Anot Wunenburgerio, televizija, viena vertus, veikia kaip tikrovės tąsa, nes teikia gausybę informacijos, tačiau, kita vertus, pateikia save kaip fikciją per filmus ir pramogas. Seniau buvo įprasta vaizdinį suvokti kaip tikrovės objekto kopiją.
Šiuolaikinės medijos, ir ypač televizija, nutrina ribą tarp tikrovės ir iliuzijos. Be jokios pastangos galime tapti liudininkais įvykių, kurie yra labai toli nuo mūsų. Karo, katastrofų vaizdai gali būti stebimi be jokio pavojaus stebėtojo gyvybei, tačiau gyvai ir tikroviškai. Kartu audiovizualinės medijos leidžia aprėpti panoraminį įvykių vaizdą, kuris istorijos eigoje būdavo laikomas išskirtinai dievų privilegija.
Tad vaizdiniai šiandien turi dvejopą reikšmę: turtina ir plečia žmogaus pojūčių ir patyrimų lauką, tačiau graso pojūčius atbukinti; išplečia vaizduotės galią tirti pasaulius, kurie mums nėra prieinami, tačiau gali įtraukti į vaizdinių vergystę.
Be to, skaitmeninės technologijos keičia kūrybos formas ir procesą: tampa įmanoma kurti vaizdus, kurie neturi jokio fizinio atitikmens, o juos jungiant išgauti be galo daug kombinacijų, kurių tikrovės pasaulyje nesama. Technologinė ikonografija, vis labiau įsigalėdama tarp menininkų, vaizdinių kūrybą paverčia pusiau magine veikla.
Įsivaizduojamybė šiandien nebėra statiška kaip paveiksluose, fotografijose ar tekstuose – vaizdinių srautas vaizdo medžiagoje kuria visiškai naujus pojūčius. Televizija, vaizdo įrašai, muzikiniai klipai, sporto varžybų transliacijos sukelia transo ar net paralyžiaus būsenas. Priešais ekraną stebėtojas tampa pasyvus: tai, ką įprastai atlieka vaizduotė, ekrane nudirbama už ją, išjudinant vaizdinius ir paleidžiant juos skrieti pašėlusiu greičiu. Paralyžius, sukeltas tokio vaizdinių srauto, atbukina žiūrovą, ir jis tampa nebejautrus vaizdinių turiniui.
Televizijos ekrano stebėjimas šiandien tampa artimas religiniams potyriams. Dėmesys koncentruojamas į ekraną lyg laukiant dieviškojo apreiškimo. TV antena, kurios fizinį pavidalą dabar jau pakeitė skaitmeninė technika, savo veikimo principu atkartoja mitiškosios pasaulio ašies funkciją – jungti žemę ir dangų, sudarant tiltą tarp šiapus ir anapus.
Be to, televizija kuria šiuolaikinio žmogaus mitus, kurie apibūdina visuomenės herojus bei aprašo jų žygdarbius. Kinas, televizija ir kitos medijos mums leidžia išgyventi tikras ar pramanytas istorijas, kuriose pajuntame laisvę gyventi kitokį gyvenimą nei mūsiškis. Galiausiai pamirštame, kad visų pirma esame savo pačių gyvenimo veikėjai.
Įsivaizduojamybė, kuriama šiandienos technologijų ir kultūros, kelia naujų iššūkių ir problemų. Kai kiekvienas gali kurti savo vaizdinius įvairiausiomis priemonėmis, o paskui tuos vaizdinius platinti per įvairiausius kanalus, tampa sunku taikyti kokius nors estetinius kriterijus. Seniau meno kūrinio vertę buvo įmanoma apibrėžti įdėtu darbu, naudotomis medžiagomis, kūrinio originalumu ar išskirtinumu, tačiau vaizdinių kūrimui tapus tokiu masišku ir sunkiai kontroliuojamu, kyla klausimas, ar kuriami vaizdiniai netampa laukiniais esančiais už kultūros ribų. Be to, vaizdiniai lengvai tampa finansinės ir politinės galios manipuliacijos objektais, kai galingieji nusprendžia, į kokius vaizdinius investuoti ir kaip juos naudoti.
Tad vaizdiniai šiandien turi dvejopą reikšmę: turtina ir plečia žmogaus pojūčių ir patyrimų lauką, tačiau graso pojūčius atbukinti; išplečia vaizduotės galią tirti pasaulius, kurie mums nėra prieinami, tačiau gali įtraukti į vaizdinių vergystę. Todėl šiame grėsmių ir iššūkių kontekste yra būtina kelti klausimą apie vaizdinių funkcionavimą ir jo pasekmes visuomenei.
