Sunku prognozuoti, koks partizaninio karo naratyvas vyraus nelikus tiesioginių liudininkų, tačiau praėjus ketvirčiui amžiaus nuo Nepriklausomybės atgavimo, užaugus naujajai istorikų ir politikų kartai, turime ieškoti naujo karas po karo aiškinimo. Tai, mano nuomone, galėtų būti partizanų valstybės – istoriškumu grįsto reiškinio, kuris kaip atminties vieta galėjo gimti tik demokratinėje santvarkoje dviejų, komunikacinės ir kultūrinės atminčių, susiliejimo dėka.
Siekiant suprasti partizaninio karo metais veikusios pogrindžio valstybės pagrįstumą, pirmiausia būtina bent glaustai nusakyti valstybės, už kurią kovoja partizanas bendriausius bruožus. Daugelio Europos šalių partizaninio karo dalyvių siekyje pirmiausia regimas demokratijos, kaip bendros piliečių galios įtvirtinimas.
Demokratija kaip lygybės, teisių ir teisingumo išraiška buvo svarbiu kovojančiųjų manifestu, tačiau gretindamas kelias karo teorijas, Bernardas Gailius pabrėžia partizaninio karo kaip ekstremaliausios demokratijos formos vaizdinį. Partizanų atstovauta pogrindžio valstybė neabejotinai laikytina XIX a. pabaigoje užgimusios tautinės valstybės, kurios pamatu tapo demokratija, tąsa. Tauta ir jos vertybės, idealai stipriai buvo formuojami tarpukario Lietuvoje, tad nenuostabu, kad karta, kuri pasibaigus Antrajam pasauliniam karui pasitraukė į miškus pirmiausia reiškė giliai įdiegtą tautinę tapatybę.
Būsimiesiems partizaninio karo dalyviams tauta buvo, Juozo Girniaus žodžiais, prigimtinė arba savaiminė bendruomenė, bet kur kas svarbiau, kad nuo 1918 m. jų bendruomenė buvo išreikšta savarankiškos valstybės susikūrimu. Tai B.Gailius apibūdina tėvynės, kaip tautos namų, pasisavinimą nuosavybės teise, nes XIX–XX a. demokratinių valstybių gimimas leido susiformuoti jausmui, kad valstybė bent iš dalies tapo piliečių nuosavybe.
Būsimiesiems partizaninio karo dalyviams tauta buvo, Juozo Girniaus žodžiais, prigimtinė arba savaiminė bendruomenė, bet kur kas svarbiau, kad nuo 1918 m. jų bendruomenė buvo išreikšta savarankiškos valstybės susikūrimu.
Pogrindžio valstybės apibrėžimas istoriografijoje geriausiai žinomas kalbant apie lenkų pasipriešinimą Antrojo pasaulinio karo metais, tačiau tokio reiškinio priešistore turėtume laikyti 1863 m. sukilimo Lenkijoje ir Lietuvoje apraišką. Skirstymui pasirenkamas istoriko Dovydo Fainhauzo pogrindžio valstybės modelis, kuriame atskiras dėmesys teikiamas valdžios sampratai, įsakymų leidybai, karinės jėgos struktūrai, administraciniam suskirstymui, diplomatinėms pastangoms, ryšių sistemai, pogrindžio spaudai, finansavimui ir paramai apibrėžti.
Valdžios egzistavimui reikalingas centrinis organas ir jam pavaldžios institucijos. Lietuvos partizanai kurdami vadovybę karinės struktūros principu (tai natūralu, kai šalyje vyksta karo veiksmai), visgi pirmiausia turėtų būti laikomi politinės valdžios formuotojais. Pogrindžio valstybės atveju vieningos valdžios susidarymo nuo pirmųjų dienų, ar tuo labiau išrinktos rinkimų būdų, neįmanoma tikėtis. Būtina ieškoti kitų partizanų valdžios suverenitetą pagrindžiančių bruožų. Panašumai pirmiausia ieškotini atsigręžiant į 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės paskelbimo aktą ir po jo sekusius veiksmus.
Vyriausioji partizanų vadovybė, Jono Žemaičio manymu, turėjo būti vienoje vietoje veikiantis, trims Lietuvos partizanų sritims atstovaujantis vienetas, kurio nariai, pasiskirstę atsakomybės sritimis, atlieka iš esmės Vyriausybės darbą. Vyriausybė suskirstyta į kelias pagrindines grupes: Prezidiumo pirmininkas ir jo aplinka, Visuomeninė dalis bei Gynybos štabas turėjo atstovauti okupuotos šalies gyventojų (likusių Lietuvoje, pasitraukusių į Vakarus ir įkalintų ar ištremtų Sibire) interesus.
Antrasis svarbus laisvos valstybės bruožas – kariuomenė. Okupacijos atveju okupantas pirmiausia siekia dviejų tikslų: pašalinti (dažniausiai įkalinti ar nužudyti) oficialią valdžią ir panaikinti reguliariąją kariuomenę. Ne išimtimi tapo Lietuva, tačiau partizanai išreiškę nepritarimą susidariusiai situacijai ir savos valdžios bei reguliariosios kariuomenės neveiksnumui pirmosios sovietinės okupacijos metais, ėmėsi iniciatyvos ir tapo vienintele politine tautos atstove šalies viduje.
Nors vienas iš pamatinių kariuomenės principų yra nepolitiškumas, tačiau okupacijos sąlygomis kariniais veiksmais savo valdžią vykdantys partizanai buvo vieninteliai, kurie turėjo bent kiek realesnių galimybių atstovauti užimtai Lietuvai. Nepaisant karininkų trūkumo, partizaninis karas laikėsi griežtos karinės struktūros, buvo rengiami mokymai, suteikiami laipsniai ir apdovanojimai. 1948 m. pasikeitus kartoms daugelis vadų buvo be jokio karinio laipsnio, kurį būtų įgiję iki partizanavimo dienų, tačiau dėl to partizanų palaikoma valstybė nebuvo mažiau karinė.
Tautinės valstybės pamatas yra tauta, tačiau valstybingumui išreikšti reikalingas tam tikra teritorija apibrėžtas geografinis vienetas. Sienų klausimas buvo aktualus ir partizanas. Opiu vis dar buvo Vilniaus krašto klausimas, nepamiršta liko Klaipėda, todėl partizanai pritardami išeivijoje veikiančio VLIK‘o užimamai pozicijai Lietuvos sienų klausimu 1952 m. pogrindinėje spaudoje rašė, kad būsimos nepriklausomos Lietuvos teritorija turėtų būti Vakaruose – įjungiant dalį Rytprūsių pagal „Potsdamo liniją“; Rytuose – Lietuvos-Rusijos 1930 metų [taip tekste, turi būti 1920 metų. – Aut.] sutarties nustatytos sienos su pataisomis <...>. Pietuose su lenkais VLIK‘o pageidaujama siena turėtų eiti maždaug 1919 06 18 demarkacijos linija su pataisa, vedant sieną pro Augustavą, Stabiną, Sidrą.
D.Fainhauzo nuomone pogrindžio valstybės atveju finansavimas ir parama yra ypatingai reikšmingi. Karas visais laikais buvo laikomas brangiu reiškiniu, todėl okupacijos sąlygomis, neturint nuolatinės paramos iš sąjungininkų ir stipriai suvaržius šalies gyventojus, beveik dešimtmetį trukęs pasipriešinimas tampa tam tikru fenomenu. Todėl natūraliai kyla klausimas, kiek kainuoja partizaninis karas?
Pajamų šaltiniai okupacijos sąlygomis buvo keleriopi ir kelių formų. Iki kolchozų sukūrimo ir masinių 1948 m. trėmimų partizanų pajamų pagrindą sudarė rėmėjų aukos, tačiau iki tol ir vėliau buvo naudojamas ir prievartinis pajamų gavimo būdas: parduotuvių, apylinkių ir kitų valdiškų įstaigų apiplėšimas, maisto produktų ir buities reikmenų pasisavinimas iš privačių, ypatingai lojalumą sovietų valdžiai reiškiančių, asmenų. Nors egzistavo partizano nario kasmėnesinis mokestis, kuris turėjo sudaryti štabo biudžetą, kur kas didesnę mėnesio pajamų dalį sudarydavo nusavinti ar iš rėmėjų gauti daiktai bei maisto produktai.
Pogrindžio valdžios išsilaikymas ir iki 1950 m. sąlyginai sklandus tarpusavio dalinių bendradarbiavimas tokį ilgą laiką buvo nulemtas gerai organizuotos ryšių sistemos.
Pogrindžio valdžios išsilaikymas ir iki 1950 m. sąlyginai sklandus tarpusavio dalinių bendradarbiavimas tokį ilgą laiką buvo nulemtas gerai organizuotos ryšių sistemos. D.Fainhauzas aptardamas 1863 m. pogrindžio valstybės reiškinį ypatingą dėmesį skiria geležinkeliams ir paštui leidusiam sukurti „susisiekimo organizaciją“. Kiekvienas srities, apygardos, rinktinės ar rajono (tėvūnijos) štabas turėjo Organizacinį skyrių, kurio tikslas rūpintis sklandžia ryšių sistemos veikla. Šiam tikslui įgyvendinti buvo sukurtas didžiulis legaliai gyvenančių asmenų tinklas vykdęs numatytas užduotis.
D.Fainhauzas pabrėžia, kad slapta spauda yra viena dinamiškiausių pogrindžio valstybės veiklos išraiškų. Žinomas partizanų pogrindžio spaudos skaičius verčia stebėtis, suvokiant sudėtingas leidybos sąlygas. Juo taip pat rūpinosi apygardos štabe specialiai įkurti spaudos ir informacijos, informacijos ir propagandos skyriai. Pogrindžio spauda laisvės kovose buvo vienintelis okupacinės valdžios necenzūruojamas šaltinis, kurio pagalba buvo galima bent menka dalimi atsverti vykdytos propagandinės spaudos mastą. Svarbu, kad susikūrus Vyriausiajai vadovybei pradėti leisti du valstybinio lygmens lediniai – „Prie rymančio Rūpintojėlio“ ir „LLKS tarybos biuletenis“.
Vienu esminių pogrindžio valstybės bruožų D.Fainhauzas laikė diplomatinių ryšių palaikymą su užsienyje veikiančiomis tarnybomis. Tai nesunkiai apčiuopiama analizuojant ir Lietuvos partizaninio karo istoriją. Apie ryšius su Vakaruose esančiais išeiviais rašyta dar partizaninio karo metais. Ryškiausiu užsienyje esančiu atstovu neabejotinai laikytinas VLIK‘as, tačiau priešingai nei įprasta žinomiems kitų šalių pogrindžio valstybės pavyzdžiams, kai pagrindinė vyriausybė yra egzilyje, partizaninio karo metais kovojantys Lietuvoje save laikė tikrąja valdžia, o Vakaruose esančius vadino tik savo įgaliotiniais.
Konstitucinės teisės tyrinėtojas Dainius Žalimas pabrėžia, kad nors 1940 m. faktiniu požiūriu Lietuva neteko formalių valstybės institucijų, ji išsaugojo savo, kaip tarptautinės teisės subjekto, statusą, todėl 1990 m. kovo 11 d. atkurta Lietuvos nepriklausomybė laikytina valstybės tęstinumą grindžiančiu nepertraukiamu reiškiniu. Dar daugiau, palaikoma piliečių savarankiško apsisprendimo ginti valstybingumą, valstybė kurį laiką sugebėjo egzistuoti net ir okupacijos sąlygomis. Kaip pabrėžia B. Gailius, šiuolaikinė valstybė de facto egzistuoja tol, kol egzistuoja tautos valia ją turėti.
Šis pranešimas buvo skaitytas šių metų rugsėjo 16 d. vykusiame festivalyje „Be Saugiklių: Radikalios Idėjos“, kurio tikslas yra atvirai ir be jokių apribojimų kalbėti apie Lietuvai svarbius klausimus.
