Šis karas nusinešė daugiau kaip 10 mln. karių gyvybių, sužlugdė tris imperijas ir pasėjo sėklas bolševikų revoliucijai Rusijoje ir Antrajam pasauliniam karui. Naujienų agentūra AFP apžvelgia 10 pagrindinių šio konflikto momentų.
Nužudomas sosto įpėdinis
1914 metų birželio 28 dieną Austrijos-Vengrijos imperijos sosto įpėdinis Franzas Ferdinandas ir jo žmona Sophie lankosi Bosnijos sostinėje Sarajeve.
Bosnija tuo metu buvo Austrijos-Vengrijos imperijos provincija, tačiau kai kurie bosniai ir kaimyninė Serbija buvo tuo labai nepatenkinti.
Poros kortežui važiuojant Sarajevo gatvėmis, nacionalistinių pažiūrų bosnių studentas Gavrilo Principas ima šaudyti ir nužudo ir sosto įpėdinį, ir jo žmoną.
Austrijos-Vengrijos imperija dėl šio įvykio apkaltina Serbiją. Po šio incidento prasideda įvykių grandinė, po kurios į karą įsitraukia didžiosios Europos jėgos.
Paskelbti karai
Austrija-Vengrija 1914 metų liepos 28 dieną skelbia karą Serbijai ir užpuola Belgradą.
Po dviejų dienų Serbijos sąjungininkė Rusija kariuomenei įsako vykdyti mobilizaciją, siekdama išgąsdinti Austrijos-Vengrijos imperiją.
Rugpjūčio 1 dieną Austrijos-Vengrijos sąjungininkė Vokietija padaro tą patį. Į tai iškart reaguoja ir Rusijos sąjungininkė Prancūzija.
Tą pačią dieną Vokietija paskelbia karą Rusijai. Rugpjūčio 3 dieną Vokietija paskelbia karą Prancūzijai, o jos pajėgos įsiveržia į Belgiją.
Kitą dieną Jungtinė Karalystė – Prancūzijos ir Rusijos sąjungininkė – paskelbia karą Vokietijai už Belgijos neutraliteto pažeidimą.
Marnos mūšis
Iki 1914-ųjų rugsėjo pradžios Vokietijos pajėgos pasistūmėja tiek, kad iki Paryžiaus lieka tik apie 70 kilometrų. Prancūzijos vyriausybė atsitraukia į pietvakarių Bordo miestą.
Rugsėjo 6 dieną prancūzų ir britų pajėgos imasi desperatiškos kontratakos palei Marnos upę į šiaurės rytus nuo Paryžiaus.
Geležinkelio tinkle aplink Paryžių tuomet tvyrojo chaosas, tad karo gubernatorius įsako atgabenti 700 taksi, kurie į karo lauką atvežtų 6 tūkst. karių. Tai buvo pirmasis kartas istorijoje, kuomet karo tikslams buvo panaudotas motorinis transportas.
Po nuožmios kovos Vokietijos pajėgos yra priverstos atsitraukti. Aukų skaičiai yra didžiuliai – beveik 10 tūkst. karių žūva arba dingsta, dar daugiau kovos dalyvių – sužeisti.
Iki lapkričio 17 dienos Vakarų fronto apkasų sistema stabilizuojasi ir nusidriekia nuo Šveicarijos iki Šiaurės jūros.
Konfliktas kruvinos aklavietės stadijoje laikosi iki pat Vokietijos puolimų 1918 metų kovo mėnesį.
Galipolio kampanija
1915 metų balandžio 25 dieną britų ir prancūzų pajėgos atvyksta į Galipolio pusiasalį Dardanelų sąsiauryje, kuris priklauso Vokietijos sąjungininkei Osmanų imperijai.
Osmanų imperija karo pradžioje uždarė pusiasalius ir atkirto Rusiją nuo prieigos prie Viduržemio jūros.
Pirmojo pasaulinio karo sąjungininkai siekia prasiveržti pro pusiasalius, užpulti Vokietiją ir Austriją iš rytų bei įtvirtinti jungtį su Rusija.
Ši kampanija sąjungininkams virto tikra katastrofa – iki pajėgų pasitraukimo 1916 metų sausį per ją žūsta 180 tūkst. žmonių.
Australija ir Naujoji Zelandija per kampaniją netenka daugiau nei 10 tūkst. karių, tačiau Galipolis šalims tampa itin svarbiu įvykiu – tai yra pirmas kartas, kuomet nepriklausomos valstybės kovoja po savo vėliavomis.
Ilgiausias mūšis Verdene
1916 metų vasario 25 dieną vokiečių pajėgos pradeda puolimą į rytus nuo Paryžiaus esančiame Verdene, siekdamos priversti priešininkus sėsti prie derybų stalo.
Vokietijos pajėgos sugeba pažengti į priekį, bet yra sustabdomos. Kai gruodžio pradžioje mūšiai baigiasi, karo fronto linijos, nepaisant didžiulių aukų skaičių, lieka iš esmės nepakitusios.
Per mūšį Verdene žūva daugiau nei 300 tūkst. žmonių, abi pusės praranda daugmaž vienodą skaičių karių, dar šimtai tūkstančių sužeisti.
Kruviniausias Somos mūšis
Kruviniausiu karo etapu tampa 141 dieną trukęs Somos mūšis, pareikalaujantis daugiau kaip milijono aukų.
Jis prasideda 1916 metų liepos 1 dieną, kuomet Sąjungininkų pajėgos, kurių daugumą sudaro britai, siekia sumažinti spaudimą Verdene besiginantiems prancūzams. Tą britai nusprendžia padaryti užpuldami vokiečius prie Somos upės.
Penkis mėnesius trukęs mūšis yra kruviniausias Jungtinės Karalystės istorijoje – 20 tūkst. šalies karių žūsta ar dingsta jau per pirmąsias mūšio valandas.
Pasibaigus mūšiui, sąjungininkai į priekį pažengia vos kelis kilometrus.
Į karą įsijungia Jungtinės Valstijos
1917 metų sausį Vokietija, kuriai Jungtinė Karalystė taiko jūros blokadą, suaktyvina veiksmus puolant britų prekybos laivus savo povandeniniais laivais.
Šis įvykis į karą priverčia įsitraukti Jungtines Valstijas, kurias supykdė išpuoliai prieš neutralius ir keleivinius laivus Atlanto vandenyne.
Vašingtonas balandžio 6 dieną skelbia karą Vokietijai. Pirmieji amerikiečių kariai į Prancūzijos Sen Nazero uostą atvyksta birželio 26 dieną.
Iki 1918-ųjų vidurio į karą įsitraukia milijonas JAV karių. Iki karo pabaigos šis skaičius padidėja iki dviejų milijonų, o per mūšius žūsta 117 tūkst. amerikiečių karių.
Prancūzų karių maištas
1917 metų balandžio viduryje Prancūzijos kariuomenė išsiunčia milijoną karių į kovą prieš vokiečius Pikardijoje.
Vokiečių pasipriešinimas yra stiprus – iki gegužės pradžios prancūzai į priekį pažengia vos kelis šimtus metrų, bet per keletą savaičių netenka apie 100 tūkst. karių.
Dėl šios situacijos prancūzų kariai surengia maištą, kuriame dalyvauja 30–40 tūkst. karių.
Praėjus mėnesiui nuo tragiško puolimo pradžios, generolas Philippe'as Petainas kampaniją sustabdo.
Prancūzijos valdžia su maištininkais elgiasi griežtai – 554 iš jų paskelbiama mirties bausmė, 49 yra nužudomi.
Šiuos įvykius 1957 metais kino juostoje „Garbės keliai“ pavaizduoja režisierius Stanley Kubrickas. Šis filmas Prancūzijoje pasirodo tik 1975 metais.
Revoliucija Rusijoje
Nuo 1914 iki 1917 metų Rusija per karą Rytų fronte praranda daugiau nei 2 mln. karių ir pareigūnų.
Konfliktas šalyje tampa itin nepopuliarus.
Riaušės 1917 metų vasarį (kovą pagal naujojo stiliaus kalendorių) virsta revoliucija. Nauja vyriausybė siekia įtvirtinti savo kontrolę, bet neįsivaizduoja, kaip būtų galima pasitraukti iš konflikto.
Vos po kelių mėnesių įvyksta nauja revoliucija ir į valdžią ateina Vladimiro Lenino bolševikai, kurių pirmasis sprendimas – ieškoti būdų, kaip pasitraukti iš karo.
Iki gruodžio 15 dienos V.Leninas su Vokietija susitaria dėl paliaubų. Kitų metų kovą pasirašoma Bresto taika yra itin nesėkminga Rusijai, kuri Vokietijai priversta atiduoti didelę dalį vakarinių teritorijų, įskaitant Lenkiją, Baltijos šalis ir Suomiją. Po šių įvykių Rusijos gyventojų skaičius sumažėja beveik trečdaliu.
Paliaubos
Sąjungininkai, kuriems 1918 metų pradžioje skaudžiai kirto keturios didelės vokiečių atakos, su amerikiečių pagalba liepos 18 dieną pradeda plataus masto kontrataką. Jos metu sąjungininkai plačiai naudoja tankus, siekdami ilgai laukto proveržio.
Ši kontrataka, kurią suplanuoja prancūzų generolas Ferdinandas Fochas, pakeičia karo eigą bei priverčia vokiečius atsitraukti iš visų pusių.
Vokietijos sąjungininkai ima griūti – Bulgarija iki rugsėjo pabaigos susitaria dėl paliaubų, Austrija pralaimi spalio pabaigoje, o vos po kelių dienų kapituliuoja Turkija.
Pati Vokietija atsiduria chaose – kaizeris Vilhelmas II lapkričio 9 dieną yra priverstas atsistatydinti.
Lapkričio 11 dieną Vokietijos delegacija susitinka su F.Fochu miške netoli Kompjenės miesto ir susitaria dėl paliaubų.
Tarp paliaubų sąlygų – Vokietija iškart privalo nutraukti visus išpuolius bei per mažiau nei dvi savaites pasitraukti iš didžiosios dalies okupuotų žemių, atiduoti didelę dalį kare naudotos įrangos bei išlaisvinti sąjungininkų karo belaisvius.
Sutartis pasirašoma 5 val. 20 min. vietos laiku.
Paliaubos prasideda po vos kelių valandų, 11 valandą.
Pirmasis pasaulinis karas baigiasi.
Pirmasis pasaulinis karas skaičiais
Milijonai žuvusiųjų ir sužeistųjų: milžiniški skaičiai rodo didžiulį Pirmojo pasaulinio karo mastą.
Patikimų karo statistinių duomenų trūksta – įvairių istorikų skaičiavimai kartais labai skiriasi. Naujienų agentūra AFP surinko plačiausiai priimamus Pirmojo pasaulinio karo skaičius.
Daugiau kaip 70 valstybių
Net šis skaičius gali būti kiek klaidinantis, nes daugybė iš 70-ies į karą įsitraukusi dabartinių šalių nebuvo atgavusios nepriklausomybės nuo šešių imperijų, kurios buvo konflikto epicentre: Austrijos-Vengrijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Rusijos ir Osmanų.
Tuzinas nepriklausomų valstybių į karą įsitraukė nuo jo pradžios 1914 metais, o kitos įsitraukė vėliau, pavyzdžiui, Italija – 1915-aisiais, o Jungtinės Valstijos – 1917-aisiais.
Kariaujančios šalys tuomet turėjo daugiau kaip 800 mln. gyventojų, o tai sudarė daugiau kaip pusę viso tuometinio pasaulio gyventojų skaičiaus.
Tik apie 20 pasaulio šalių konflikto metu liko neutralios, dauguma jų – Lotynų Amerikoje ir Šiaurės Europoje.
70 mln. karių
Karo pradžioje buvo mobilizuota apie 20 mln. karių, o vėliau šis skaičius išaugo iki maždaug 70 milijonų.
Aštuoni milijonai karių buvo iš Prancūzijos, 13 mln. – iš Vokietijos, 9 mln. – Austrijos-Vengrijos, o 6 mln. – iš Italijos.
Didžioji Britanija į karą išsiuntė 9 mln. karių, įskaitant karius iš visos Britų imperijos, daugiausia Indijos. Jungtinės Valstijos į karą pasiuntė 4 mln. karių.
10 mln. žuvusių karių
Daugiausiai aukų patyrė Rusija ir Vokietija. Skaičiuojama, kad per Pirmąjį pasaulinį karą žuvo apie 2 mln. rusų karių ir tiek pat vokiečių, taip pat buvo sužeista 5 mln. rusų ir 4,2 mln. vokiečių.
Prancūzija ir Austrija-Vengrija neteko apie 1,4 mln. karių, Didžioji Britanija ir Britų imperija – 960 tūkst., Italija – 600 tūkst., Osmanų imperija – 800 tūkst., o JAV – 117 tūkstančių.
Proporcingai didžiausius nuostolius patyrė Serbija. Per karą žuvo 130 tūkst. šalies karių, o dar 135 tūkst. buvo sužeisti – tai sudarė tris ketvirtadalius šalies ginkluotų pajėgų.
Daugiausiai aukų pareikalavo pirmosios karo savaitės. Pavyzdžiui, vien 1914 metų rugpjūčio 22 dieną žuvo 27 tūkst. prancūzų karių.
Be to, konflikte pirmą kartą plačiu mastu buvo panaudotas cheminis ginklas – vokiečių pajėgos 1915 metais Belgijoje pasitelkė chloro dujas.
Nuodingosios dujos per karą iš viso pražudė apie 20 tūkst. žmonių.
Milijonai žuvusių civilių
Skaičiuojama, kad karo metais žuvo 5–10 mln. civilių.
Į šį skaičių paprastai įtraukiami tie, kurie žuvo per mūšius, taip pat per trėmimus, badą bei pilietinius konfliktus Rusijoje, Rytų Europoje ir Turkijoje.
Kai kurie istorikai taip pat įtraukia 1,2–1,5 mln. per genocidą Osmanų imperijos nužudytų armėnų.
Kiti skaičiai
Paimta apie 6 mln. karo belaisvių.
Iki 1915-ųjų apie 20 mln. civilių gyveno Vokietijos, Austrijos-Vengrijos ar Bulgarijos okupacijoje. Dauguma jų gyveno Belgijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje ir Serbijoje.
Skaičiuojama apie 10 mln. karo pabėgėlių Europoje.
Dėl karo apie 3 mln. moterų liko našlėmis, o 6 mln. vaikų – našlaičiais.
Kariai ir namuose likę jų artimieji per karą apsikeitė apie 10 mln. laiškų ir siuntinių.
Karas pagrindinėms jo šalims kainavo 3–4 kartus daugiau nei jų bendrasis vidaus produktas (BVP).
Kaip Pirmasis pasaulinis karas pakreipė tolesnę istoriją
1918 metų lapkričio 11 dieną nutilus ginklams, Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojai sutiko dėl vieno dalyko: Vokietija privalo sumokėti.
Kiek turėtų sumokėti Vokietija, buvo diskusijų klausimas, bet niekada nekilo jokių abejonių, kad po karo pasirašyta Versalio sutartis bus baudžiamojo pobūdžio.
Vokietija sumokėjo, bet ji nebuvo viena. Po šimtmečio pasaulis vis dar gyvena su pasekmėmis, atsiradusiomis dėl taikos sutarties, kuri net jos pasirašymo metu buvo kritikuojama kaip sukurianti sąlygas, dėl kurių dar vienas karas tampa neišvengiamas.
Tuometinis Didžiosios Britanijos iždo pareigūnas, ekonomistas J.M.Keynesas nusprendė atsistatydinti, užuot susiejęs save su šia sutartimi. Tuo tarpu Prancūzijos maršalas F.Fochas sutartį pavadino „ne tiek taika, o kiek 20-ies metų trukmės paliaubomis“.
Karas, kuris turėjo „užbaigti visus karus“, pasirodė esąs priešingas. Užtikrinęs Vokietijos ekonominį žlugimą ir politinį pažeminimą, po karo pasiektas susitarimas sukūrė palankią aplinką iškilti nacizmui.
Badas, teroras ir Šaltasis karas
Svarbu ir tai, kad karas tapo 1917 metų Rusijos revoliucijos „inkubatoriumi“.
Caro valdžia dėl maisto trūkumo ir nesėkmių kare tapo silpna ir pažeidžiama Vladimiro Lenino bolševikų išpuoliui. Užėmę valdžią, bolševikai įkūrė totalitarinę Sovietų Sąjungą.
Tragiška žemės ūkio politika lėmė daugiau kaip 3 mln. žmonių mirtį 4-ojo dešimtmečio pradžioje. Dar milijonus pražudė Didžiojo teroro kampanija, kurios ėmėsi Josifas Stalinas.
Vėliau atsirado sąlygos Europos padalijimui po Antrojo pasaulinio karo.
Tai sukėlė Šaltąjį karą, kuris pasaulį paskirstė į Vakarų ir Sovietų Sąjungos įtakos zonas. Tokia nestabili sistema padėjo pakurstyti visą eilę konfliktų besivystančiose valstybėse.
Artimųjų Rytų pertvarkymas
Pirmasis pasaulinis karas taip pat paliko ilgalaikę žymą Artimuosiuose Rytuose. Skatindama arabų sukilimą, Didžioji Britanija padėjo sugriūti Vokietijos sąjungininkei Osmanų imperijai.
Po jos žlugimo atsirado pasaulietiškoji Turkija, o Didžioji Britanija ir Prancūzija perėmė didelės arabų pasaulio dalies kontrolę.
Tuo tarpu Didžioji Britanija per 1917 metų Balfūro deklaraciją taip pat aiškiai išreiškė paramą žydų valstybės idėjai žemėje, kurią britai buvo pažadėję arabams.
O Osmanų imperijos žlugimas taip pat lėmė apie 1,5 mln. žmonių pražudžiusį armėnų genocidą.
Nauja socialinė tvarka
Įvykiai Rusijoje metė ilgą šešėlį ant visos likusios Europos. Revoliucija Europoje pakurstė panašių įvykių baimę ir padėjo paspartinti reformas bei tuo pat metu įkvėpė kitus revoliucionierius, įskaitant naujai gimusį fašistų judėjimą, kuris greitai užėmė valdžią Italijoje.
Darbininkų sukilimai Vokietijoje ir Vengrijoje iškart po karo buvo arba sutriuškinti, arba žlugo savaime.
Tačiau kiti karingi darbininkų judėjimai, pavyzdžiui „Fiat“ gamyklose Turine, padėjo išsikovoti geresnes darbo sąlygas ir paskatino darbuotojams atstovaujančių profsąjungų kūrimąsi.
Žvelgiant plačiau, laikotarpis po Pirmojo pasaulinio karo atnešė sparčią socialinę pažangą pramoniniame pasaulyje. Kaip pavyzdį galima paminėti leidimą moterims balsuoti rinkimuose.
Vienas iš mažiau akivaizdžių teigiamų tragiškojo karo aspektų taip pat buvo tai, kad visuomenė ėmė labiau priimti neįgalius žmones ir nesmerkti sergančiųjų psichikos ligomis.
Karas taip pat paskatino naujus vėjus meno pasaulyje.
Kaip meno forma vėl atgijo poezija, taip pat gimė avangardinis dadaizmo judėjimas, galiausiai pavirtęs į siurrealizmą.
O džiazas, kurį į Europą atnešė amerikiečių kariai, tapo pabėgimo nuo karo sukeltų problemų garso takeliu.
