1990 metų rugsėjo 9 dieną L.P.Fredenas nutarė aplankyti tiesioginį sovietinės okupacijos liudininką, buvusį Lietuvos užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį. Vykdamas Kauno link jis baiminosi, kad jo švediškas „Volvo“, pažymėtas diplomatiniais numeriais, gali sulaukti sovietams ištikimos inspekcijos dėmesio.
„Turėjau tikslą ne tik susitikti su istorine asmenybe. Norėjau išgirsti, kaip jis vertina Lietuvos įvykius <...> Be to, įsivaizdavau, kad senajam diplomatui bus malonu susitikti su iš Vakarų atvykusiu profesijos kolega; kad ir gerokai jaunesniu. Kiek žinojau, jis nieko iš mūsiškių nebuvo sutikęs nuo pat 1940-ųjų“, – rašė Baltijos valstybes tuo metu lankęs švedų diplomatas.
J.Urbšys gimė dar 1896 metais. Kaip caro karininkas jis dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, o kaip lietuvių karininkas – po to vykusiose kovose su bolševikais ir Lenkija. Po 1922 metų demobilizacijos jis dirbo Lietuvos atstovybėse Berlyne (1922–1927 m.), Paryžiuje (1927–1933 m.), Rygoje (1933–1934 m.). Nuo 1934 iki 1938 metų buvo politikos skyriaus vadovas, o tų metų gruodį paskirtas į užsienio reikalų ministro pareigas.
1940 metų birželį būtent J.Urbšiui teko derėtis su okupacine sovietų valdžia. Birželio 17-ąją, praėjus kelioms valandoms po pokalbio su Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministru Molotovu, jis buvo deportuotas į Sibirą. Tambovą. Ten kalėjo iki pat 1954-ųjų. Vienuolika iš keturiolikos metų – izoliuotas nuo kitų žmonių vienutėje. 1956 m. jam buvo leista sugrįžti į Lietuvą.
Paskutiniu J.Urbšio politiniu veiksmu tapo pasisakymas, įrašytas į magnetofono juostą ir paleistas Sąjūdžio mitingo 1988 m. rugpjūčio 23 d. metu. Jame buvęs Lietuvos diplomatijos vadovas atpasakojo Maskvoje vykusį pokalbį su Molotovu ir Stalinu.
Kalbėjo lyg iš „tolimiausios praeities“
L.P.Fredenas pasakoja, kad buvęs vienas įtakingiausių tarpukario Lietuvos politikų 90-aisiais gyveno Kauno pakraštyje, „nykiame sovietinių laikų statybos mikrorajone“.
Senatvės ir sunkaus likimo nukamuotas J.Urbšys jau neprisiminė nei paskutinio Švedijos diplomatijos atstovo Lietuvoje Claeso Westringo, nei 1937 metais birželio mėnesį Kaune besilankiusio Švedijos užsienio reikalų ministro Rickardo Sandlerio.
„Iš pažiūros jis atrodė išdidus; sutikdamas mane, rodos, užpildė visą mažyti prieškambarį. Mintys visiškai skaidrios, tačiau žvilgsnis ir balsas – tarsi iš tolių. Jis dėvi storų stiklų akinius; dažnai užsimerkia. Tarytum būtų kalbėjęs iš tolimiausios praeities į laiką, kuriame dabar esame“, – susitikimo su J.Urbšiu įspūdžius aprašė švedų diplomatas.
„Taip, užsienio reikalų ministrui buvo nelengva. Mėmelio krizė 1939 m. kovą. Įsiplieskęs Antrasis pasaulinis karas. Derybos su Sovietų Sąjunga dėl savitarpio pagalbos sutarties 1939 m. spalio 3–10 dienomis“, – jo pečius užgulusius sunkumus vardijo paskutinis tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras.
„Tai lėmė, kad Lietuva, padedama sovietų, susigrąžino Vilnių su apylinkėmis, o mainais leido sovietams Lietuvoje dislokuoti karines bazes. Po šios sutarties santykiai su Sovietų Sąjunga buvo gana geri. Tačiau netrukus paskelbtas 1940-ųjų birželio ultimatumas. Ir visa tai man teko išgyventi – nė vienos ramios dienos“, – skundėsi J.Urbšys.
Tikėjosi nuraminti Sovietų Sąjungą
Paklaustas, kokia užduotis jam tuo metu atrodė svarbiausia, J.Urbšys nedvejodamas teigė, kad svarbiausia buvo nuraminti Sovietų Sąjungą ir tuo pat metu Lietuvoje pažaboti antisovietizmą.
Savitarpio pagalbos sutartis turėjo užtikrinti stabilumą. Jos preambulėje netgi buvo 1920 m. taikos sutarties tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos patvirtinimas.
„Tačiau vyriausybė su tokia politika nesutiko“, – lakoniškai pridūrė J.Urbšys.
Kalbėdamas apie Stalino asmenybę J.Urbšys taip pat išsaugojo diplomatinį nuosaikumą. „Kaip apie pašnekovą nieko bloga apie jį pasakyti negaliu“, – dar kartą lakoniškai atsakė buvęs Lietuvos diplomatijos vadovas.
Jis pripažino, kad Stalinas ir Molotovas jam atvirai išdėstė, kaip sovietai ir Hitlerio Vokietija sprendė Pabaltijo likimą. Nieko gero tas paaiškinimas nežadėjo.
Nesipriešino, nes bijojo dar griežtesnio atsako
Paklaustas, ar Lietuva galėjo kitaip atsakyti į 1940-ųjų ultimatumą, J.Urbšys bando ginti realistinę poziciją.
„Praėjo penkiasdešimt metų. Jaunimas dabar vis dažniau sako, jog privalėjome priešintis. Kaip pavyzdį pateikia Suomiją, pakilusią į karą, užuot priėmusią sutartį, kaip 1939 m. mūsiškė. Tokių kaltinimų dažnai pasigirsta. Tačiau negalime lyginti geografinės Lietuvos ir Suomijos padėties. Suomija turėjo Kareliją ir Manerheimo liniją“, – pabrėžė J.Urbšys.
„Aš manau, kad 1940-aisiais pasipriešinimas buvo neįmanomas, kadangi sovietai pas mus jau buvo įsirengę karines bazes. Ir ultimatumas buvo pareikštas apie vidurnaktį: atsakyti turėjome kitą rytą, 10 valandą. Jaunimas sako: „bent vieną šūvį buvo galima paleisti“. Tačiau aš manau, jei būtume priešinęsi, priespauda būtų buvusi dar baisesnė, negu patirtoji“, – situaciją aiškino buvęs Lietuvos diplomatijos vadovas.
Pats J.Urbšys pasitarime Kaune nedalyvavo. Jis tuo metu buvo Maskvoje. Bet daugelis ministrų nepalaikė pasipriešinimo idėjos, o prie jų prisijungė net ir karinių pajėgų vadas Stasys Raštikis.
„Aš, žinoma, nedalyvavau Vyriausybės pasitarime Kaune, nes juk buvau Maskvoje. Prezidentas (Antanas Smetona) ir dar du trys ministrai, įskaičiuojant ir gynybos ministrą, palaikė pasipriešinimo sovietams poziciją. Bet likusieji, net ir vyriausiasis karo pajėgų vadas, – ne“, – ultimatumo nakties įvykius nupasakojo J.Urbšys.
Hitleris rodėsi „toks paslaugus“
Prisimindamas susitikimą su nacistinės Vokietijos lyderiu Adolfu Hitleriu, J.Urbšys pabrėžė veidmainišką jo lipšnumą bei taikos pažadus.
„Jį buvau susitikęs sprendžiant Mėmelio klausimą, 1939 m. kovo 22 d. Jis privertė mane pasirašyti sutartį. 1939 m. gegužę aš vėl lankiausi Berlyne, kad su Vokietija pasirašyčiau ekonominio bendradarbiavimo sutartį.
Tokias turėjome su visais svarbesniais prekybos partneriais. Tuomet Hitleris neužsiminė apie Mėmelį“, – pasakojo buvęs tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras.
„Rodėsi toks paslaugus, Vokietiją šventai įtikinėjo, kad Mėmelis laisva valia jungiasi prie jos. Pas Hitlerį praleidau maždaug pusę valandos. Beveik visąlaik jis kalbėjo apie Vokietijos taiką su tomis šalimis, kurios taip pat trokšta taikos. Lietuva, sakė jis, – jokia išimtis“, – apie susitikimą su A.Hitleriu sakė J.Urbšys.
Kalbėdamas apie 1990-ųjų politikos aktualijas ir nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą J.Urbšys taip pat laikėsi diplomatinio santūrumo pozicijos.
„Dabar Lietuvos situacija nebe tokia sudėtinga kaip tada“, – diagnozavo J.Urbšys, pripažindamas, kad sovietų pajėgos galiausiai turės būti išvestos iš Lietuvos.
Švedų diplomatas pasakojo, kad J.Urbšys pozityviai žiūrėjo ir į tarpukario metu priešiška laikytą Lenkiją. Jo teigimu, Vilniaus krašto klausimas jau išspręstas amžiams.
