Ką tik sukurtoms Lietuvos karinėms pajėgoms netrukus teko stoti į kovą su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Jau tų pačių metų gruodžio viduryje bolševikų kariuomenė priartėjo prie Lietuvos. Prieš 20 tūkst. besiveržiančių priešų, mūsų šalis galėjo pastatyti tik 3 tūkst. neapmokytų ir prastai ginkluotų savanorių. Jiems į pagalbą pradėjo eiti iš vietos gyventojų susiformavę partizanų būriai. Su Sovietų Rusija taikos sutartis pasirašyta tik 1920 m. liepos 12 d.
1919 metų Lietuvai nerimą kelti pradėjo lenkai, kurie vėliau okupavo Vilniaus kraštą. Konfliktas su lenkais truko iki 1939 metų.
1919 metų vasarą į šiaurinę mūsų šalies dalį jau veržėsi ir bermontininkai. Kovos su jais užtruko beveik iki tų pačių metų galo.
Tokia buvo Lietuvos kariuomenės istorijos pradžia. Dabar Lietuva yra NATO narė, mūsų kariai atlieka sudėtingas užduotis šalyje, dalyvauja tarptautinėse misijose. Tačiau apie kovas dėl nepriklausomybės dabar mes žinome mažiau nei apie viduramžių riterių kautynes, apgailestauja Lietuvos karinių oro pajėgų Aviacijos bazės Tarptautinio bendradarbiavimo vyriausiasis specialistas puskarininkis Alvydas Tamošiūnas.
Su puskarininkiu A.Tamošiūnu kalbamės Radviliškio pakraštyje vos tik pasibaigus mūšio su bermontininkais rekonstrukcijai. Mūšis, kuris savaitgalį buvo atkurtas Radviliškyje, kartais vadinamas mūšiu, pakeitusiu Lietuvos istoriją. A.Tamošiūnas buvo idėjos autorius ir įkvėpėjas, vienas iš renginio organizatorių.
– Kaip ir kodėl kilo mintis atkurti šį mūšį?
– Tą mintį parsivežiau iš Vakarų. 2004–2007 metais tarnavau NATO būstinėje Lietuvos atstovybėje. Laisvalaikiu stebėdavau, kaip belgai pristato savo istoriją, savo kultūrą. Ir užsikabinau. Istoriniai įvykiai, praėję mūšiai, net tokie kaip Vaterlo mūšis, pateikiami labai priimtina forma. Viskas vyksta labai tikroviškai. To aš nebuvau matęs Lietuvoje.
 |
| Andriaus Vaitkevičiaus/15min.lt nuotr./Mūšio inscenizacijos akimirka |
Grįžęs namo ir tęsdamas tarnybą Lietuvoje, pasitariau su bendraminčiais, pasikalbėjome ir keliese nutarėme, kad reikia puoselėti tą mintį, plėtoti idėją. Tai buvo tuščia niša Lietuvoje. Su istorija norinčiam susipažinti jaunimui tai turėtų būti priimtina forma. Pagrindinė idėja – priminti istoriją. Norėjosi nubraukti dulkes nuo tų senų įvykių, parodyti, kokie iš tiesų buvo lietuviai, jauni nutrūkgalviai. Nepaisydami didžiulių priešo pajėgų, negailėdami sveikatos ir gyvybės, jie stojo ginti Lietuvos, stojo ginti savo tėvynės, gimtojo krašto.
Štai taip viskas ir prasidėjo. Aš pradėjau ieškoti tinkamo mūšio. Esu radviliškietis. Žinojau, kad greta vyko mūšis su bermontininkais. Pabandėme kapstytis šitoje istorijoje. Daugiau kaip prieš trejus metus pradėjome rinkti informaciją, sisteminome ją. Skaitėme knygas, rinkome nuotraukas, ieškojome dokumentų.
Rekonstrukcijos vietoje dvi dienas iki renginio tvarkėme scenografiją. Per tas dvi dienas prie mūsų priėjo nemažai žmonių, jie pasakodavo, ką apie čia vykusius įvykius girdėjo iš savo tėvų ir senelių. Apie renginį sužinoję žmonės net skambino iš Kauno, dalijosi turima informacija, sakė turintys dokumentų ir nuotraukų. Tad galiu pasakyti, kad dar vienas šio renginio tikslas – sujudinti žmones. Kad jie neslėptų turimos informacijos. Jie laiko stalčiuje nuotraukas ir dokumentus manydami, kad tai neturi reikšmės mūsų istorijai. Bet juk iš tiesų visa tai gali būti labai naudinga. Naudinga nebūtinai šitam mūšiui. Visą tai gali praversti nagrinėjant kitą istorijos įvykį. Iš tų dokumentų galima gauti informacijos, kuri iki šiol buvo nežinoma. Juk tais laikais daug detalių ir įvairių smulkmenų niekas neaprašinėdavo.
 |
| Andriaus Vaitkevičiaus/15min.lt nuotr./Alvydas Tamošiūnas su civilius gyventojus vaidunusiais inscenizacijos dalyviais |
– Šiam renginiui jūs ruošiatės trejus metus. Kas per tą laiką buvo sunkiausia?
– Mintį puoselėjome trejus metus, o ruoštis pradėjome prieš porą metų. Tikėjomės, kad pavyks renginį suorganizuoti mūšio 90-mečio jubiliejui. Bet sunkmetis viską pakoregavo savaip, teko atsisakyti šitos minties. O jau vėliau apie mūsų idėją išgirdo Radviliškio kultūros centro ir Jaunimo klubo atstovai. Jie mus pasikvietė, pasakė, kad galime bandyti per Kultūros ministeriją gauti šiokį tokį finansavimą. Taip viskas ir pajudėjo.
Sunkiausia buvo nepalūžti. Ne viskas sekėsi, tad sunkiausia buvo nenuleisti rankų. Sunkiais momentais man labai padėjo šeima. Aš sakydavau, kad jau viskas, aš jau išsisėmęs, sunku, reikia daryti pertrauką. O šeima man sakydavo: jeigu pradėjai, reikia ir eiti iki galo. Palaikė šeima, palaikė kolegos. Ne man vienam sunku buvo. Buvo sukurta darbo grupė. Visiems buvo sunku. Ypač tada, kai išėjome į finišo tiesiąją – paskutinę ar dvi paskutines savaites. Darbas darbą vijo. Diena per trumpa būdavo, 24 valandų jau neužtekdavo.
– Atrodo, kad ši veikla jums jau daugiau nei hobis. Gal tai jau galima antru darbu pavadinti?
– Ne. Čia ne darbas. Aš turiu darbą Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Aviacijos bazėje. Tai, ką dariau čia, greičiausiai yra hobis. Ir jis man patinka. Manau, ir renginyje apsilankiusiam jaunimui kas nors turėtų įstrigti atmintyje. Galiu pateikti tokį pavyzdį. Pernai mūšio 90-mečio proga organizavome mokinių piešinių konkursą. Dalis mokinių atnešė piešinius su kryžiuočiais, viduramžių kariais. Kai kurie mokiniai nežino, kas buvo tie bermontininkai...
 |
| Andriaus Vaitkevičiaus/15min.lt nuotr./Alvydas Tamošiūnas |
– Kitaip tariant, girdėjo ir atsimena labai seną istoriją, bet nežino, kas vyko mažiau nei prieš 100 metų.
– Tiesa. Įvykiams, kuriuos bandėme atkurti, – šimtas metų. Žalgirio mūšiui – šeši šimtai metų. Bet kartais apima toks jausmas, kad ant naujesnių įvykių nusėdęs storesnis užmaršties dulkių sluoksnis. Gal mums reikia imti pavyzdį iš latvių?.. Latviai turi meninį filmą apie nepriklausomybės kovas, jie turi ir dokumentinį filmą apie nepriklausomybės kovas... Tiesa, turiu pasakyti, kad per televiziją neseniai mačiau vieną laidą apie mūsų nepriklausomybės kovas. Jau žengiami žingsniai į priekį.
– Kodėl atsitiko taip, kad šis mūsų istorijos laikotarpis tarsi pamirštas?
– Sunku pasakyti. Aš negalvojau apie tai, kodėl taip atsitiko. Tačiau esu įsitikinęs, kad apie tai reikia kalbėti. Jeigu tai užmiršta, reikia priminti.
– Esate kariškis. Kaip jūsų vadovybė žiūri į šią jūsų veiklą?
– Privalau ir savo vadovybei pasakyti „ačiū“. Vadovybė palaiko mane. Domiuosi ne tik šiuo mūšiu su bermontininkais. Domiuosi ir Zoknių karinio oro uosto, kitais metais švesiančio 80-metį, istorija, kuri yra labai margaspalvė ir įdomi. Pavyzdžiui, Zokniuose buvo dislokuota „Lituanica II“, su kuria Feliksas Vaitkus skrido per Atlantą. Vėliau sovietai lėktuvą panaudojo kaip taikinį savo bombonešiams. Jis buvo sunaikintas Šilėnų pelkėje.
 |
| Andriaus Vaitkevičiaus/15min.lt nuotr./Mūšio inscenizacijos akimirka |
– Domitės ne tik 1919 metų kovų istorija, bet ir Šiaulių oro uosto istorija. Tad gal kitais metais sulauksime naujų projektų? Su lėktuvais?
– Kitais metais kažkaip turėsime paminėti Zoknių oro uosto 80-metį. Stengsimės garbingai paminėti šį gražų jubiliejų. Beje, Radviliškyje vykusiam renginiui mes ieškojome senovinių automobilių. O radome tris senovinius lėktuvus, tinkančius reprezentuoti Pirmąjį pasaulinį karą. Yra Lietuvoje žmonių, rekonstravusių šiuos lėktuvus.
– Kaip atsidūrėtė Lietuvos kariuomenėje?
– Lietuvos kariuomenėje esu nuo 1994 metų. Tarnybą pradėjai Linkaičiuose įsikūrusiame kariuomenės arsenale. Praėjau visą grandinę nuo eilinio, grandinio, būrininko, skyrininko, būrio vado. Teko kelis kartus stažuotis užsienyje, tobulinausi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tarnaudamas Linkaičiuose, buvau atrinktas tarnybai NATO šabe Belgijoje. Iš ten papuoliau į Karinių oro pajėgų Aviacijos bazę. Čia dirbu jau trejus metus.
– Jūs kariuomenėje tarnaujate jau 16 metų. Kaip keitėsi Lietuvos kariuomenė per tuos metus?
– Visko buvo. Tačiau mano manymu, kariuomenė tik stiprėjo. Dabartinė kariuomenė labai skiriasi nuo tos, kuri buvo 1994 m. Dabartinės kariuomenės ir užduotys yra žymiai sudėtingesnės. Manau, kad per tą laikotarpį mes ženkliai pasistumėjome į priekį, labai patobulėjome.
– Ką jūs galėtumėte pasakyti žmonėms, kurie netiki Lietuvos kariuomenės ateitimi, skeptiškai žiūri į jos sugebėjimus?
– Čia tik tų žmonių reikalas tikėti ar netikėti Lietuvos kariuomene. O mūsų reikalas yra dirbti savo darbą. Turiu pasakyti, kad aš, kaip paprastas žmogus, irgi bijau karo, bijau žudynių. Bet taip jau yra: nori taikos – ruoškis karui. Manau, kad pesimistiškai kariuomenės atžvilgiu nusiteikę žmonės yra neteisūs. Mūsų kariai yra profesionalai, išmanantys savo darbą. Tiesa, mūsų kariuomenė nėra didelė. Bet ji yra profesionali.
