Šioje knygoje nagrinėjama krikščionių bendruomenių, pirmiausia Katalikų Bažnyčios Lietuvoje, vidinė raida, struktūrų ir sąmoningumo pokyčiai, sąveika su kitomis visuomenės institucijomis.
Svarstoma, kodėl ir kaip episkopatas rėmė didžiuosius politinius Lietuvos pasirinkimus (santvarkos pobūdį, demokratijos įgyvendinimo modelį, integraciją į ES ir NATO), pateikiama gausios informacijos apie religinį ugdymą, krikščioniškas kultūrines ir karitatyvines iniciatyvas, metropolitų kardinolo Audrio Juozo Bačkio ir arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus diarchijos, kardinolo Vincento Sladkevičiaus istorinio vaidmens interpretacija. Taip pat skelbiamas reprezentatyvus bažnytinių archyvų dokumentų, faksimilių ir istorinių fotografijų pluoštas.
Siūlome 15min skaitytojams ištrauką iš knygos „Dvidešimt penkeri religinės laisvės metai“.
Apie Katalikų Bažnyčios ir kultūros elito santykius
Su 1991 m. balandžio 13 d. įsisteigusiu Lietuvos ateities forumu besitapatinanti okupacijos metais autoritetą pelniusių mokslininkų ir menininkų grupė institucinę Bažnyčią bei tikinčiuosius priešpriešino visos tautos kultūros interesams, tikrajam dvasingumui – muziejams, parodoms, teatrui, poezijai, mokslo įstaigoms – ir negausiems pažangiesiems kunigams.
Šios grupės pareiškimai kėlė didelę sumaištį, nes, viena vertus, buvo akivaizdžiai antibažnytiniai, kita vertus, apeliavo į aukštąsias vertybes, krikščioniškus idealus, o kai kuriuos dvasininkus prilygino šventiesiems ir tautos vedliams.
Pavyzdžiui, 1994 m. vasarą paskelbus viešam svarstymui Restitucijos aktą susiaurinantį Religinių bendrijų turto grąžinimo tvarkos įstatymo projektą [807, 1994-06-09, Nr. 319] Romualdas Budrys, Liudas Dambrauskas, Viktorija Daujotytė, Arvydas Juozaitis, Robertas Keturakis, Irena Kostkevičiūtė, Marcelijus Martinaitis, Krescencijus Stoškus, Vanda Zaborskaitė kreipėsi į aukščiausias Valstybės institucijas.
Jie išsakė kritiką, esą vis vien ketinama atiduoti per daug, „kitų žmonių interesai atvirai ignoruojami“, ir persergėjo, jog Pažaislio vienuolyno grąžinimas seserims kazimierietėms ar Bazilijonų – Vilniaus kurijai jau padarė žalos tautos kultūrai ir mokslui [236, 1994-07-10]. Po poros metų Juozaitis, Kostkevičiūtė, Stoškus, Monika Mironaitė, Vacys Bagdonavičius, Laimonas Noreika, Aloyzas Stasiulevičius, be skrupulų prisiimdami moralinę atsakomybę reguliuoti vidinį Bažnyčios gyvenimą, atvirame laiške arkivysk. Tamkevičiui priekaištavo dėl jo (tikrų ir tariamų) ketinimų perkelti į kitas parapijas „tikro krikščioniškumo“ pavyzdį rodančius su kairiaisiais inteligentais ryšius palaikančius kunigus [904, 1996-07-09].
Labai simptomiškas vienas 1992 m. epizodas, atskleidžiantis, kaip okupacijos metais žodžio monopolį greta oficialių partijos propagandistų turėję pripažinti menininkai priešinosi simbolinės erdvės pasidalijimui su naujomis valstybingumą ir religijos laisvę įkūnijančiomis institucijomis.
Skiriant pastatus besikuriančioms užsienio šalių ambasadoms, dviem atvejais buvo smarkiai viešai protestuojama – dėl niekada realiai neveikusio, prieš pat Nepriklausomybę formuoti pradėto Vilniaus rašytojų muziejaus su NKVD komisaro Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus memorialine ekspozicija perdavimo britams ir Dailininkų sąjungos administracijos perkraustymo (į didesnes patalpas senamiestyje) Šventojo Sosto Nunciatūros labui. Kūrybinės sąjungos pretenzijos būti aukščiau Vyriausybės sprendimų nacionalinės svarbos klausimais lėmė, jog pastarosios atstovybės parengimas Popiežiaus kelionei prasidėjo pavėluotai ir darbus teko vykdyti itin didele skuba [2217, 403].
Bandymai organizuoti įvairaus tipo diskusijas tarp mokslininkų ir Bažnyčios atstovų mokslo ir tikėjimo, katalikybės visuomeninio vaidmens, krikščioniško socialinio mokymo temomis paprastai patirdavo fiasco.
Akademinė vadovybė viešumoje rėmė kontaktus su Bažnyčia, pavyzdžiui, ne vienam ordinarui buvo suteiktas bent vieno kurio universiteto garbės daktaro vardas, o arkivysk. Tamkevičius 2001–2010 m. buvo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Tarybos pirmininku [881, Svarbiausi VDU dokumentai].
Tačiau vargiai siekta daugiau nei formalių kontaktų, t. y. kad Bažnyčia liktų vienos iš mandagiai išklausomų visuomenės institucijų padėtyje. Valdžios teikimu Lietuvos universitetų rektorių konferencijai (iki 2003 m. – Aukštųjų mokyklų rektorių tarybai) ar Lietuvos mokslo tarybai (LMT) svarstant švietimo ir mokslo reikalus paprastai prieštarauta Bažnyčios pozicijai.
Pavyzdžiui, valstybinių aukštųjų mokyklų rektoriai nenorėjo sutikti, kad seminarijoms būtų suteiktas aukštųjų mokyklų statusas, pasisakė prieš tikybos vietą privalomų disciplinų tvarkaraštyje, o LMT stabdė Teologijos doktorantūros įteisinimą [66, 2003-11-05]. Daugiausia VDU vadovų pastangomis 2006 m. vasario 8 d. Lietuvos universitetų rektorių konferencija ir LVK pasirašė atsargų bendrą memorandumą, kuriame sutarė, kad „akademinės sielovados, kaip vienos iš asmenybės ugdymo formų, plėtra, naujo jos turinio paieška yra bendra Bažnyčios ir Universitetų atsakomybė“, todėl jie bendradarbiaus siekdami šios nuostatos įgyvendinimo [823].
Plėtojantis universitetinei sielovadai kaip popaskaitinei veiklai ir aptariamo laikotarpio pabaigoje daugelyje aukštųjų mokyklų jau esant kapeliono etatams, religija ir akademinė sritis viena nuo kitos gal net labiau nutolo, išskyrus siauras socialinių ir humanitarinių tyrimų šakas.
Bandymai organizuoti įvairaus tipo diskusijas tarp mokslininkų ir Bažnyčios atstovų mokslo ir tikėjimo, katalikybės visuomeninio vaidmens, krikščioniško socialinio mokymo temomis paprastai patirdavo fiasco. Bažnyčiai svetima mokslinio elito dalis tokiuose susitikimuose (pvz., viename pirmųjų Vilniaus universiteto Profesorių klubo posėdžių 1998 m., į kurį buvo pakviestas vysk. Boruta) nesivaržydama demonstravo specialios rūšies analfabetizmą ir bulvarinės periodikos stiliumi klausinėjo apie kunigų vartojamą kontracepciją, moterų kunigystę bei panašius dalykus.
Kuklias auditorijas tesutraukdavo pastangos svarstyti mokslo pažangos ir dvasingumo sąsajas bei priešpriešas bendruose politikų, mokslininkų ir dvasininkų bei katalikų inteligentų forumuose [1868].
Akivaizdžiausia kultūrinio elito ir Bažnyčios bendradarbiavimo sfera – keliose dešimtyse gera akustika bei vargonais galinčių didžiuotis bažnyčių nuo pat 1988 m. dvasininkų ir muzikų bendra iniciatyva imtos rengti muzikos valandos.
Jos bei Pažaislio vienuolyne nuo 1996 m. vykstantys klasikinės muzikos festivaliai reikšmingai paneigė pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį gana dažnai viešumoje skambėjusias ekskomunistų veikėjų aimanas dėl neva žymių kultūrinių praradimų grąžinus tikintiesiems sovietmečiu kaip renginių sales naudotus maldos namus.
Vis dėlto menininkai vis bandydavo savo nuožiūra pašeimininkauti bažnyčiose net ir praėjus dvidešimt penkeriems metams nuo paskutinio Poezijos pavasario festivalio baigiamojo vakaro Vilniaus arkikatedroje bei mėgindavo priekaištauti kunigams ar vyskupams, kurie atkreipdavo dėmesį, kad sakralumas ir vadinamasis kultūros dvasingumas nėra tas pats. Pavyzdžiui, 2012-aisiais, jubiliejiniais Maironio metais, jo poezijos ir muzikos vakarų rengėjai garsiai piktinosi, kai Palangoje jiems buvo paaiškinta, kuo skiriasi maldos namai nuo koncertų salės.
Žiniasklaida net mėgino sudaryti įspūdį, kad šiandieniai vyskupai priešiški Maironiui [2496], nors, kaip žinia, jo giesmės beveik kasdien skamba bažnyčiose. Tąsyk Telšių ordinaras Boruta, žvelgiant Bažnyčios akimis, visiškai pagrįstai nurodė: tautinių posmų bei satyrų, įtrauktų į sakralinės muzikos festivalio programą, atlikimui galima rasti ir kitų deramų vietų.
Architektų profesiniai interesai projektuojant vėl imtus užsakinėti sakralinius pastatus netruko tapti įtampos veiksniu šios profesijos įžymybių ir Bažnyčios santykiuose. Architektai bažnyčių projektavimą suvokė kaip progą plačiai išskleisti savo fantaziją ir nekreipė dėmesio nei į realius parapijų poreikius, nei į kanoninius reikalavimus liturginei erdvei.
Kita vertus, tuoj po 1988-ųjų ir užsakovus klebonus bei vyskupus buvo apėmusi Bažnyčios triumfalizmo nuotaika, kurią turėjo išreikšti didingi statiniai. Katalikų elito baisėjimasis eksperimentinėmis statybomis – „Viešpaties autobusų stotimis“ [2532, 622] – bei paaiškėję nepakeliami dangų remiančių užmojų kaštai vertė bažnytinę vyresnybę po 2000 m. elgtis apdairiau ir vengti ekscentriškų projektų.
Viena vertus, tai kėlė architektų nepasitenkinimą ir kliudė su jais kalbėtis platesniame kultūrinių problemų, ypač paminklinių statinių restauracijos strategijų konfliktiško svarstymo, lauke, kita vertus, neleido išsivaduoti iš XX a. pradžioje buvusios madingos ir po Nepriklausomybės atgavimo su šiokiomis tokiomis šiuolaikinių medžiagų nulemtomis variacijomis kiekybiškai dominuojančios pseudoneogotikos idealo.
Bendrame Bažnyčios dialogo su visuomenės elitais fone gerokai išsiskyrė kelių kunigų laikysena. Tarp jau mirusių dvasininkų Mikutavičiaus (1935–1998), Kazimiero Vasiliausko (1922–2001), t. (Algirdo) Mykolo Dobrovolskio OFM Cap. (Tėvo Stanislovo, 1918–2005), jaunesnės kartos kunigų Sigito Sudento (g. 1964 m.), Skaidriaus Kandratavičiaus (g. 1973 m.) ir ekskunigo Ričardo Jakučio (g. 1952 m.) veiklos bei gyvenimo kelio esama daug esminių skirtumų, tačiau jų kontaktai su žinomais žmonėmis ir viešoji raiška turėjo bendrų požymių.
Pirma, šie kunigai įvairiais būdais demonstravo domėjimąsi menu, turėjo kolekcionavimo pretenzijų. Antra, jie noriai bendravo su žymiais politikais bei kultūrininkais, kviesdavosi juos į klebonijas net tais atvejais, kai šių laikysena katalikų daugumos buvo laikoma nemoralia ir antibažnytine.
Ekskomunistinė nomenklatūra, taip pat ir aukščiausi asmenys (pvz., Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas), yra leidę suprasti, kad minėti kunigai yra demokratinė Bažnyčios dalis, su kuria galima rasti bendrą kalbą (todėl ir skirti specialią finansinę paramą).
T. Dobrovolskis vienintelis iš dvasininkų dalyvavo Lietuvos ateities forumo, pozicionavusio save kaip opoziciją Sąjūdžiui, veikloje [1387, 27]. Dalis konservatyviau nusiteikusios dvasininkijos skandalingas Jakučio ir Mikutavičiaus istorijas laikė argumentu, kad kunigams apskritai reikia šalintis glaudesnių kontaktų su šio pasaulio galingaisiais, tačiau įsivyravusi tendencija – atsargus, labiau apmąstytas ir pasvertas noras siūlyti bažnytiškai priimtinus dialogo su žymesnybėmis būdus.
Kita ir kitokia alternatyvios komunikacijos aukščiausiame socialinės įtakos sluoksnyje iniciatyva, padariusi tam tikrą poveikį katalikų galvosenai, buvo pasauliečio Vaidoto Žuko (g. 1956 m.) kandidatavimas 1997 m. Lietuvos Prezidento rinkimuose.
Katalikų radijo Mažosios studijos kūrėjas bei vadovas, Naujojo Testamento vertėjo kun. Česlovo Kavaliausko (1923–1997) teologinės kūrybos propaguotojas bei religinės tematikos darbais garsėjęs dailininkas deklaravo, kad kandidatuoja kaip katalikiškos pasaulėžiūros atstovas, nors ir nesiekia tiesioginės Bažnyčios paramos.
Kampanijos metu Žukas ragino rimtai svarstyti žiniasklaidos moralės, krikščioniškos šeimos temas, bet jo mėginimas rinkimų konjunktūrą panaudoti dialogo apie vertybes su politiniu elitu mezgimui angažuotų pasauliečių ir hierarchų vertintas gana skeptiškai [1251, 89–90]. Buvo galvojančių, kad vyskupai nepalaikė Žuko kandidatūros dėl palankumo Landsbergiui, tačiau LVK toli gražu nebuvo konsensuso, kaip vertinti tuometinio Seimo Pirmininko kandidatavimą.
Iš tiesų, bažnytinė vyresnybė vengė leisti vienam kuriam kandidatui savintis krikščioniškumo monopolį, nes tai atrodė gerokai pavojingiau, nei tarti: „manome, kad šis ar anas – tinkamiausias“. Nors Žuko patikėtinio Patacko tuomet deklaruotą principą: „svarbiau ne laimėti, o būti išgirstiems“ [521, 1997-07-17], – vėliau išmėgino dar ne vienas krikščionišką vertybinį angažuotumą skelbęs politikas, tačiau tie pasirodymai buvo kur kas blankesni, o episkopato reakcija – daugiau nei šalta.
Rytoj skaitykite: Apie Katalikų Bažnyčią ir Lietuvos politiką
