Diskusijoje apie neįvykusį desovietizacijos procesą savo tezes išsakė filosofė Nerija Putinaitė ir istorikas Saulius Grybkauskas. Ją moderavo politologas, LRT žurnalistas Vykintas Pugačiauskas.
N.Putinaitės teigimu, nepriklausoma LTSR buvo tikroji nomenklatūros, o vėliau Algirdo Mykolo Brazausko svajonė.
„Tai reiškia išlaikyti tą pačią tvarką, bet būti nepriklausomiems nuo Maskvos“, – kalbėjo filosofė.
„Buvo siekiama ne Lietuvos, kuri būtų laisva, bet kad Lietuvą valdytų ta pati nomenklatūra, nepriklausoma nuo Maskvos, sprendžianti, kas lietuviams gera“, – darė išvadą VU TSPMI dėstytoja, pabrėždama, kad totalitarizmo bruožai tokiomis sąlygomis išlieka.
N.Putinaitė: „Nebuvo sąmoningos strategijos kaip iš jos išsivaduoti“
Filosofė priminė, kad valstybingumo šimtmečio beveik pusę užima sovietinės okupacijos metai.
„Buvo tikslingai formuojama bendravimo, dalyvavimo politikoje kultūra. Sovietmetis ir sukūrė Lietuvos TSR, kuri buvo tam tikras politinės ir socialinės inžinerijos produktas. Perkurtas santykis su tautiškumu. Išvystyta kultūrinio tautiškumo samprata. Dėl daugelio įprastų dalykų žmonės buvo priversti slapukauti. Viešumoje neliko perskyrų tarp tiesos ir netiesos, žmonės susitaikė su vidiniais cenzoriais“, – pasakojo N.Putinaitė.
Jos manymu, tokia įtaka neišvengiamai paliko didelį pėdsaką, kurio taip lengvai nepanaikina trumpas laisvės laikotarpis.
„Po sovietmečio vyko labai menka LTSR refleksija. Nebuvo sąmoningos strategijos kaip iš jos išsivaduoti“, – pabrėžė filosofė ir pridūrė, kad tai ir sukūrė nepasitikėjimo valstybe, pasyvumo, lyderio nostalgijos nuotaikas.
Iki šiol nepripažįstame, kad tas režimas buvo ir mūsų režimas
Panašią posovietinę būklę išgyveno ir kitos už geležinės uždangos buvusios valstybės, tokios kaip Lenkija. N.Putinaitė pastebėjo, kad daugelis postų po nepriklausomybės perimti tų pačių pareigūnų, perkelta ta pati sovietinė bendravimo su visuomene praktika.
„Žmonių jausmas, kad jie atskirti nuo valstybės iš dalies susijęs su šiuo neįvykusiu pokyčiu“, – konstatavo ji. „Iki šiol nepripažįstame, kad tas režimas buvo ir mūsų režimas“, – teigė N.Putinaitė.
Anot jos, to laikotarpio vadinimas okupacija numetė atsakomybę už tuos, kurie dalyvavo totalitarinio režimo sistemoje ir buvo tautiečiai. Režime buvę žmonės savaime perėjo į kitą sistemą.
„Pripažinimas, kad ir savieji kūrė ir rėmė režimą“, – tokią poziciją kaip desovietizacijos išraišką siūlė N.Putinaitė. „Sovietmetį, suvokdami kaip okupaciją, mes vis dar akcentuojame nacionalinį pasipriešinimą“, – kalbėjo ji, primindama, kad į šoną nustumiamos svarbios politinės vertybės, kurios skiria laisvą valstybę nuo esančios totalitariniame režime.
Kritinis santykis su prieškario Lietuva yra labai svarbus.
„Užuot stiprinę politiškumo pagrindus, kalbėję apie svarbias vertybes – solidarumą, empatiją, stengiamės užkonservuoti iš sovietmečio paveldėtas idėjas ir simbolius“, – sakė N.Putinaitė.
Tarpukario Lietuva suvokiama kaip nekritikuotinas dalykas, pastebėjo filosofė. Ji pažymėjo, kad lietuviams sunku kalbėti ir apie nacių okupacijos metus, tautiškumo sampratą, kuri buvo vystoma ketvirtajame dešimtmetyje.
„Kritinis santykis su prieškario Lietuva yra labai svarbus. Bet kritikuojant jį suprantama, kad lyg ir metamas šešėlis pasipriešinimo sovietų okupacijai idėjoms“, – tezių pristatymą baigė docentė daktarė.
S.Grybkauskas: „Mes vengiam tirti sovietinės istorijos kasdienybę“
S.Grybkauskas pripažino, kad desovietizacijos idėja patraukli ir jam, tačiau reikia išsiaiškinti jos metodus.
„Sovietmetis man yra ir tyrinėjimų objektas. Kitas dalykas, kas man įdomu, kaip sovietmetis priimamas dabar“, – kalbėjo istorikas. „Kaip čia įvyko, kad nomenklatūra mus įveikė? Kodėl gyvename ne Landsbergio, o Brazausko Lietuvoje?“ – retoriškai klausė S.Grybkauskas.
„Mes vengiam tirti sovietinės istorijos kasdienybę. Norintys ją tirti, negauna grantų, stipendijų“, – pastebėjo istorikas, pabrėždamas, kad sovietiškumą būtina suprasti, tyrinėti.
„Mes sakome, kad sovietmečiu keliai, fabrikai buvo geri, bet geriausia pas mus buvo nomenklatūra“, – ironizuodamas kalbėjo istorikas, pabrėždamas, kad LTSR nomenklatūrą ugdė pasipriešinimas, nacionalistinis Sąjūdis.
Mes sakome, kad sovietmečiu keliai, fabrikai buvo geri, bet geriausia pas mus buvo nomenklatūra
„Be to pasipriešinimo nebūtų buvę tokių gabių nomenklatūros veikėjų kaip Lionginas Šepetys, Algirdas Brazauskas. Jie buvo kaip reakcija į poreikį prisitaikyti“, – dėstė S.Grybkauskas. Jo teigimu, būtent dėl to vidinio pasipriešinimo susikūrė stipri sistema.
Istoriko teigimu, A.Brazausko vaidmuo yra neišvengiamas vertinant perėjimo į nepriklausomą Lietuvą laikotarpį ir diskusijų apie jį neįmanoma išvengti.
„Aš sutikčiau su tiksline programa, Pavyzdžiui, nepotizmo įveikos programa“, – kalbėdamas apie desovietizaciją sakė S.Grybkauskas.
Jo manymu, Lietuvos viešojoje erdvėje daug tikėjimo determinizmu, nulemtumu, netikima, kad žmonės gali keistis ir prisitaikyti.
„Ką mes bausime?“ – kalbėdamas apie desovietizaciją retoriškai klausė S.Grybkauskas, pabrėždamas, kad tam reikalingas pačių asmenų sąmoningumas, supratimas, už ką juos baudžiama.
Istorikas stebėjosi, kad Lietuvoje be jokių diskusijų uždraudžiami komunistiniai simboliai, komunistų partija. Jo teigimu, šie dalykai turėtų būti kritiškai įvertinti, tačiau ne iškart nustumiami į šalį.
„Kur dialogas? Kur diskusija? Ar tai nėra desovietizacija sovietinėmis priemonėmis?“ – kėlė klausimus S.Grybkauskas.
Neieškoti pateisinimų sovietmetyje
Reaguodama į oponento atsaką N.Putinaitė teigė, kad apie sovietmetį būtina kalbėti, nes kai kurios sovietmečio struktūros dabar vis dar kartais fragmentiškai reiškiasi.
„Nemažai politinių priemonių išties primena sovietmetį“, – su S.Grybkausko teze sutiko filosofė. „Bet kai mes tai atpažįstame tuos dalykus, galime juos įvardinti, tada galima suvokti, kad tai nėra pasiteisinimas“, – sakė ji, pabrėždama, kad tai galimybė ne žvalgytis į istoriją, o žiūrėti į ateitį.
„Ne nomenklatūros nuopelnas yra Kovo 11-oji, o visuomenės“, – pabrėžė N.Putinaitė.
„Ne nomenklatūros nuopelnas yra Kovo 11-oji, o visuomenės“, – pabrėžė N.Putinaitė.
S.Grybkauskas atsakė teigdamas, kad nomenklatūros įtakos nereikėtų nuvertinti.
„Dažnai sakoma, kad sovietmetis atomizavo žmones, bet jis išties sukūrė stiprią visuomenę, kuri buvo pagrindas ateiti Kovo 11-ajai“, – kalbėjo jis, Jo manymu, N.Putinaitė daro klaidą supriešindama tautiškumą ir demokratiją, bei kitus reiškinius.
„Demokratijos reikėjo mokytis ir ta pati nomenklatūra konkuravo su Sąjūdžiu. Demokratiją mes ir priėjome per tą konkurenciją“, – teigė istorikas.
