Prisiminta 1941 metų birželio 14-toji, kai tūkstančiai Lietuvos žmonių buvo ištremti į Sibirą, tos dienos metinių proga buvo atstatytas Trijų Kryžių paminklas Kalnų parke Vilniuje, vyko daug tam skirtų renginių įvairiuose Lietuvos miestuose.
Ši diena buvo įtraukta į atžymimų dienų sąrašą ir pavadinta Gedulo ir Vilties diena.
1989 metų liepą Sąjūdžio iniciatyva surengta ekspedicija į Igarką žmonėms, norintiems pargabenti palaikus savo artimųjų, ištremtų ir ten padėjusių galvas. Dešimtys karstų grįžo ir buvo iškilmingai perlaidoti Tėvynėje.
Man dalyvaujant tarptautiniame folkloro festivalyje „Baltica“ Taline, teko susipažinti ir išsikalbėti su folkloro grupės iš Komijos dalyviu Sergejumi. Jis papasakojo, kad pažįsta lietuvį, gyvenantį Syktyvkare ir daug užsiimantį tremtinių reikalais. Mane tai sudomino. Sumaniau ten nuvykti ir aplankyti tremties vietas Komijoje.
Nuvykus į Syktyvkarą, Sergejus supažindino mane su Algiu Šerėnu, neįtikėtinai įdomios biografijos žmogumi.
Jis dar vaikas buvo su tėvais ištremtas į Komiją. Užaugęs mėgino nelegaliai sugrįžti į Lietuvą, bet buvo sugautas ir vėl sugrąžintas tremtin. Komijoje baigė veterinarijos technikumą, o vėliau ir Veterinarijos akademiją ir padarė toje sferoje karjerą. 1989 metais jis jau dirbo vyriausiuoju Komijos veterinaru. Darbo reikalais jam teko važinėti po visą kraštą. Kartu domėjosi ir lietuvių tremties bei įkalinimo vietomis. Kaip tik jam pavyko gauti informacijos ir surasti numerinėse kapinėse Abezėje netoli Intos palaidotų žinomų Lietuvos žmonių – mokslininko Levo Karsavino ir generolo Jono Juodišiaus kapus ir pažymėti juos kryžiais su užrašais.
A.Šerėnas man parekomendavo nuvykti į Intą ir susisiekti su „Memorial“ (Rusijos tuo metu pradėjusi veikti organizacija, kuri rinko informaciją apie tremtinių ir represuotųjų likimą) nariu Viktoru Ložkinu. Viktoras palydėjo mane iki Abezės, kur buvęs ne vienas represuotųjų lageris, parodė gyvenvietės pakraštyje tiesiog tundroje esančias kapines ir Jono Juodišiaus bei Levo Karsavino kapus.
Iš jo sužinojau, kad artimiausią dieną Intos tremtinių kapinėse vyks renginys, skirtas naujai atstatyto paminklo latvių tremtiniams atidarymui.
Atidarymo ceremonijoje dalyvavo ne tik latvių, bet ir lietuvių tremtiniai, dar likę gyventi Intoje, o taip pat ką tik atvykę iš Lietuvos Gediminas Trakimas ir tuometinės Vilniaus konservatorijos studentai būsimieji aktoriai Kęstutis Jakštas (dabar Kauno Muzikinio teatro vyriausiasis režisierius) ir kitas jo kolega. Gedimino tėvai buvo Intos tremtiniai. Jis ten ir gimė 1960 metais ir gyveno iki 1965-ųjų. Dar buvo išlikęs ir barakas, kuriame tremtyje gyveno jų šeima.
Gediminas papasakojo, kad pagrindinis jų atvykimo tikslas – ištyrinėti Jono Juodišiaus ir Levo Karsavino kapus Abezėje, identifikuoti jų palaikus. Neužilgo turėjo atvykti ir Juodišiaus sūnūs Paulius ir Jonas, anūkas Jonas, fotografas Juozas Kazlauskas bei profesorius antropatologas Gintautas Čėsnys. Įdomu, kad, kai generolo Jono Juodišiaus žmona 1957 metais bandė domėtis savo vyro likimu, ją pasiekė du vienas kitam prieštaraujantys atsakymai.
Kartu su Gediminu ir jo draugais dar aplankėme ir visai apleistas kapines Intos pakraštyje, kuriose irgi buvo laidojami tremtiniai iš Lietuvos.
Kapines aprodė Intos muziejaus skyriaus vedėja Olga Moroz (vėliau ištekėjusi už Intoje gyvenusio lietuvio).
Man pavyko aplankyti ir netoli Vojažel gyvenvietės dar išlikusias buvusių GULAGO objektų liekanas.
Ten sutikau buvusią tremtinę Birutę, jau sunkokai bekalbančią lietuviškai.
Po 17 metų, 2006-taisiais, pradėtos reguliariai rengti ekspedicijos „Misija Sibiras“, turinčios panašų tikslą kaip ir ši mano kelionė.
