Vanduo beveik siekė Laisvės alėją
1926 m. kovo 7 d. buvo sekmadienis, bet tos dienos rytą įprastos šventadienio rimties nebuvo nė kvapo: jau antra para aidėjo sprogdinamo ledo trenksmai, o šalies dienraščiai pirmuosiuose savo puslapiuose pranešė apie savaitgalio pradžioje Kauną užklupusią gamtos stichiją.
Štai „Lietuva“ skelbė, kad dar šeštadienio paryčiais „vanduo tiek pakilo, kad iki Laisvės Alėjos nuo vandens beliko ne daugiau, kaip tik 10 žingsnių“. Visų pirma nukentėjo arčiau Nemuno esantis gotikinis Kauno paveldas – jau pirmą potvynio dieną vanduo ėmė sunktis į Vytauto (dabartinės Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų) bažnyčios vidų. Apsemtas buvo ir šalia buvęs kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto būstas.
Saugiai jaustis negalėjo ir įsikūrę Kauno širdyje: trečiadienį vanduo buvo pasiekęs Valstybinį (dabartinį Kauno valstybinį muzikinį) teatrą.
Anot „Lietuvos žinių“, vandens lygis kilo taip greitai, kad eiliniai Kauno gyventojai išsigandę šokdavo pro butų langus, net nespėję tinkamai pasirūpinti viduje paliekamu turtu. Laikinai be namų likusiems nelaimėliams Miesto valdyba leido apsigyventi kareivinėse, kuriose buvo įsteigtos ir trys valgyklos.
Susisiekimas Kauno gatvėse buvo užtikrinamas pasitelkiant valtis. Jų reikalingumą įrodo faktas, kad 1936 m. potvynio metu vandens lygis Jonavos gatvėje siekė du metrus. Komunikaciją tarp atskirų miesto dalių sunkino ir vandens nunešami ar nebepanaudojamais tampantys tiltai. 1926 m. potvyniui užsitęsus, Vilijampolėje netgi ėmė stigti duonos.
Kova prieš potvynį: nuo Nemuno vagos korekcijų iki iš lėktuvų mėtomų bombų
Iki užtvenkiant Kauno marias pavasariais kylantis upių vanduo tapdavo nuolatine grėsme. 1936 m. kovo 12 d. Kauno burmistras Antanas Merkys sukvietė tarybos posėdį, kuriame apžvelgta, kaip po 1931 m. potvynio Susisiekimo ministerijoje buvusi sudaryta komisija Nemuno vagai reguliuoti, tačiau pašalinus salą prie Pyplių ledai ėmė grūstis ties Raudondvariu.
„Nemune ledai dabar esą susigrūdę ligi pat žemės. Sprogdinimas nieko nepadėtų. Manyta mėtyti bombas iš lėktuvų, bet baugu, kad neįvyktų nelaimių“ – svarstyta Kauno tarybos posėdyje.
Manyta, kad reiktų sureguliuoti Nemuno vagą iki pat Smalininkų, o tai būtų kainavę apie 20 milijonų litų. Taip pat siūlyta įsigyti ledlaužį, kuris pavasariais išardytų ledus, esą šitaip potvynių problemą sprendžia Rygos miestas. Tačiau abejota, ar iš ledlaužio būsią naudos prieš tai nesutvarkius Nemuno vagos.
Posėdyje suabejota dėl ledo sprogdinimo vertės ir nuogąstauta dėl po to užsiliekančių nesprogusių bombų. Visgi sutarta, kad ilgametė patirtis esą parodžiusi, jog Nemune užsiliekantys sprogmenys nelaimių nesukelia, tad kariškiai ir toliau pavasarį vykdavo sprogdinti besigrūdančių ledų.
Nuo žioplinėjančių pramogautojų iki visažinių ekspertų
Ne mažiau už patį potvynį ramybę mieste drumsdavo laikinosios sostinės gyventojų neatsargumas ir tarp kauniečių plintantys įvairūs gandai. Antai 1931 m. „Dienos naujienos“ rašė, kad Nemuno pakrantėje susirinkusiai miniai vandens nešamų ledo lyčių ir upių į krantą sustumtų ledo kalnų stebėjimas pasirodė esantis puikiausia pramoga.
Pasak laikraščio, tvarką mieste prižiūrintiems policininkams paprašius pramogautojus savo pačių saugumo labui kiek atsitraukti nuo pavojingos upės, miestiečiai pasipiktino, jog tvarkdariai, pavydo paskatinti, nenori jiems leisti „pasigrožėti gamtos prašmatnybėmis“.
Netrūko ir „ekspertų“, kurie už stichijos suvaldymą mieste atsakingai Potvynių komisijai žarstė patarimus.
Dėl potvynio keliamų problemų miestiečiai kaltino ne upes, bet kelio nelaimei užkirsti nesugebančią sostinės valdžią.
Vienas kaunietis siūlė miesto gatves nuo vandens atitverti cemento tvoromis. Kitas Šančių gyventojas piktinosi, kad vanduo apsėmė Rotušės aikštę ir jo sūnus, lankantis jėzuitų gimnaziją, dėl komisijos žioplumo būsiąs priverstas praleisti pamokas. Pastarasis kaunietis siūlė komisijai vandenį siurbliais į Nemuną atgal supilti. Komisija susirūpinusį pilietį nuramino ir pranešė, kad Rotušės aikštei joks pavojus negresia.
Visgi iš tarpukario spaudos ryškėja, kad dėl potvynio keliamų problemų miestiečiai kaltino ne upes, bet kelio nelaimei užkirsti nesugebančią sostinės valdžią. Jos adresu buvo sakomi priekaištai, piešiamos pajuokiančios karikatūros.
Problemų gausa
Potvynių metu sustodavo fabrikų ir amatininkų dirbtuvių darbas. Vienur darbininkai negalėjo pasiekti savo darboviečių, kitur fabrikai laikinai užsidarydavo dėl juos pasiekusio vandens.
1936 m. „Lietuvos žinios“ skelbė, kad „už nedirbtą laiką kai kurios įmonės darbininkams nenori mokėti atlyginimo. Darbo inspekcija į tai atkreipė dėmesį ir žiūrės, kad darbininkams būtų atlyginimas mokamas, kaip tais atvejais numato pramonės darbininkų samdos įstatymas“.
Kiekvienos nelaimės metu atsirasdavo apsukruolių, įžvelgiančių progą pasipelnyti iš susidariusios situacijos. Visuomenėje abejota, ar krautuvininkai, apeliuodami į esą atsirandantį būtiniausių produktų stygių, nebus perdėtai pakėlę prekių kainų (nuo 10% iki 50%).
Nors miesto valdžia koordinavo malūnų bei kepyklų darbą ir stengėsi užtikrinti, kad Kaunui netrūktų būtiniausių maisto produktų, tačiau stichijai įsisiautėjus ne visas miesto dalis buvo įmanoma pasiekti fiziškai.
Nors miesto valdžia koordinavo malūnų bei kepyklų darbą ir stengėsi užtikrinti, kad Kaunui netrūktų būtiniausių maisto produktų, stichijai įsisiautėjus ne visas miesto dalis buvo įmanoma pasiekti fiziškai.
Nukentėjusių aprūpinimą maistu sunkino ir religinės dogmos: atskirai teko rūpintis žydams tinkamu košeriniu maistu.
1936 m. kovą spaudoje susirūpinta Juozo Tumo-Vaižganto palaikais, mat, Vytauto bažnyčioje, kurioje amžinojo poilsio atgulė žymusis kunigas, vandens būta per du metrus. „Lietuvos žinių“ teigimu, potvynis pasiekė ir Kauno baziliką, kurios kriptoje palaidotas Maironis.
Iššūkiai vandeniui atslūgus
1936 m. nukentėjusiųjų nuo potvynio vaikai iki 15 metų buvo atskirti nuo tėvų ir apgyvendinti laikinose prieglaudose – vaikų darželiuose ir mokyklose. Surinkta per 300 beturčių vaikų. Burmistras A.Merkys tuomet pareiškė, kad potvynis Kauno gyventojams jau padarė 3 milijonus litų nuostolių.
Labiausiai nuo potvynių kentėjo neturtingieji visuomenės sluoksniai. Rūsiuose ir labiausiai užliejamuose Kauno rajonuose ir gatvėse, tokiuose kaip Marvelė ar Jonavos gatvė, gyveno daugiausia sargai, darbininkai, smulkūs amatininkai. Vandens lygiui galiausiai nuslūgus, namo sugrįžę žmonės rasdavo chaosą: suverstus baldus, sugriautas krosnis, išlaužytus langus ir duris.
Valstybė negalėjusi skirti pakankamai lėšų visiems nuostoliams atlyginti, tad įprastai būdavo suburiamas nukentėjusiems nuo potvynio šelpti komitetas, vykdydavęs rinkliavas visoje Lietuvoje.
Organizuoti darbo būriai remontuodavo stichijos apgadintus gyventojų būstus ir miesto infrastruktūrą. Kaunas atsigaudavo.
LT 100 – tai bendras 15min ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto projektas, skirtas Lietuvos šimtmečiui. Dėstytojo Norberto Černiausko kuruojami istorijos studentai šiame projekte rengia publikacijas apie aktualiausias ir šioms dienoms artimas nepriklausomos Lietuvos problemas 1918-1940 m.
