Aukščiausiosios Tarybos deputatas Zigmas Vaišvila kreipėsi į Lietuvos žmones, ragindamas organizuoti savanorius ir uždaryti sienas, nes iš Lietuvos buvo nekontroliuojamai išvežamas turtas. Ilgai įkalbinėti drąsių Klaipėdos vyrų neprireikė.
Iniciatyvos kurti krašto apsaugos savanorių rinktinę Klaipėdos mieste ėmėsi Klaipėdos miesto sąjūdžio sekretorius Algirdas Grublys ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos Klaipėdos skyriaus savanorių pirmininkas Cirilis Norkus.
Apie savanorių registravimą paskelbta 1990-ųjų kovo 16-ąją.
Tą pačią dieną pirmieji pažymėjimai buvo išduoti Š.Reikalui, R.Ulevičiui, R.Praleikai, G.Tomkui, C.Norkui, V.Dikui, A.Grubliui, S.Petkevičiui, A.Acui ir R.Zajacui.
Savanoriai turėjo ir lietuvišką atributiką, kuria pasirūpino miesto sąjūdžio tarybos narė Nijolė Laužikienė. Ženklus sukūrė dailininkas Vytautas Karčauskas.
Besiformuojančiai savanorių rinktinei buvo išduota 100 uniformų komplektų.
1990-ųjų metų kovo 18 dieną R.Ulevičius paskirtas savanorių rinktinės pasienio apsaugos būrio vadu. Būrys gavo užduotį išvykti į Šilutės rajoną ir Jurbarko Rusnės ruože, įvertinus situaciją, įrengti postus.
Kovo 18-ąją iš Klaipėdos Panemunės link savanoriai išvažiavo trimis automobiliais.
Pirmieji į karštąjį tašką atvyko Klaipėdos rinktinės pasienio apsaugos savanorių būrys: mokytojai R.Ulevičius ir A.Bajoras, architektas V.Šliogeris, geležinkelio depo mašinistai R.Praleika ir S.Pocevičius, žurnalistai G.Šišnius, V.Kudarauskas ir G.Tomkus, ŠPI Klaipėdos fakulteto dėstytojas A.Acus.
Kai savanoriai Rusijos kariškiams parodė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos Klaipėdos rinktinės savanorių pažymėjimus, sovietų kariškius tai nustebino ir labai supykdė.
Sovietų kariškiai griebėsi grasinimų, kad visus savanorius areštuos.
O dar vėliau ėmė tyčiotis, kad Vyčio ženklus ir Gedimino stulpus padės ant savanorių kapų. Savo ruožtu savanoriai įrodinėjo kariškiams, kad nuo šiol čia Lietuvos žemė ir šarvuočiai gali stovėti tik kitoje upės pusėje – Rusijos teritorijoje, o siena turi eiti Nemuno upės viduriu.
Kai kariškiai Lietuvos savanoriams pareiškė: „Pasitraukite nuo mūsų posto ir pas save darykite ką norite“, mūsiškiai šia idėja labai sumaniai pasinaudojo. Kilo puiki idėja – įrengti pirmąjį nepriklausomos Lietuvos Panemunės pasienio postą ir ant lentos išardyti užrašą, skelbiantį, kad čia yra „Lietuvos Tarybinės Socialistinės Respublikos“ siena. Tokia valstybė jau savaitė kaip nebeegzistavo...
Teko gerokai paplušėti, kol pavyko nuardyti aprūdijusias raides su rusiškais užrašais.
Į pagalbą savanoriams atėjo vietiniai gyventojai, kurie atnešė įrankių, dažų.
Susispietę vietiniai gyventojai stebėjo, kaip nyksta rusiški sovietiniai užrašai ir lieka tik lietuviškos raidės. Kai kurie netikėjo savo akimis.
– Penkiasdešimt metų jūsų laukėme, – pratrūko ašaromis pagyvenusi moteriškė. – Mano tėvelis už Lietuvą miške žuvo. Vyrą ir brolius po kalėjimus tampė.
Žinoma, toli gražu ne visi pritarė šiai savanorių akcijai: atsirado ir tokių, kurie prikaišiojo, kad iš Klaipėdos atvažiavę vyrai per daug sau leidžia, savivaliauja, ir jiems išvykus viskas jau šiąnakt bus pakeista ir atstatyta kaip ir buvo iki tol.
Kai ant baltai išdažyto stendo, žyminčio Lietuvos-Rusijos sieną, naujai sublizgėjo užrašas „Lietuvos R“, savanoriai grįžo į Klaipėdą ir raportavo apie atliktą užduotį.
Visi buvo įdegę nuo pavasariškos saulės ir džiaugsmingai pasakojo apie jų gana pavojingą susitikimą su Rusijos kariškiais. Ir apie pirmąją pergalę.
Tai buvo pirmas nepriklausomos Lietuvos sienų kontrolės žingsnis.
Kalbinu to istorinio įvykio dalyvius, kurie, tik savaitei praėjus po kovo 11-osios, nepabūgo galimo kariškių atsako, pirmieji ryžosi važiuoti į Lietuvos-Rusijos pasienį ir pareikšti, kad esame laisvi ir atstatome savo šalies sienas.
Už mane pasakoja fotografijos
Paulius Lileikis: „Už mane šnekės mano fotografijos. Kai iš Vilniaus atvykau į Klaipėdą, apie jokią akciją nežinojau. Rytas Staselis, kuris tuo metu atliko praktiką Klaipėdos dienraštyje prasitarė, kad rytoj planuojama išvyka į Lietuvos-Rusijos pasienį.
Pamenu, kad, atvykus į Panemunę, vieni savanoriai nuiminėjo raides, kiti uždažė lentą. Tada iš Sovetsko pusės atlėkė rusų karininkai. Aš visur vaikščiojau, viską fiksavau, užlipau ant namo stogo, kad matyčiau geresnį vaizdą. Buvo pakili nuotaika, jokios baimės nejaučiau. Tada Panemunėje šalia kitų akimirkų įamžinau vaizdą su dviem vaikais ir šuniuku, pasilenkusiais prie užrašo su nuimtomis raidėmis „Litovskaja SSR“ – tai tapo mano viena mieliausių nuotraukų, padarytų per mano karjerą. Aš ją labai branginu. Ją panaudojau fotoalbume ir eksponuoju parodose.“
Man tai – labai prasminga akcija
Aš dalyvavau istoriniame Kovo 11-osios posėdyje parlamente, tai nežinau, kuri akcija prasmingesnė. Man abu šie įvykiai vienodos reikšmės.
Rytas Staselis: „Man asmeniškai ši išvyka buvo viena spontaniškų, bet labai prasmingų akcijų. Ne visiems savanoriams užteko civilinės saugos aprangų, todėl kai kurie iš mūsų buvome apsirengę paprastais drabužiais. Kai atvažiavome į Panemunę, ėmėmės tvarkyti iškabą. Padažėme, sumažinome raidžių. Žmonių reakcija buvo labai įdomi. Ypač į Kaliningrado pusę važiuojančių Rusijos piliečių. Rusų armijos kareivėliai per daug nelindo ir neklausinėjo. Jau po kelių dienų, kai kažkas iš Kaliningrado atvežė rusiškos spaudos, ta mūsų akcija buvo įvertinta labai griežtai: neva kažkokie įtartini barzdoti lietuviai jau stato kažkokias sienas, ir sritis bus izoliuota nuo Lietuvos. Aš dalyvavau istoriniame Kovo 11-osios posėdyje parlamente, tai nežinau, kuri akcija prasmingesnė. Man abu šie įvykiai vienodos reikšmės.“
Viską filmavo vaizdo kamera
Raimondas Praleika: „Savanoriu tapau netikėtai, kai iš Šarūno Reikalo išgirdau, kad prie Sąjūdžio būstinės Klaipėdoje registruojami savanoriai, patraukėme jos link. Pamenu, Š.Reikalas įsirašė ir tapo pirmas savanoris, R.Ulevičius – antras, aš – trečias. Kovo 18-ąją, berods, trimis automobiliais iš Klaipėdos anksti ryte patraukėme Lietuvos-Rusijos pasienio link. Atvažiavome į Panemunę apie 10 val. ryto. Prie tilto stovėjo rusų šarvuotis. Rimantas pasiūlė nuimti raides nuo užrašo. Aš vaizdo kamera viską filmavau, po to filmuotą medžiagą atidaviau į autobusą, kad nuvežtų į Vilnių. Matyt, per sausio įvykius viskas dingo. Kai pradėjau filmuoti šarvuotį ir kareivius, jie nuo pabūklo vamzdžio nuėmė dėklą ir patys sulipo į vidų. Jie nesuprato, kas mes tokie. Mes buvome su skautų uniformomis, ir civilinės saugos kepurėmis.
Kai pradėjome ardyti raides nuo užrašo, iš Sovetsko atvažiavo aukštesnio rango karininkai. Pradėjo klausinėti, kas čia per chuliganizmas? Aš juos raminau, sakydamas, kad mes prieš savaitę atsiskyrėme nuo Sovietų Sąjungos, pasiūliau kalbėtis neutralioje teritorijoje. Jie klausinėjo, kokia dar neutrali teritorija? Ramiai paaiškinau, kad visame pasaulyje siena eina per vidurį upės, todėl ta neutrali vieta ir yra ant vidury tilto per Nemuną. Kai nuėjome ant tilto, aš juos informavau, kad Lietuva paskelbė nepriklausomybę ir šalyje valstybei ginti pradėjome formuoti savanorių dalinius. Pasakiau, kad tokios mūsų uniformos – su žaliais antsiuvais dvigubais kryžiais. Jie sako, mes tuos kryžius ant jūsų kapų pastatysime. Aš sakau, gal ir taip, bet kryžiai tikrai gražiau atrodys už raudonas žvaigždes, kurios puoš jūsų kapus. Kalbėjau labai savimi pasitikėdamas. Aš jiems sakau: ne jūs ir ne mes spręsime, ką toliau daryti. Jūs turite savo, mes savo valdžią. Mums lieps šaudyti, mes šaudysime, jums lieps – šaudysite jūs. Po savaitės, kai atvažiavome patikrinti, ar išliko užrašas „Lietuvos R“, šarvuočio jau nebebuvo.“
Beje, Panemunėje pirmųjų Klaipėdos krašto savanorių išdažytas užrašas, žymintis Lietuvos Respublikos sieną su Rusija, išstovėjo neliestas dar beveik trejus metus.
