Buvęs užsienio reikalų viceministras, Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, ministro pirmininko Gedimino Kirkilo patarėjas Vilniaus universiteto Istorijos fakultete vykusioje atviroje diskusijoje papasakojo apie darbą su politiniais lyderiais ir tuo metu spręstų politinių dilemų aplinkybes.
A.Januška teigė, kad vadinamoji „Brazausko koncepcija“ egzistavo dar Sąjūdžio laikais. Esą Lietuvos komunistų partijos atstovai matė galimybę skelbti tai, ką Vytautas Landsbergis vadino „netikra nepriklausomybe“.
„Buvo norima ir galvojama, kad viskas gali vykti pagal Gorbačiovo scenarijų. Tai yra, kad išstojimas galimas pagal naują Konstituciją ar naujos valstybės sukūrimas pagal tautų apsisprendimo teisę“, – pasakojo A.Januška.
Skelbti nepriklausomybę paragino K.Prunskienė
Jo teigimu, nors Aukščiausioje Taryboje vyravo noras skelbti nepriklausomybę kovo 11-ąją, dalis buvusių LTSR deputatų visgi norėjo sulaukti kovo 12-osios, kai Michailas Gorbačiovas turėjo būti išrinktas Sovietų Sąjungos prezidentu. Bijota, kad lietuvių sprendimas pakenktų M.Gorbačiovo reputacijai, o tai užbaigtų pertvarkos politiką.
„Landsbergis tuo metu daugiau klausėsi ir atrodė, kad gali įvykti lūžis. Buvo pirmoji įtampa užsienio politikoje. Bet tuomet, kaip nekeista, išstojo Kazimiera Prunskienė ir pareiškė, kad neturim žvalgytis į Gorbačiovą, turim skelbt nepriklausomybę ir jei jau karas bus, tai tokiu atveju jis bus prieš valstybę, o ne prieš teritoriją“, – atsiminimais dalinosi Kovo 11-osios signataras.
A.Januška pabrėžė, kad būtent tada susiformavo ir pasitvirtino tikros nepriklausomybės koncepcija. Kalbėdamas apie nepriklausomybės pradžią, jis teigė, kad 1992-ųjų rinkimai buvo savotiškas sukrėtimas visiems.
„Aš tuo metu dalyvavau Centro partijos veikloje. Ir mes taip, sakyčiau, masyviai prapylėme. Į valdžią atėjo Lietuvos demokratinė darbo partija. Buvo baimės, kad keisis politikos kursas“, – glaustai pasakojo buvęs diplomatas, prisimindamas, kad Užsienio reikalų ministerijoje pradėjo dirbti dar Algirdo Saudargo kvietimu.
Yra daug detalių, kaip mums pavyko įtikinti prezidentą Algirdą Brazauską pasirašyti laišką NATO generaliniam sekretoriui, kad esame pasiryžę stoti. Jis pasirašė ir sakė mums: atstokit jūs nuo manęs!
Tuomet svarbiausiu Užsienio reikalų ministerijos uždaviniu buvo sovietinės kariuomenės išvedimas iš Lietuvos. LDDP paskirtas ministras Povilas Gylys, A.Januškos teigimu, buvo pakankamai supratingas, tačiau patys valdantieji neskubėjo su šiuo procesu, o tai kėlė vidines įtampas, dėl kurių iš ministerijos pasitraukė Mečys Laurinkus.
„Tuometiniai konservatoriai, Česlovas Stankevičius, spaudė pakankamai stipriai ir mums pavyko tai padaryti“, – pasakojo jis, pridurdamas, kad atsikračius rusų karių iškilo nauji uždaviniai. Svarbiausi jų – stojimo į Europos Sąjungą ir NATO galimybė.
„Dabar atrodo savaime suprantama, bet tada ta NATO atrodė tolima ir grėsminga“, – pasakojo A.Januška.
„Buvo net sunku įsivaizduoti, kad mes galime pradėti apie tai kalbėti. Yra daug detalių, kaip mums pavyko įtikinti prezidentą Algirdą Brazauską pasirašyti laišką NATO generaliniam sekretoriui, kad esame pasiryžę stoti. Jis pasirašė ir sakė mums: atstokit jūs nuo manęs!“, – apie vidinius žaidimus pasakojo buvęs užsienio reikalų viceministras.
A.Brazauską latviai apgavo medžioklėje
Jis svarstė, kad būtent tuo metu ir prasidėjo tam tikras „valstybininkų“ konsolidavimasis. Ministerijų darbuotojai, atsargiai žvelgę į LDDP veiklą, spaudė šios partijos politikus daryti tam tikrus žingsnius, kad būtų stiprinimas Lietuvos valstybingumas.
„Buvo ne bendradarbiavimas, o rezistencija tai politikai, kuri buvo skelbiama. Tuo metu tai buvo pozityvus dalykas, paskui jis įgavo ir visokių neigiamų aspektų“, – apie netiesioginį valdininkų spaudimą valdantiesiems kalbėjo A.Januška. Jis pažymėjo, kad būtent ta „valstybininkų“ veikla pastūmėjo link ES ir NATO.
A.Januška prisiminė, kad vienas svarbių klausimų buvo sienų sutarčių pasirašymas. Derybos, braižymai ir kompromisai buvo kasdienio darbo dalis. Jo teigimu, būtent ši veikla, skirtingai nei geopolitiniai žingsniai, jau domino ir tuometinį prezidentą A.Brazauską.
„Čia jau buvo realus darbas. Derybos dėl kiekvieno kaimo, dėl geležinkelio stoties Adutiškyje“, – pasakojo A.Januška. „Bet paskui tai atsigręžė prieš mus pačius, nes pajutom, kad jis per daug įsitraukė ir pradėjo derėtis dėl sienos su Latvija pats.
Ulmanis jį tiesiog apgavo.
Tada įvyko garsioji istorija su Maišiagala, kur Brazauskas medžioklės metu nusprendė, kad reikia nustatyti jūros sieną su Latvija. Ulmanis jį tiesiog apgavo“, – teigė buvęs diplomatas, aiškindamas, kad latvių lyderis apgaule išgavo žymiai didesnę teritorijos dalį, dėl kurios vėliau kilo ir naftos terminalo konfliktas.
Buvęs užsienio reikalų viceministras prisiminė, kad po A.Brazausko klaidos teko sukilti ir užginčyti sprendimą, grasinant atsistatydinimu. Pats tuometis Lietuvos prezidentas neigė, kad Maišiagaloje buvo pasirašytas koks susitarimas, bet liudininkai matė padėtus parašus. Į užsienio politikos žaidėjo vaidmenį įsijautusiam A.Brazauskui teko nuryti karčią piliulę. Sutartis buvo anuliuota ir iki šiol nepasirašyta.
V.Landsbergis griežtai reikalavo Amerikos gynybos garantijų
Kalbėdamas apie V.Landsbergio vaidmenį, A.Januška pripažino jo ryžtą bei drąsą veikti, kuris kartais tapdavo net ir avantiūriškumu.
„Landsbergis visada buvo kategoriškas, griežtas“, – sakė jis, pripažindamas, kad net ir LDDP atėjus į valdžią jis formavo užsienio politikos gaires. „Ta visa valstybininkų rezistencijos politika ir buvo bendravimas su Landsbergiu“, – pažymėjo A.Januška, pasakodamas, kad nepaisant atėjusio naujo ministro P.Gylio, Užsienio reikalų ministerijos branduolys išliko tas pats.
„Yra toks epizodas iš derybų su NATO. Kaip viena tarpinių formų buvo sumąstyta dvišalė sutartis su Amerika. Amerikiečiams tokia forma nepatiko ir jie siūlė pasirašyti su visomis trim Baltijos valstybėmis.
Kadangi man teko važinėti derėtis, tai išklausiau ir Landsbergio priekaištų. Jis norėjo, kad Lietuva derėtųsi dvišališkai. Mes nesam Baltija, mes esam Lietuva“, – V.Landsbergio poziciją perteikė A.Januška.
Mes nesam Baltija, mes esam Lietuva.
„Tada Landsbergis užkrovė dar didesnę užduotį, kad mes įtrauktume į tą sutartį praktiškai penktąjį straipsnį. Kad jei mus kažkas užpuls, tai Amerika gins. Žinoma, amerikiečiai su tuo nesutiko, sakydami, kad kai būsim NATO, tai tada ir gausim tą įsipareigojimą.
Profesorius Landsbergis visada manė, kad čia ne neišsprendžiamas klausimas, o tik per silpni derybininkai“, – juokėsi buvęs diplomatas.
„Jis mus spaudė ir tai buvo teisinga“, – pripažino jis.
V.Adamkus bandė padėti suprasti V.Putinui, kur Rusijos ribos
Kalbėdamas apie V.Adamkaus prezidentavimo metus, A.Januška pabrėžė, kad tuo metu daugelis sunkiausių užsienio politikos klausimų jau buvo išspręsta, tad formuotos naujos strategijos ir vizijos. Viena tokių – Lietuva kaip regiono centras.
„Tai buvo ambicinga politika. Su Rusija santykius buvo bandoma laikyti maksimaliai gerus, aišku, tuo metu buvo visai kitokia situacija. Bandėme naudotis Vladimiro Putino draugais, daryti įtaką. Tuo pačiu metu egzistavo labai aiški koncepcija – padėti Rusijai suvokti, kur jos ribos. Abu šie darbai dabar atrodo beprasmiški, kai žiūrime iš istorinės perspektyvos“, – pasakojo jis.
V.Adamkaus prezidentavimo metu užgimė ir bendrystės su Ukraina, Gruzija idėja, buvo bandoma veikti net ir Baltarusijoje.
„Su Lenkija buvo formuluojami strateginės partnerystės klausimai, veikė įvairios tarpinstitucinės komisijos“, – teigė A.Januška. „Svajodavom net apie LDK idėjų plėtrą, jų panaudojimą užsienio politikoje. Čia buvo įsivaizduojama, kad net ir Baltarusija galėtų šioje veikloje dalyvauti“, – pasakojo buvęs V.Adamkaus patarėjas.
Adamkaus laikais buvo kitaip, nes jis rėmėsi žmonėmis, kurie jam patartų, daugiau veikė su Užsienio reikalų ministerija, mokėjo dirbti su komanda.
„Adamkaus laikais buvo kitaip, nes jis rėmėsi žmonėmis, kurie jam patartų, daugiau veikė su Užsienio reikalų ministerija, mokėjo dirbti su komanda. Prezidentė Grybauskaitė, nesakant, ar tai geriau, ar blogiau, yra kitoks žmogus, kuris daugiau remiasi savo patirtimi. Tie, kurie aplink ją, yra daugiau valdininkai, patarnautojai. Bet tai nėra unikalu. Profesorius Landsbergis gal net dar didesnis individualistas“, – sakė A.Januška.
Jo teigimu, Dalia Grybauskaitė V.Adamkų sugebėjo pralenkti santykių su Vokietija sferoje. Tuo metu glaudus dvišalis bendradarbiavimas su Vokietija buvo vertinamas labai skeptiškai, bet asmeninė draugystė su kanclere Angela Merkel ir D.Grybauskaitės aktyvumas padėjo subendrinti interesus.
A.Januška prisiminė, kad premjerui A.Brazauskui yra tekę bendrauti su A.Merkel ES Vadovų Taryboje. A.Merkel moka rusų kalbą, tad tai padėdavo tuometiniam Lietuvos premjerui pabendrauti akis į akį su Vokietijos lydere.
„Bet kalbėdamas rusiškai gerų santykių su Vokietija nesukursi“, – konstatavo jis.
