Kaip Lietuva sprendė, kokias galias prezidentui suteikti, ir kokia buvo pirmojo po 50 metų trukusios okupacijos surengtų prezidento rinkimų kova kalbėjomės su abiejų kandidatų rinkimų štabų darbuotojais.
Norėjo daugiau galių
1992 m. birželį buvo nuspręsta, kokias galias turės Lietuvos prezidentas. Sąjūdžio vedlys Vytautas Landsbergis ir koalicija „Už demokratinę Lietuvą“ tuomet pasiūlė prezidentui suteikti labai dideles galias, tačiau tauta tam nepritarė.
„Referendumu buvo atmestas šis pasiūlymas ir tai buvo ženklas V.Landsbergiui, kad Seimo rinkimuose rudenį jo gali laukti nesėkmė. Taip ir įvyko. Po pralaimėjimo jis nutarė nebedalyvauti prezidento rinkimuose, atsirado Stasys Lozoraitis“, – prisimena S.Lozoraičio rinkimų štabe dirbęs dabartinis Seimo narys, liberalas Eugenijus Gentvilas.
Anot jo, S.Lozoraičio kandidatūrą pasiūlė centristai ir ypač Romualdas Ozolas, kuris pats įkalbėjo ambasadorių dalyvauti prezidento rinkimuose.
„Brazauskas sakydavo, kad jis labai gerai pažįsta Lietuvą, nes jis čia visą laiką gyveno ir kažkoks amerikietis nepajėgus suprasti jos aktualijų. Tame buvo tam tikra dalis tiesos, nes S.Lozoraitis iš tiesų 50 metų gyvenęs užsienyje nepažinojo Lietuvos.
Tuo tarpu S.Lozoraitis rinkimuose ėjo su kitu šūkiu - jis teigė, kad A.Brazauskas yra Lietuvos praeitis. Tai sakydavo korektiškai, nepravardžiavo varžovo komunistu ar kaip nors, bet teigė, kad A.Brazausko mąstymas senovinis, sovietinis, o jis yra gyvenęs kitame pasaulyje, kuris yra Lietuvos ateitis“, – priminė E.Gentvilas.
Kalbėjome taip, kad A.Brazauskas gali tik dešrą atpiginti, bet modernios Lietuvos tai jis nesukurs.
Rinkimų štabas sukūrė S.Lozoraičiui vilties prezidento vardą, o A.Brazausko šūkiai, anot E.Gentvilo, sukosi apie paprastesnius dalykus: pigesnę „šlapianką“: „Mes ir patys kalbėjome taip, kad A.Brazauskas gali tik dešrą atpiginti, bet modernios Lietuvos tai jis nesukurs.“
Laimėti nesitikėjo
Liberalas teigia, kad S.Lozoraičiui per trumpą laiką daug žmonių pavyko savo idėjomis įtikinti. Tai demonstravo pokyčiai visuomenės nuomonės apklausose: „1992 m. gruodžio pradžioje apklausos rodė, kad už S.Lozoraitį pasisakytų tik 5 ar 6 proc. žmonių, o rinkimuose pasisakė 38 proc.“
Tiesa, E.Gentvilas pripažino, kad didelių vilčių į vilties prezidento pergalę rinkimuose niekas nedėjo.
„Kad laimėtume,.na, tada mes sakėme, kad tikimės lygios kovos, bet, kita vertus, supratome, kad tai būtų buvęs stebuklas, jei S.Lozoraitis būtų laimėjęs, todėl, kad jis išties 50 m. buvo nesilankęs Lietuvoje ir jo niekas nežinojo. Mes politikai, žurnalistai žinojome, kad jis saugojo Lietuvą užsienyje, bet eiliniai žmonės tikrai ne“, – pripažino buvęs S.Lozoraičio bendražygis.
E.Gentvilo nuomone, joks kitas žmogus, net ir gyvenęs Lietuvoje, A.Brazauskui rimtos atsvaros rinkimuose padaryti negalėjo, nes neturėjo tokios įtakos ir pasiekimų.
„Jei būtume kitą ką nors kėlę, pavyzdžiui, Aleksandrą Abišalą, kuris tuo metu buvo populiarus, jis būtų buvęs toks pats, kaip A.Brazauskas, tik dar neturįs pasiekimų, o S.Lozoraitis tikrai buvo nusipelnęs Lietuvai. Man tikrai gaila, kad jis pralaimėjo, nes Lietuva tikrai kitaip galėjo plėtotis. Nors A.Brazauskas buvo tikrai šaunus žmogus, bet apie jį susirinko seno mąstymo žmonių komanda ir darė jam įtaką bei formavo Lietuvą“, – kalbėjo pašnekovas.
Garbinga kova
E.Gentvilas pažymi, kad, nepaisant visų ideologinių skirtumų ir įtampos valstybėje, prezidento rinkimų kova 1993 m. vyko korektiškai. Priešininkai vienas ant kito nepylė purvo, nešmeižė.
S.Lozoraičio komandos narys pažymi ir tai, kad tuomet nebuvo jokių viešųjų ryšių agentūrų, todėl abu kandidatai buvo itin natūralūs, nenugludinti, nepapuošti, nevirtę kaliausėmis-manekenais.
„Labai garbingai S.Lozoraitis priėmė pralaimėjimą, ir G.Kirkilas, buvęs A.Brazausko štabo vadovas, man pasakojo, kad A.Brazauskas itin nustebo rinkimų naktį sulaukęs S.Lozoraičio skambučio. Dabar tai gal jau yra įprasta, o tada buvo netikėta. Be to, pralaimėjęs S.Lozoraitis nepradėjo ir verkšlenti, kad štai Lietuva grįžta į Rusijos glėbį, kaip dabar yra populiaru“, – pasakojo E.Gentvilas.
Į Katedrą megztosios beretės A.Brazausko įleisti nenorėjo. Jam, deja, į savo inauguraciją teko su kilnių kunigų pagalba įeiti pro šonines duris.
A.Brazausko rinkimų štabe dirbęs Socialdemokratų partijos garbės pirmininkas Česlovas Juršėnas šio skambučio neprisimena, tačiau pritaria E.Gentvilui, kad rinkimų kova buvo garbinga.
Tiesa, Č.Juršėnas prisimena, kad A.Brazauskas sulaukdavo „megztų berečių“ išpuolių susitikimuose su rinkėjais.
„Viskas buvo daroma, kad kandidatas būtų paniekintas, pažemintas arba, kad per šūksnius neįmanoma būtų susikalbėti. Tokia jau buvo tų metų įtampa“, – atsiminimais dalijosi Č.Juršėnas.
Č.Juršėnas sakė, kad rinkimų rezultatai A.Brazausko ir jo komandos nenustebino. Dar naktį štabe buvo pradėti dėlioti pirmieji darbai, ruoštasi kito ryto spaudos konferencijai.
Inauguracija pro šonines duris
Prezidentu A.Brazauskas buvo inauguruotas vasario 25 d. Pasiruošimas jai neapsiėjo be nesklandumų, nes visos inauguracijų tradicijos buvo pamirštos, o Konstitucijoje buvo numatyta tik tiek, kad prezidentas turi prisiekti dalyvaujant Konstitucinio Teismo pirmininkui ar teisėjui. „Tuo metu Konstitucinis Teismas teturėjo tik vieną vienintelį teisėją. Tai buvo Juozas Žilys, vėliau tapęs šio teismo pirmininku“, – prisiminė Č.Juršėnas.
Be to, sunku buvo dėl to, kad norėjosi, kiek įmanoma stipriau pademonstruoti LDK laikų Lietuvos tąsą. Tai nutarta padaryti apsilankymu Vilniaus Katedroje.
„Į Katedrą megztosios beretės A.Brazausko įleisti nenorėjo. Jam į savo inauguraciją teko su kilnių kunigų pagalba įeiti pro šonines duris“, – apgailestavo A.Brazausko bendražygis. Be to, Č.Juršėnas atsimena, kad ta žiema buvo itin šalta, o energetinių išteklių trūko, todėl kai kam net posėdžiuose Seime teko sėdėti su kailiniais.
Neturėjo rūmų, nenorėjo apsaugos
A.Brazauskas, tapęs prezidentu, neturėjo rezidencijos. Prezidentūros Vilniuje taip pat nebuvo, todėl jis kone visą kadenciją pradirbo įsikūręs Seimo rūmuose.
Pradėjus svarstyti, kur turėtų būti įkurta prezidentūra, anot Č.Juršėno, siūlyta ją įkurti Verkių rūmuose, dabartiniame Rusijos ambasados pastate Žvėryne, Sluškų rūmuose.
Būdavo kartais jis atitrūkdavo nuo apsaugos ir jo tekdavo ieškoti.
„Galvota apie pačius įvairiausius variantus. Taip pat, tarp kitko, ir apie Valdovų rūmus, nes kai kam atrodė, kad galima per keletą metų labai greitai juos pastatyti“, – atsiminė jis.
Be to, A.Brazauskas nenorėjo būti saugomas. „Būdavo kartais jis atitrūkdavo nuo apsaugos ir jo tekdavo ieškoti. Gerai, kad visada rasdavo“, – prisiminė Č.Juršėnas.
Apsaugos skyriaus darbuotojus jam teko kartu su A.Brazausku įkalbinėti, kad apsauginiai prezidento nesekiotų bent jau Seimo rūmuose.
Antros kadencijos nesiekė
Č.Juršėnas sako, kad antrai prezidento kadencijai A.Brazauskas nekandidatavo manydamas, kad į šį postą turi ateiti jaunesnis žmogus be praeities šleifo: „Jam atrodė, kad reikia kitos kartos žmonių. Buvo ir kita priežastis. Konservatoriai, kurie tada jau buvo valdžioje, elgėsi su juo nepadoriai. Ignoravo. Jis buvo ribojamas, izoliuojamas nuo informacijos, nuo susitikimų su ministrais. Jam tai buvo sunkoka pakelti.“
Pasak socialdemokrato, A.Brazauskas prieš sprendimą tarėsi su partijos kolegomis, o dabartinis teisingumo ministras Juozas Bernatonis jam buvo parašęs kelis variantus kalbų, kuriose buvo numatyta ir pranešti apie atsisakymą kandidatuoti ir apie pasiryžimą kautis rinkimuose.
„Bet paskui A.Brazauskas pasiėmė visus popierius, pasakė „aš pats padarysiu, kaip man reikia“ ir rytą televizijoje atsisakė dalyvauti rinkimuose“, – pasakojo Č.Juršėnas.
Pasirinkimas buvo aiškus
Č.Juršėnas teigia, kad kairiesiems A.Brazauską kelti kandidatu prezidento rinkimuose 1993 m. buvo neišvengiama. Tai lėmė didžiulis A.Brazausko autoritetas ir partijoje, ir visuomenėje, jis pasižymėjo reikšmingais darbais Lietuvos kelyje į nepriklausomybę.
„Tai, pirmiausia LKP XX suvažiavimas, kuriame buvo sudaužytas KPSS monolitas. Tai žmonės suprato ir palaikė. Net Sąjūdis surengė palaikymo mitingus. Dabar tai pasakyti atrodo neįprasta, bet iš tikrųjų buvo taip. Susipratę žmonės jautė, kad LKP atsiskyrimas yra žygis į Nepriklausomybę“, – priminė Č.Juršėnas.
Be to, jis paminėjo A.Brazausko ir visų kairiųjų balsavimą už Kovo 11-osios Aktą bei sugebėjimą tvarkytis blokados sąlygomis einant vicepremjero pareigas Kazimiros Prunskienės Vyriausybėje.
„Buvo diskusijų, ar jam reikia eiti į rinkimus, nes mes jau turėjome daugumą Seime, bet turint žmonių palaikymą nutarėme, kad negalime nekelti savo kandidato. Manau, pasielgėme teisingai“, – sakė Č.Juršėnas.
Č.Juršėnas teigė manąs, kad didžiausi A.Brazausko nuopelnai prezidentaujant – suvienyta Lietuva, išaugęs BVP ir suformuota Lietuvos kryptis į Vakarus.
