Pirmą kartą jaunoji istorikų karta nagrinėja represijas, kurias vykdė sąjungininkai, vokiečių savižudybių epidemiją ir tai, kad 14 mln. vokiečių buvo priversti palikti namus.
Apklausos rodo, kad naujas istorikų dėmesys vokiečių kančioms nacių valdymo metu yra lydimas ir visuomenės požiūrio į Antrojo pasaulinio karo pabaigą pokyčių. Tik 9 proc. vokiečių ją laiko pralaimėjimu. 2005 m. tokių buvo 34 proc. Dauguma Vokietijos gyventojų mano, kad Trečiojo Reicho žlugimas buvo išlaisvinimas.
Pirmosios knygos, kurioje išsamiai nagrinėjama vokiečių savižudybių epidemija Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, autorius sako nesitikėjęs, kad jo knyga „Vaikeli, pažadėk man, kad nusišausi“ taps tokia populiari.
„Esu nustebęs, nes tai – labai sunkiai skaitoma istorija. Buvo dešimtys tūkstančių savižudybių. Daug žmonių man sakė, kad jiems palengvėjo, jog kažkas atidarė šią Pandoros skrynią. Tai 70 metų buvo pamiršta. Visą tą laiką mes kalbėjome apie istoriją, kur daugiausiai dėmesio skiriama naciams žudikams ir koncentracijos stovyklų aukoms. Aš rašau apie eilinius vokiečius, kurie skandinosi upėse ir kardavosi... Tai ilgą laiką buvo tabu“, – sakė Florianas Huberis.
Jis pripažino, kad mintis, jog vokiečiai taip pat yra nacių aukos, vis dar labai jautrus dalykas – atrodo, kad vokiečiams paprasčiausiai draudžiama tokiais jaustis. „Mes privalome apie save galvoti kaip apie blogiečius, ir sakyti priešingai vis dar yra labai kontroversiška“, – sakė F.Huberis.
Miriam Gebhardt savo knygoje „Kai atėjo kariai“ rašo apie tai, kad sąjungininkų kariai prievartaudavo vokietes. Ji teigia, kad dauguma tokių atvejų buvo nuslėpti arba ignoruoti. „Suprantama, kad vokiečiai turi problemų pripažindami savo pačių aukas žvėriškų nacių nusikaltimų akivaizdoje“, – sakė ji.