Kelerius metus prieš konfliktą Rusiją itin erzino pokyčiai kaimyninėje šalyje – po 2003 metų įvykusios Rožių revoliucijos šalies prezidentu tapo provakarietiškas Michailas Saakašvilis, rusai dar labiau įsiuto, kai jis pasiprašė į NATO.
Negalime leisti, kad mūsų tėvynainiai būtų nebaudžiamai žudomi. Kaltininkai sulauks pelnytos bausmės. Esu įpareigotas ginti Rusijos piliečių gyvybes ir orumą, kad ir kur jie būtų, – pirmąją karo dieną kalbėjo D.Medvedevas.
Karas kilo 2008-ųjų rugpjūčio 8-ąją, visam pasauliui stebint olimpinių žaidynių atidarymo Pekine ceremoniją. Išvakarėse Gruzija pamėgino ginklu susigrąžinti Pietų Osetijos kontrolę, į tai rusai sureagavo greitai: išsiuntė tankus, karius ir naikintuvus, kurie per kelias dienas sutriuškino gruzinų pajėgas. Pirmąją Rusijos karinę intervenciją į kaimyninę šalį po Sovietų Sąjungos žlugimo užgniaužęs kvapą stebėjo visas pasaulis.
Pradžioje rusai darbavosi Pietų Osetijos sostinėje Cchinvalyje, tačiau jau kitą dieną pradėjo bombarduoti Gruzijos miestus Gorį ir Potį, uostas šiame mieste buvo visiškai sunaikintas. Galiausiai rusai smogė prie Tbilisio įsikūrusioms gruzinų aviacijos bazėms.
Po kelių konflikto dienų tuometis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pažadėjo, kad kariai trauksis iš Gruzijos, tačiau Rusijos pajėgos dar kurį laiką lūkuriavo.
Tuo metu Europos Sąjungai (ES) pirmininkavusios Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy rusams pareiškė, kad jeigu jie nesilaikys žodžio, tai turės rimtų pasekmių Rusijos ir ES santykiams, o D.Medvedevas atkirto, jog bet kokios operacijos prieš Rusijos piliečius ateityje sulauks panašaus atsako.
„Negalime leisti, kad mūsų tėvynainiai būtų nebaudžiamai žudomi. Kaltininkai sulauks pelnytos bausmės. Esu įpareigotas ginti Rusijos piliečių gyvybes ir orumą, kad ir kur jie būtų“, – šie pirmąją karo dieną D.Medvedevo ištarti žodžiai gerai įsirėžė į atmintį daugeliui. Imta svarstyti, kad neprognozuojami rusai gali bet kada paskelbti, kad kurioje nors šalyje skriaudžiami jų piliečiai, ir imtis karinių veiksmų.
Žaizdos neužgijo, bet santykiai šiltėja
Praėjus penkeriems metams po karo, Gruzija šilčiau žiūri į Rusiją, tačiau taip pat ji nori integruotis į Vakarus, teigia BBC žurnalistas Damienas McGuinnessas.
Apsilankęs Gruzijoje jis pamatė, kad karo žaizdos dar neužgijo. Ergnečio kaime, kurį niokojo rusų kariai, gyvenantis 74 metų Inavas Davališvilis pasakojo, kad kariai sudegino jo namą, pagrobė gyvulius, sugadino laukų drėkinimo įrangą. Prabėgus penkeriems metams šioje vietoje – vis dar griuvėsiai.
Mes mylime Rusiją. Bet mes nelabai mėgstame V.Putiną, - sakė gruzinė Maka.
„Anksčiau čia augindavome persikus ir kitus vaisius, dabar nebegalime nieko auginti“, – sakė senukas.
Po konflikto Rusija ir Gruzija kuriam laikui nutraukė diplomatinius santykius, o šalių lyderiai apsikeitė įžeidimais. Vladimiras Putinas pareiškė, kad norėtų M.Saakašvilį „pakarti už kiaušinių“, o Gruzijos vadovas, pašiepdamas mažą ūgį, V.Putiną pavadino „liliputinu“.
Tačiau dabar santykiai šyla naujojo premjero, Rusijoje turtus susikrovusio milijardieriaus Bidzina Ivanišvilio pastangomis. Rusija neseniai panaikino draudimą pardavinėti vyną ir mineralinį vandenį iš Gruzijos.
D.McGuinnessas teigia, kad nepaisant karo paliktų žaizdų, šalyje nuotaikos – jau kitokios.
„Mes mylime Rusiją, – paklausta, ar gruzinai po karo vis dar pikti, atsakė D.McGuinnesso draugė Maka. – Bet mes nelabai mėgstame V.Putiną.“
Po B.Ivanašvilio pergalės nemažai politikos ekspertų teigė, kad Gruzija gali pasekti Ukrainos pavyzdžiu ir pasiduoti didesnei Rusijos įtakai. Tačiau premjeras aiškina, kad pagrindiniai Gruzijos siekiai – tapti ES ir NATO nare.
Pagal paskutines apklausas 68 proc. gruzinų palankiai žiūri į tai, kaip naujoji Vyriausybė bendrauja su Rusija.
„Klausimas, Vakarai ar Rusija, nebėra paprastas pasirinkimas. Pradeda vyrauti nuomonė, kad reikia sugebėti pasiekti abu tikslus“, – teigia žurnalistas.
Gruziją apkaltino dėl pirmųjų šūvių
Rusijos karinį atsaką nepriklausoma komisija pavadino neproporcingu ir pažeidusiu Gruzijos suverenitetą
Pasibaigus konfliktui Gruzija neliko nekalta, didelio vilko nuskriausta avele. 2009 metų rudenį paskelbtoje ES užsakytoje nepriklausomos tarptautinės komisijos ataskaitoje dėl konflikto buvo apkaltintos abi šalys.
Ekspertai pareiškė, kad Gruzija išprovokavo karą apšaudydama Cchinvalį, tačiau Rusija iki tol rengė įvairiausias provokacijas. Rusų karinį atsaką komisija pavadino neproporcingu ir pažeidusiu Gruzijos suverenitetą.
Buvo atmesti Rusijos teiginiai, neva intervencija buvo būtina siekiant apginti Pietų Osetijos ir Rusijos piliečius, nes Gruzija nevykdė genocido prieš Pietų Osetijos ir Abchazijos gyventojus, o rusų veiksmai galėjo apsiriboti tik žmonių saugumo užtikrinimu ar jų evakuacija.
Be kita ko, komisija aiškino, kad Gruzija neprivalo pripažinti Abchazijos ir Pietų Osetijos gyventojų Rusijos piliečiais, nes rusų inicijuotas rusiškų pasų išdavimas ten buvo neteisėtas.
„Abchazija ir Pietų Osetija neturėjo jokio teisinio pagrindo atsiskirti nuo Gruzijos, bet kokia trečioji šalis, pripažinusi šių separatistinių darinių nepriklausomybę, pažeidžia tarptautinės teisės normas“, – teigiama ataskaitoje.
A.Bagdonas: karo nelaimėjo niekas
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų doktorantas Aivaras Bagdonas penkių dienų karą vadina beprasmišku.
Anksčiau paskelbtame komentare jis teigė, kad po karo Gruzija neteko penktadalio savo teritorijos bei galimybės artimiausiu metu prisijungti prie euroatlantinių struktūrų, jokių pergalių iš šio konflikto nepešė ir Vakarai, apatiškai stebėję karinių įvykių plėtrą.
„Rusija, laikytina formalia šio karo nugalėtoja, gavo pagrindą didinti savo įtaką separatistiniuose Abchazijos bei Pietų Osetijos regionuose, tačiau įgijo ir porą naujų išlaikytinių, nepigiai kainuojančių jos mokesčių mokėtojams. Kitaip sakant, šis penkių dienų karas nė vienai suinteresuotajai pusei nedavė didelės naudos“, – įsitikinęs ekspertas.
Jo teigimu, visaip provokuodami Gruziją rusai siekė nušalinti M.Saakašvilį, parodyti Vakarams, Gruzijai ir kitoms posovietinėms respublikoms, kad jų siekį jungtis prie euroatlantinių struktūrų Kremlius yra pasiryžęs stabdyti visomis jam prieinamomis priemonėmis, įgyti papildomą karinį placdarmą prie pietvakarinių savo sienų, nutraukti naftos tiekimą naftotiekiu Baku–Tbilisis–Džeichanas. Šių ir kitų savo tikslų Rusijai pavyko pasiekti tik iš dalies.
A.Bagdonas įsitikinęs, kad karas atskleidė ir dar kelias Maskvai itin nepalankias tiesas: „Nors Rusijos vadovai mėgsta pabrėžti išskirtinę savo šalies padėtį kaimyninių valstybių atžvilgiu, vis dėlto Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės nepripažino nė viena Maskvos vadovaujamos Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos valstybė ar kuri nors kita jos strateginė partnerė Senajame žemyne. Tai rodo, kad Rusijos pozicijos artimajame užsienyje iki šiol nėra tokios stiprios, kokių ji norėtų. Be to, po karo su Gruzija de facto savo politinei valiai pajungdama „nepriklausomomis valstybėmis“ paskelbtas Pietų Osetiją ir Abchaziją, Rusija užsimovė dar vieną ekonominę kilpą ant kaklo. Kasmet ji priversta skirti kelis milijardus JAV dolerių šioms pseudovalstybėlėms išlaikyti, nes jos pačios, ypač Pietų Osetija, nėra ekonomiškai gyvybingos, todėl savarankiškai savęs išlaikyti negali.“
Ekspertas mano, kad bene didžiausias Rusijos laimėjimas šiame konflikte – atitolinta Gruzijos narystė euroatlantinėse struktūrose, o žvelgiant iš Gruzijos perspektyvos bene pagrindinis jos pralaimėjimas pasibaigus karui su Rusija yra tai, kad ji yra daug labiau nutolusi nuo galimo kontrolės atkūrimo daliai savo teritorijos.
