Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Prieš 180 metų statytas žemaičių namas Erlėnuose – gražiausias etnografinis pastatas Lietuvoje

Salantų regioniniame parke esančiame Erlėnų kaime – gausu etninės kultūros paveldo: be dešimčių kaime teberymančių XIX-XX amžiaus memorialinių mažosios architektūros statinių – koplytėlių, kryžių, kaime išliko ir dar sukilimo metus menantis, 1834 metais statytas, etnoarchitektūrinis gyvenamasis namas. Šiemet, Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai surengus konkursą „Gražiausi etnografiniai namai Lietuvos saugomose teritorijose“, Danguolės ir Rimanto Letukų sodybos puošmena – vos ne dešimtį žemaičių kartų pragyvenusi troba – pripažinta gražiausiu rekonstruotu etnografiniu namu Lietuvoje.
Danguolės ir Rimanto Letukų restauruotas etnografinis namas Erlėnų kaime.
Danguolės ir Rimanto Letukų restauruotas etnografinis namas Erlėnų kaime. / „Pajūrio naujienų“ nuotr.

Prieš dešimtmetį sodybą Erlėnuose įsigiję ir iš pagrindų pradėję atnaujinti joje esantį didžiulį, net 140 kvadratinių metrų, etnografinį gyvenamąjį namą, Danguolė ir Rimantas Letukai, šiuo metu gyvenantys Mažeikiuose, čia dažniausiai apsilanko savaitgaliais ir vasarą. Sodyboje praleistas laikas jiems – poilsis, atotrūkis nuo miesto šurmulio.

Jų vertybės glaudžiai siejasi su pagarba gamtai, todėl besistengiantys, kad ir ši sodyba būtų vienovėje su aplinka.

„Nenorėjome gyventi vien ant pliko asfalto, o kai čia atvažiuoji – pakvėpuoji grynu oru, galima užsiauginti daržovių, po mišką pasivaikščioti, karosą susižvejoti savame tvenkinyje. Mums komercija – ne prie širdies, dėl to čia nevystome ir kaimo turizmo verslo. Pagyventi reikia ilgiau šioje troboje, kad pajustum jos dvasią, čia geriau ir išsimiegi. Kai reikia grįžti į miestą – savotiškas pyktis suima. Abiejų seneliai gyvenę Erlėnuose, mūsų šaknys – šiame kaime. Tie patys Salantų bažnyčios bokštai brangūs. Erlėnuose vaikystėje praleisdavome daug laiko“, – priežastis, dėl ko įsigijo seną namą Erlėnų kaime ir pasišventė jį atnaujinti, vardijo sodybos šeimininkai.

Prieš tai ilgą laiką šioje sodyboje gyvenę Antanas Martinkus bei jo proseniai. Kai jis iškeliavęs Anapilin – giminės nusprendę parduoti šį namą.

„Mano močiutė Barbora Petrutytė-Venslauskienė yra pas juos tarnavusi, miegodavo vienoje iš šios trobos kamarų. Ji yra pasakojusi, kad šeimininkai buvę labai geri žmonės, draugiški, gerbę samdinius. Šią sodybą vietiniai gyventojai buvo praminę „Martinkynu“, taip pat vadindavo ir „Varnynu“, kadangi šalia – miškelis, kuriame būdavę daug varnų lizdų, skraidydavo būriai šių juodasparnių. Čia jos didelės žalos nepridarydavo, išskrisdavo kitur, dabar jų mažai belikę“, – pasakojo Danguolė Letukienė.

Įdėjo pastangų išlaikyti autentiškumui

Restauruodami pastatą šeimininkai perėmę nemažą senųjų lietuvių tradicijų skrynią. Be savo užsispyrimo ir pastangų, įgyvendinti svajonę jiems padėję ir vietiniai kaimo meistrai bei skiedrų stogą klojusi įmonė. Rimantas Letukas teigė, kad net ir mažos apdailos ar puošybos detalės pastebimai keičiančios pastato vaizdą, kiekviena jų labai svarbi, nes kurianti architektūros pobūdį ir savitumą: išskirtinė etnografinio namo vieta – jo kampas, po kuriuo gulintis kertinis akmuo. Trobos kampai išraižyti gėlių raižiniais. Šie puošybos elementai būdingi tik Žemaitijai.

„Atnaujindami namą pastebėjome, kad vienas kampinis rąstas sukritęs. Paprašėme vietinio meistro Vytauto Žvinklio patarimų, kaip sukelti „kertes“. Jis patvirtinęs, kad tame rąste turi būti kažkas įsprausta, juokaudamas tikėjosi surasti aukso, sakęs – „tais laikais būdavę daug aukso“. Rąste iš karto suradęs skylutę, kurioje buvo stiklinis buteliukas, o jame – sudžiūvęs augalėlis. Tai pagrindinis kampas, veikiausiai, prieš pradedant statyti namą, būdavo tradicija jame įmūryti savotišką kapsulę“.

Šis nagingas meistras pagaminęs ir namo langus: jų forma bei skirsniai tokie, kokie buvę seniau. Trobos rąstai autentiški, rankomis tašyti, likusios ir senosios durys. Aslą šeimininkai taip pat iškloję moliu, o rąstų tarpus prikimšę senoviniu būdu – kiminais. „Žemaitijoje nebuvo tradicijos trobos viduje palikti plikus rąstus: „biednesni“ laikraščiais išklijuodavo, o turtingesni – tapetais. Net ir pamatų akmenys būdavo parenkami ne bet kokie, traukdavo iš upių, svarbi buvo jų gulėjimo kryptis“, – teigė Rimantas Letukas, pripažindamas, jog daug senųjų lietuvių tradicijų sunku net ir bepaaiškinti.

Trobos savininkai buvo nuvykę ir į Rumšiškes, kur stovi tarybiniais metais išvežta erlėniškio Antano Stropaus troba, kiek mažesnė, bet beveik identiška jų statiniui. Jiems taip pat išlaikyti autentiškumą pasitarnavo ir sena karo laikų fotografija, kur namas dar besąs su šiaudiniu stogu. Dabar sodyboje be pagrindinio gyvenamojo pastato išlikusi klėtis, senųjų gyventojų perdaryta į tvartą.

Šeimininkai sodybą apjuosė žilvičių tvora, sutvarkė akmeninį šulinį, o po piramidės formą primenančiu senuoju kaminu puikiai žiemą ir šašlykinę užsikuriantys. Rimantas Letukas patikino, kad vien žilvičių tvorai reikėjo apeiti 40 ha miško.

Džiaugiasi savo pasirinkimu

Restauravę pagrindinį gyvenamąjį namą, šeimininkai nenustojo ieškoti naujų idėjų: „Esame suplanavę atstatyti duonkepę, kuri buvusi iš nedegtų plytų. Kadangi auginame ekologiškus kviečius, norėtume išsikepti ir šviežios natūralios kaimiškos duonos. Taip pat sodybos teritoriją ketiname apželdinti įvairiais augalais, gėlėmis“.

Anot šeimininkų, nusipirkus sodybą, troboje beveik nieko iš buities daiktų nebuvo likę – tik senas šventųjų paveikslas ir suolas. Tačiau šiuo metu čia, tarsi muziejuje, puikuojasi kraičio skrynia, audimo staklės, senos lovos, spintos, o klėtyje „šaukiasi“ išbandomi ir mažieji „Varnių“ rateliai. Šie daiktai įsigyti iš giminaičių bei aplinkinių kaimų gyventojų.

Danguolė ir Rimantas Letukai priminė, kad nusipirkus etnografinį namą, jo stogas buvęs skylėtas, vietose išpuvusios grindys, viduje namo įsiveisusios žiurkės, aplink trobą ganėsi gyvuliai – net pastato kertes buvo nugraužę.

„Jei būtumę ieškoję finansavimo ir vargę su projektais, tikrai būtų buvę sunku padaryti tai, ką turime šiandien. Nežinia, kas būtų likę iš šios trobos per tuos metus. Jaučiame pagarbą Salantų regioninio parko specialistams, Klaipėdos paveldosaugininkams, Kretingos muziejaus istorijos vedėjui Juliui Kanarskui, kurie pasitikėjo mumis bei pernelyg nereguliavo ir neribojo mūsų veiksmų. Tai – atsidavę savo darbui žmonės“, – teigė šeimininkai, vien iš savo lėšų atstatę etnografinį namą.

Šeimininkų nuomone, nors troba ir kvepia senove, įvedus vandenį, elektrą – joje puikiai dera autentiškumas su civilizacijos pasiekimais. Nors šiuo metu daugiau laiko etnografiniame name praleidžia antrame aukšte įsikūrusios kiaunės – sodybos šeimininkai neatmeta planų, jei leis galimybės, ateityje ir ilgesniam laikui joje apsigyventi.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais