas – abiejų pusių atstovai drauge dirba teologinėse komisijose, kartu viešai pasisako gyvybės apsaugos, santuokos neišardomumo ir kitais klausimais.
Susitikę ant Alyvų kalno Jeruzalėje, Bažnyčių vadovai kartu meldėsi ir apsikeitė ramybės bučiniu. „Lai šis mūsų susitikimas, – sakė patriarchas, – bus pirmasis aušros blyksnis, pranašaujantis šviesią ir šventą dieną, kurioje ateities krikščionių karta mūsų Viešpaties Šventojo Kūno ir Kraujo komuniją priims iš tos pačios meilės, taikos ir vienybės taurės ir aukštins bei garbins mūsų visų vieną Viešpatį ir Gelbėtoją.“
Verta pažiūrėti, ką į lagaminą, ar tiksliau – lėktuvą, susikrovė pal. popiežius Paulius VI. New York Times smulkiai aprašė jo turinį – nuo vaikščioti tinkamų odinių batų ir krūvos knygų iki liturginių drabužių ir dovanų, numatytų ortodoksų patriarchui ir šventykloms. Vizitas vyko per Trijų Karalių šventę. Juo popiežius, kaip ir trys karaliai, norėjo išreikšti pagarbą Kūdikėliui Jėzui, atnešdamas miros, aukso ir smilkalų. Po dviejų tūkstančių metų Kristaus Gimimo bazilikoje popiežius paliko auksinę rožę, smilkytuvą ir indą, skirtą laikyti konsekruotus komunikantus.
Ar popiežiaus vizitas gali pakelti valstybės ekonomiką?
Galima išgirsti skundų, kad popiežių vizitai eikvoja mokesčių mokėtojų pinigus, tačiau Jono Pauliaus II apsilankymas Airijoje neabejotinai yra labiausiai finansiškai atsipirkęs vizitas. Žurnalistas Davidas McWilliamsas knygoje „The Pope's Children: Ireland's New Elite“ (liet. „Popiežiaus vaikai: Naujasis Airijos elitas“) teigia, jog Jono Pauliaus II 1979 metų vizitas į Airiją buvo lūžio taškas šalies istorijoje. Praėjus devyniems mėnesiams, šalyje gyventojų augimas pasiekė viršūnę. Jo teigimu, šių popiežiaus vaikų karta pakėlė Airijos ekonomiką.
Būtent dėl milžiniško ekonominio šuolio Airija vadinta Keltų tigro vardu: iš ekonominių paraščių valstybės ji tapo viena stipriausių Europos Sąjungos narių. D.McWilliamso teigimu, popiežiaus vaikų karta formuoja 21 amžiaus Airijos ekonomiką, politiką ir kultūrą. Žinoma, Keltų tigras nebūtų iškilęs be ekonominių ir politinių reformų, bet kad valstybė augtų ir išliktų, reikalingi žmonės, kurie gimė, popiežiui paskatinus šeimų atvirumą gyvybei. Jau prieš popiežiaus vizitą buvo populiaru airiams berniukams duoti Jono Pauliaus vardą, o po jo šalyje Jonų Paulių dar pagausėjo.
Jonas Paulius II 1979 m. spalio 1 d. per šv. Mišias Limerike kalbėjo: „Norėčiau tarti ypatingą žodį airių šeimoms. Šeima turi būti atvira vaikams. Kilnus atvirumas priimti iš Dievo vaikus kaip santuokinę meilės dovaną yra krikščioniškos šeimos skiriamasis ženklas. Gerbkite Dievo duotą gyvenimo ciklą, nes tai pagarbos pačiam Dievui dalis. Dievui, kuris sukūrė vyrą ir moterį, kuris sukūrė juos pagal savo paveikslą, jų lytiškume atspindėdamas gyvybę teikiančią meilę.“
Ar popiežiaus vizitas gali išjudinti totalitarinio režimo pamatus?
Nepaisydamas komunistinės Lenkijos valdžios pasipriešinimo 1979-aisiais, praėjus metams po tapimo popiežiumi, Jonas Paulius II atvyko į Lenkiją. Nusileidus lėktuvui, visoje šalyje aidėjo bažnyčių varpai. Popiežius skersai ir išilgai apvažiavo Lenkiją, per devynias dienas pasakė trisdešimt dvi kalbas. Kaip teigia Bogdanas Szajkowski, tai buvo psichologinis žemės drebėjimas, politinis minios katarsis. Kas įvyko?
Lankydamasis Aušvice, Jonas Paulius II ragino priešintis skelbiamoms melagystėms: „Jūs nesate tokie, kaip apie jus sakoma. Leiskite priminti, kas jūs esate.“
Popiežius kalbėjo apie kiekvieno žmogaus iš Dievo gautą orumą, ypatingu būdu duotą per Jėzų Kristų. Krokuvoje popiežiui kalbant apie dvasinio ir kultūrinio atsinaujinimo būtinybę, žmonės skandavo: „Mes norime Dievo šeimose, mes norime Dievo mokyklose, mes norime Dievo knygose.“ Šis vizitas paskatino „Solidarumo“ judėjimą – pirmą nepriklausomą profesinę sąjungą komunistinio bloko šalyse.
1980 m. „Solidarumas“ pradėjo streikus prieš komunistų valdžią, dėl to vėliau buvo uždraustas, judėjimo vadai įkalinti. Kaip ir pogrindinės pasipriešinimo veiklos Lietuvoje, Lenkijoje „Solidarumas“ žymėjo vidinio žmonių išsilaisvinimo pradžią.
Popiežius gerai suprato, jog agresoriui nepavyks priešintis ginklu, tad jis skatino dvasinį pasipriešinimą. Jonas Paulius II komunistinėje Lenkijoje lankėsi tris kartus. Antrojo vizito metu, 1983 m., Lenkijoje buvo įvesta karo padėtis, „Solidarumo“ lyderiai įkaltinti, daug žmonių dėl maištų nužudyti, apribota žodžio ir spaudos laisvė, uždraustos draugijos ir susibūrimai.
Kaip pasakoja Jono Pauliaus II biografas Georgas Weigelis, vizitų metu popiežius viešai nekritikuodavo komunistinės valdžios, bet susirinkusioms minioms kalbėdavo: pažiūrėkite, kiek jūsų daug, jūs esate laisvi. Žmonės, pamatę didžiules minias, suprato, kad jie yra galinga jėga. Jonas Paulius II yra pavyzdys, kokią įtaką politikai galima padaryti prikeliant žmonių dvasią. Tauta sukyla prieš agresorių, kai išsilaisvina iš vidaus, kai į gyvenimus sugrįžta amžinybės perspektyva.
Ar popiežius turi ką pasakyti sekuliariai valstybei?
2010 m. popiežiaus Benedikto XVI vizitas į Jungtinę Karalystę sujudino sekuliarią visuomenę ir žiniasklaidą. Greičiausiai tai buvo vienas iš daugiausia pasipriešinimo sulaukusių popiežių vizitų. Pontifikui meldžiantis su tikinčiaisiais nemažos minios protestavo gatvėse dėl dvasininkų seksualinio išnaudojimo atvejų, dėl Bažnyčios mokymo apie kontracepciją, dirbtinį apvaisinimą, homoseksualų partnerystes, moterų kunigystę ir pan. Kai kurie grasino suimti popiežių, vieni priekaištavo dėl valstybės išlaidų vizitui, kiti dėl to, kad Benediktas XVI kvietimą gavo ir iš karalienės.
Galėtume paklausti, kodėl žmonės buvo tokie įniršę, juk tai tik religinio lyderio apsilankymas. Kuo jo vizitas gali grasinti Jungtinės Karalystės žmonių laisvei ar gerovei? Žmogaus teisių teisininkas Geoffrey Robertsonas savo tinklalapyje Protest The Pope (liet. Protestuok prieš popiežių) teigė besipriešinantis Šventojo Tėvo vizitui, nes „popiežius atvykęs aiškins, kaip turime gyventi ir tvarkyti savo įstatymus. Jokiam kitam valstybės vadovui nebūtų leidžiama taip daryti“. Reikia sutikti, kad G.Robertsono baiminimasis turėjo pagrindo.
Vizito metu popiežius ne tik paskelbė teologą, kardinolą Johną Henry Newmaną palaimintuoju, viešai aukojo Mišias, susitiko su valstybės vadovais, atsiprašė už dvasininkų įvykdytus seksualinio išnaudojimo atvejus, bet ir pasakė kelias įsimintinas kalbas.
Kalbėdamasis su karaliene Elžbieta II, jis perspėjo dėl agresyvių sekuliarizmo formų, kurios ne tik nevertina, bet ir nebetoleruoja religijos balso viešojoje erdvėje. Šiuo susitikimu ištransliuota vizito žinia, kad religijos laisvė duoda pagrindą bet kokiai laisvei valstybėje. „Šiandien yra tokių, kurie nori religinį tikėjimą išstumti iš viešosios erdvės, siekdami jį nustumti į privačią erdvę ar netgi vaizduoti kaip grėsmę lygybei ir laisvei. Nors iš tikrųjų religija yra autentiškos laisvės ir pagarbos garantas, mus skatinantis į kiekvieną asmenį žvelgti kaip į brolį ir seserį“, – kalbėjo popiežius.
Kaip teigia Vatikano korespondentas Johnas L. Allenas, šio vizito metu Benediktas XVI prieš sekuliarią visuomenę panaudojo jos pačios kozerį – toleranciją. Įprastai girdime, jog religijai nėra vietos viešojose erdvėje ar politiniuose debatuose, nes ja siekiama primesti nepajudinamą Bažnyčios poziciją. Benediktas XVI per vizitą, kurį stebėjo visas pasaulis, prakalbo apie reliatyvizmo diktatūrą, kuri grasina užtemdyti tiesą apie žmogaus prigimtį ir jo aukščiausiąjį gėrį. Reliatyvizmą popiežius vadina diktatūra dėl žmogaus prigimties neigimo ir nepakantumo bet kokiai pozicijai, kuri teigia nekintančią tiesą. Reliatyvizmas nuveda iki diktatūros, nes, paneigus nepajudinamą moralės matą, atskaitos tašku tampa galios, malonumų ar kiti troškimai. Šių troškimų realizavimas, panaikindamas bendrojo gėrio perspektyvą, nuveda iki prievartinio galios panaudojimo.
Dėl visuomenės grupių pasipriešinimo popiežiaus vizitui, Jungtinėje Karalystėje kilo pasauliečių iniciatyva Kataliko balsas (angl.Catholic Voices), siekianti pagerinti Katalikų Bažnyčios pozicijos pristatymą viešojoje erdvėje. Dvidešimt keturi žmonės (pasauliečiai ir dvasininkai) po šešių mėnesių mokymų pasirodė daugiau nei šimte televizijos ir radijo laidų. Suprasta, jog dėl popiežiaus vizito Bažnyčia susilauks daug kritikos, ir nutarta tai išnaudoti – net ir neigiamas susidomėjimas yra susidomėjimas. Kaip žinoma, dažniausiai Bažnyčios kritika yra nukreipta ne į tikrąjį jos mokymą, bet į mokymo iškamšą. Šiuo vizitu Bažnyčia gavo šansą pati apie save prabilti – per pasauliečius, dvasininkus ir popiežių.
