„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Profesorė Jūratė Kiaupienė: „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diplomatijos istorija – žavi, bet neparašyta“

Kuriame amžiuje diplomato darbas tampa profesija? Kas buvo pirmieji mūsų karjeros diplomatai – intelektualai, nuotykių ieškotojai? Kuriose sostinėse įkurtos Lietuvos didžiosios kunigaikštystės pirmosios diplomatinės misijos? Lietuva iki šiol neturi parašytos LDK diplomatijos istorijos. Kodėl taip atsitiko, jei šaltinių – nors vežimu vežk? Apie tai ir garsiausius XVI-XVII a. lietuvių diplomatus kalbamės su profesore Jūratė Kiaupiene.
Jūratė Kiaupienė
Jūratė Kiaupienė / BFL nuotr.

– Iš atminties pirmiausia išplaukia 1547 metai, kai Mikalojus Radvila Juodasis į Vieną veža 30 000 auksinų – mirusios didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto žmonos Elžbietos Habsburgaitės kraičio dalį, o jam pačiam Šv. Romos imperatorius suteikia Biržų ir Dubingių kunigaikščio titulą. Ar tai sako, kad viena iš svarbiausių sostinių mums, lietuviams, tuomet  yra Viena? Ką įrašytumėte šalia Vienos? Maskvą, Karaliaučių, Stokholmą, Prahą?

– Nelygu laikas, visada buvo svarbūs santykiai su Maskva. Ir, žinoma, totorių ordos. Lenkijos istorikas Dariuszas Kolodziejczykas neseniai išleido didžiausią tomą, kur sudėta didžioji dalis LDK santykių su totoriais liudijančių diplomatinių dokumentų. Per totorius LDK diplomatai išėjo į turkų Osmanų imperijos erdvę.  Nuo XVI a. II pusės, kai prasideda karas dėl Livonijos, įeiname ir į Baltijos jūros diplomatiją, kuri be Stokholmo neįsivaizduotina.

Radvilai Vilniuje buvo duota rimta diplomatinė užduotis – Prancūzijos dvare ne tik žodžiais deklaruoti, bet ir laikysena rodyti, kad jis atstovauja suvereniai valstybei – Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.

Turėjome kontaktų ir su Prancūzija. Kai Abiejų Tautų Respublikos karaliumi buvo išrinktas Prancūzijos karaliaus brolis Henrikas Valua, pasiuntinybėje, vykstančioje į Paryžių parsivežti valdovo, tarp 11 didikų yra ir du LDK atstovai: tuomet dar tik dvaro maršalas Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis ir Aleksandras Pronskis. Našlaitėlį lydėjo brolis Jurgis ir devyni, A.Pronskį – šeši bajorai.

Kunigaikščiui Radvilai Vilniuje buvo duota rimta diplomatinė užduotis – Prancūzijos dvare ne tik žodžiais deklaruoti, bet ir laikysena rodyti, kad jis atstovauja suvereniai valstybei – Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.

Nors ir labai jaunas, M.K. Radvila sugeba atvykti į Paryžių anksčiau ir gauna audienciją dvare prieš atvykstant visai delegacijai. Paryžiuje įvyksta ginčas tarp lietuvio ir lenkų, nes Našlaitėlis nori kalbėti Lietuvos vardu atskirai: „Kad mūsų Ponui, išrinktam Valdovui, neatrodytų, jog ši mūsų Valstybė yra blogesnė nei Jūsų Lenkija, kad aš, būdamas jos pasiuntiniu, klausydamas Lenkijos Karūnos vardu sakomų dedikacijų ir sveikinimų, nestovėčiau tarp Jūsų kaip koks stulpas.“

Ginče su lenkų pasiuntiniais išryškėja jo diplomatinis kalbėjimas: kokiais argumentais Našlaitėlis gina Lietuvos interesus.

– Kaip lietuviams tada atrodė Paryžius? Našlaitėlio dėdei Mikalojui Radvilai Rudajam Paryžius yra „ten kiti kraštai“. Pats Našlaitėlis, kuris nors daug keliavo po pasaulį, pusbroliui pataria nesiųsti ten mokytis sūnaus. Negatyviai jis kalbėjo ir apie Anglijos karalienę, nekaip atsiliepė apie Vokietiją. Išeitų, kad Paryžius lietuviui XVI a. atrodė daug baisesnė vieta negu koks Rusios užkampis?

XVI a. prancūzai jau nenorėjo kalbėti lotyniškai, tarptautinės politikos kalba Vakaruose, tad vykstant į Paryžių reikėjo mokėti prancūziškai, o LDK mokančių šią kalbą buvo mažai, vienas tokių buvo į Paryžių su Našlaitėliu vykęs A.Pronskis.

– Su Rusios užkampiu Paryžiaus nelyginčiau. Tačiau Paryžius buvo sunkus ne tik LDK diplomatams, bet ir daugeliui kitų. XVI a. prancūzai jau nenorėjo kalbėti lotyniškai, tarptautinės politikos kalba Vakaruose, tad vykstant į Paryžių reikėjo mokėti prancūziškai, o LDK mokančių šią kalbą buvo mažai, vienas tokių buvo į Paryžių su Našlaitėliu vykęs A.Pronskis.

Antra, pakliūti į Prancūzijos valdovo dvarą buvo sunku. Našlaitėlis 1573 m. rugpjūtį  sugebėjo. Yra išlikęs tos pasiuntinybės „Dienoraštis“, bet jame nėra rašoma, kokiais jis kanalais pakliuvo į patį dvarą. Aišku tiek, kad italų kalbos mokėjimas leido Našlaitėliui užmegzti gerus santykius su Henriku Valua, kuris silpnai kalbėjo lotyniškai, užtat mokėjo motinos – Kotrynos Mediči – italų kalbą.

J.Mateiko pieš./Diplomatinės kelionės LDK laikais buvo pavojingos, pasiuntiniai neretai žūdavo.
J.Mateiko pieš./Diplomatinės kelionės LDK laikais buvo pavojingos, pasiuntiniai neretai žūdavo.

– Šiais laikais dėl vienos užsienio kalbos ministrams Lietuvoje iškyla  problemų, o kiek kalbų privalėjo mokėti LDK didikas XVI–XVII a.?

– Be gimtosios, mokėdavo pagrindines regiono kalbas – lenkų, rusėnų, vokiečių ir tarptautinio bendravimo kalbą – lotynų. Chodkevičiai, Radvilos ir kiti LDK didikai siuntė vaikus mokytis į užsienį. Yra išlikusių laiškų – tiesiog instrukcijų: ir pirmiausia apie kalbų išmokimą.  Kalbų reikia. 1573 m. prasideda renkamų valdovų epocha. 1576 m. Respublikos valdovu išrinktas Steponas Batoras iš pradžių lenkiškai nemokėjo, bendravo tik lotyniškai.

Vaikai išvažiuodavo mokytis 13, 14 metų. Nelengva buvo mokytis dalyvauti valstybės valdyme, o dar savo namų reikalus reikėjo tvarkyti. Koks nelaimingas vienas iš jaunųjų Chodkevičių buvo, kai tėvas mirė, ir jam teko grįžti tvarkyti valdų. Jis buvo pasiryžęs viską atiduoti, kad tik nereikėtų grįžti ir užsiimti visais tais ūkio reikalais.

– Vienas iš tokių dvarų, kur siųsdavo vaikus mokytis ir Chodkevičiai, ir Radvilos, regis, buvo Prūsijos didžiojo kunigaikščio dvaras, kurį iš Vilniaus pasiuntiniai pasiekdavo per 11 dienų?

– Taip, Karaliaučius – dar viena diplomatijos kryptis. Ypač po to, kai Albrechtas Hohencolernas Kryžiuočių ordino valstybę pavertė pasaulietine Kunigaikštyste. Prūsijos valdovas – Žygimanto Augusto pusbrolis. Su Radvilomis jis susisieja ir per reformaciją. O Mažosios Lietuvos žemės ir jų gyventojai!

Dirbo mūsiškai visur, net Londone. Dabar jau aiškėja, tiesa, čia jau kalbame apie XVIII a., kad Londone būtent lietuviai dažnai atstovavo Abiejų Tautų Respublikai.

Per Austrijos Habsburgus LDK diplomatai susisiekia su Ispanijos Habsburgais. Apskritai su Habsburgais tenka dirbti nuolat,  nes su jais, kol neišmirė Jogailaičiai, visą laiką vyksta kova dėl Čekijos ir Vengrijos sostų.

Be to, pradedant Kazimieru, kiek Jogailaičių žmonų buvo Habsburgaitės. O Radvila Juodasis tai ne tik vežė tuos 30 000 auksinių, bet ir aktyviai dalyvavo peršant trečią žmoną Žygimantui Augustui – pirmosios žmonos Elžbietos seserį Kotryną Habsburgaitę. Vestuvėse per procura jis, atstovavęs Žygimantui Augustui, buvo simboliškai paguldytas šalia nuotakos.

Yra išlikę Radvilos laiškų, kuriuose aprašo, kokį siaubą jam kėlė visos tos ceremonijos, nes reikėjo dar ir šokti, o jis visai netroško to daryti. Bet tai buvo to laiko diplomatijos reikalavimai – teko jų ir mokytis, ir laikytis.

– Nuo Kazimiero laikų jau žinoma Pasiuntinių tarnyba. Kokia ji? Kas dirba  žygūnais ir pasiuntiniais? Ar tai jau galima laikytis Užsienio reikalų ministerijos užuomazga?

– Panaši į dabartinę diplomatinės tarnybos organizacija Europoje pradeda formuotis XV a. antrojoje pusėje Italijoje. LDK kancleris, kuris vadovavo kanceliarijai, buvo ir diplomatijos vadovas. Šia prasme vienas ryškiausių kanclerių – Leonas Sapiega. Jis pats buvo patyręs diplomatas, daug kartų važinėjo į Maskvą.

Panaši į dabartinę diplomatinės tarnybos organizacija Europoje pradeda formuotis XV a. antrojoje pusėje Italijoje.

Iš, kaip dabar sakytume, karjerinių diplomatų, vienas ryškiausių buvo iš Voluinės kilęs ir dar 1500-aisiais karjerą kaip kuklus raštininkas pradėjęs Bogušas Bohovitinovičius,  kuris tapo valstybės vyru, rašančiu sutarčių tekstus. Būdamas Žiežmarių ir Daugų vietininku, dalyvavo pasiuntinybėje į Maskvą. Vėliau tapo dvaro maršalu, ir toliau dirbo diplomatinėje tarnyboje.

Minsko kaštelionas Mikalojus Talvaiša už diplomatinę tarnybą iš valdovo gavo 100 valakų žemės Žemaitijoje (per 2130 ha).

Vienoje pavyko rasti liudijimą, kad ir garsusis Andrius Volanas imperatoriaus dvare versdavo Maskvos didžiojo kunigaikščio laiškus, nes maskvėnai juos rašydavo tik rusiškai, o Imperijos kanceliarijoje XVI a. šios kalbos ir Maskvos realijų  žinovų tikriausiai nebuvo.

–  O  Mykolas Haraburda?

– Mykolas Haraburda – taip pat profesionalas. Prieš vykstant į Maskvą M.Haraburdai būdavo pateikiama, kaip ir kiekvienam diplomatui, labai daug instrukcijų žodžiu. Dažname laiške randi pasakyta: „Žodžiais pavesta pasakyti“. Ir viskas. Jau XVI a. Šv. Romos imperijos diplomatinėje korespondencijoje naudojami šifrai.

– Kiek žinoma, Maskvos valstybėje mūsų nuolatinės atstovybės nebuvo. Ar Europos sostinėse turėjome kažką panašaus į dabartines ambasadas?

– Ambasadų užuomazgų net Vakaruose atsiranda iš esmės tik XVI a. pradžioje. Kalbėti apie nuolatines ambasadas galima tik XVIII a., bet vadinti jų mūsų atstovybėmis nebūtų tikslu, veikė bendra Abiejų Tautų Respublikos diplomatinė tarnyba.

Vakaruose tokių pasiuntinybių, kokios vykdavo į Maskvą ir iš jos, su daugybe dovanų, jau XVI a. nebėra. Tai rytietiškas paprotys, kai joja labai daug žmonių, pirkliai, bajorai, šnipai – labai marga publika. Maskvėnai – į Vilnių, lietuviai – į Maskvą. Įdomiausia, kad Maskvoje pirmiausia tyrinėjamas dovanų sąrašas: ko atvežė. Nepatikusių dovanų nepriimdavo.

L.Sapiegos pasiuntinybės 1600 m. caras Borisas Godunovas ilgai nepriima – tai jam pirštą skauda, tai dar ką nors, o pasiuntiniai, kol laukia, turi gyventi uždaryti Maskvos pasiuntinių namuose. Tada L.Sapiega rašo carui, kad dovanos čia gali sudegti, žirgai nudvėsti. Ir ką gi, caras suprato, kad gali prarasti turtą, todėl pagreitina priėmimą.

– Kaip dažnai keisdavosi pasiuntinybėmis su Maskva? Po karų?

– Ne tiktai. Aišku, didžiosios pasiuntinybės būdavo siunčiamos tada, kai baigdavosi paliaubų laikas, o šiaip tai nuolat vykdavo apsikeitimai. LDK tokių reikalų su Maskva turėdavo nuolat.

– O kaip su Krymo chanatu, Kazanės totoriais – taip pat galiojo maskvėniškų pasiuntinybių stilius?

– Taip, tik jos ne tokios prašmatnios, kaip didžiosios pasiuntinybės į Maskvą. Bet ir totoriams lietuviai veždavo dovanų. Kelionės į Krymą – labai rizikingos. Kartais pasiuntiniai žūdavo. Apskritai XVI a. diplomatą bet kada galėjo sulaikyti, apiplėšti, įkalinti,  ir taip atsitikdavo ne tik mūsiškiams. Su totoriais buvo labai sudėtingi santykiai, nes jie vadovavosi rytietiška samprata: šiandien – su tuo, rytoj – su anuo.

– O kaip susikalbėdavome su totoriais?

– Rusėniškai. Totoriai rusėniškose žemėse prisiplėšdavo ne tik turto. Į nelaisvę paimtus berniukus rusėnus augindavo taip, kad šie mokėtų ir vieną, ir kitą kalbą, šie ir tapdavo vertėjais. Matyt, turėjome ir totorių belaisvių, kurie mokėjo abi kalbas, bet susirašinėjimas vykdavo rusėniškai.

– Pabandytumėte nupiešti XVI–XVII a. lietuvio diplomato portretą? Jis turi mokėti kalbų, išmanyti skirtingas kultūras, etiketą, tai ar jis – intelektualas ar vis dėlto avantiūristas, šiaip darbo ieškantis bajoras?

Be žinių, intelekto, kalbų mokėjimo diplomatu tapti anuomet buvo neįmanoma. Be avantiūrizmo – taip pat sunku įsivaizduoti, nes tai buvo pavojingas darbas.

– Viskas iš karto. Be žinių, intelekto, kalbų mokėjimo diplomatu tapti anuomet buvo neįmanoma. Be avantiūrizmo – taip pat sunku įsivaizduoti, nes tai buvo pavojingas darbas. Be to, Europoje jau tada vyrauja įsitikinimas, kad diplomatas turi būti gero būdo žmogus, nekaprizingas, mandagus, išsiauklėjęs, mokantis bendrauti su įvairiais sluoksniais. Ir mokantis valgyti.

L.Sapiegos pasiuntinybė Maskvoje šiurpo, nes rusai per priėmimą valgė maistą imdami rankomis. Nepriimtina lietuviams buvo ir tai, kad rusai duodavo tik degtinės, o ne vyno. Rusai tokio lietuvių elgesio nesupranta. Lietuvius stebina ne tik tai, kad nėra peilių ir šakučių, bet ir tai, kaip galima valgyti maistą be prieskonių.

– Šakutės problema buvo ne tik maskvėnams, bet ir suomiams, nes, kai Žygimanto Augusto sesuo Kotryna išteka už švedų kunigaikščio Jono Vazos, jos vyras Suomijos bajorams pilyje surengia žmonos kraičio parodą, kurioje didžiausią nuostabą kėlė sidabrinės šakutės.

– Bonos Sforcos pasirodymas Vilniuje su savo dvaru reiškia, kad nuo XVI a. antrojo dešimtmečio Italija LDK jau gyva. Tai veikė ir diplomatijos kultūrą.

– Ko gero, vienas svarbiausių to meto diplomatų darbo baras – vestuvių diplomatija?

– Karalių vedybos buvo diplomatų darbas. Tarkim, Žygimantas Augustas nenorėjo vesti Kotrynos Habsburgaitės, bet jam ji buvo įbrukta, ir ne tik Radvilos buvo tuo suinteresuoti.

Ivanas Žiaurusis troško vesti tą pačią Kotryną Jogailaitę, kuri ištekėjo už Suomijos kunigaikščio Jono Vazos. Bet karas su Maskva nekyla. Diplomatai sugebėjo tą problemą kažkaip išspręsti. Arba Jono ir Kotrynos Vazų įkalinimas ir išlaisvinimas. Diplomatų įtaka tuose procesuose buvo labai didelė.

Bet konkrečių studijų apie tai turime labai mažai. Apskritai turime per mažai istorikų tokiai istorijai, kaip LDK. LDK istorijai reikėtų viso instituto. Tada būtų galima kalbėti apie didelio masto tyrimus, nors, aišku, per dvidešimt metų ir taip daug padarėme. Bet tai dažnai yra istoriko pasirinkimo reikalas, sėdėjimo nuo ryto iki vakaro rezultatas. Paskatinimo tirti LDK diplomatijos istoriją sulaukiame nebent iš Užsienio reikalų ministerijos.

– Prakalbom apie pinigus. Kiek diplomatija kainavo?

– Kainavo taip pat brangiai, kaip ir kariuomenė. Tik kariuomenei išlaikyti Seimas uždėdavo sidabrinę ar kitus mokesčius, o diplomatus iš dalies finansuodavo valdovas, kitą dalį dažnai dengdavo didikai.

Kai Radvilai Našlaitėliui buvo pasiūlyta vykti pas popiežių su pasiuntinybe, jis atsisakė, nes įstengė kelionei skirti 15 000 auksinų, o reikėjo 45 000.

M.Haraburda XVI a. aštuntajame dešimtmetyje rašo, kad jam Vinicoje tvarkant reikalus su Turkijos sultono pasiuntinybe „tų pinigų, t.y. 400 kapų grašių, kurie buvo skirti jo pragyvenimui šiame alkaname krašte, ir dar dalį pinigų skiriant Turkijos pasiuntiniui, kuris ir su juo esantys totoriai alkani gyvena, didelė dalis jau išsileido“.

Kai Radvilai Našlaitėliui buvo pasiūlyta vykti pas popiežių su pasiuntinybe, jis atsisakė, nes įstengė kelionei skirti 15 000 auksinų, o reikėjo 45 000.

– Ar galima sakyti, kad LDK vykdo savarankišką užsienio politiką, o ne bendrą su Karūna?

– Iki Liublino unijos – galima sakyti, kad savarankišką. XVII–XVIII a. interesai tampa bendresni, bet iki pat Abiejų Tautų Respublikos pabaigos santykiai su Maskva buvo oficialiai palikti LDK diplomatams. Todėl ir čia dažnai pirmiausia rūpinamasi LDK interesais.

– Keletą žodžių apie oficialius vizitus, kitą diplomatinę veiklą?

– Viena garsesnių akcijų surengta Žygimanto Senojo laikais, kai 1514 m. Konstantinas Ostrogiškis laimi Oršos mūšį. Mūšis strategine prasme nebuvo ypatingas, bet jo reikšmę Žygimanto Senojo dvaras, Lenkijos ir Lietuvos diplomatai sugebėjo sau naudingai išpūsti. Lietuva paėmė daug aukštų maskvėnų belaisvių, dalį jų narvuose vežiojo po Europą. Žygimantas Senasis šią akciją organizavo kaip abiejų valstybių Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis.

Vienos kongresas, į kurį 1515 m. vyksta Žygimantas Senasis ir kur Radvila siunčia šimto žmonių LDK orkestrą, įvertina lietuvių pastangas – nežinoma barbarų tauta Imperijoje padaro įspūdį.

– Ar LDK nebuvo provinciali, palyginti  su Vakarų Europa? Antai Radvila Rudasis XVI a. surengė tokį didžiulį priėmimą iš Maskvos vykusiam Anglijos pasiuntiniui J.Horsey, tarsi šis būtų pats Anglijos valdovas.

– Nebuvo provincija. Buvo kultūrinių skirtumų, skyrėsi apranga, bet tai labiau išryškėja po Liublino unijos. LDK madų prasme buvo net vakarietiškesnė nei Lenkija. Lenkų bajorai anksti ėmė kildinti save iš sarmatų. Iš čia ir sarmatiška – rytietiška apranga. Kadangi lietuviai kildino save iš Palemono, iš romėnų, o per  Boną Sforcą atėjo itališka mada, apranga ir kiti dalykai LDK dažnai būdavo vakarietiškesni nei Lenkijoje. Galima prisiminti garsiuosius Radvilų šarvus, saugotus vienoje Tirolio pilyje – tai šarvų prašmatnumas!

LDK madų prasme buvo net vakarietiškesnė nei Lenkija. 

Kur LDK skyrėsi nuo Vakarų stipriai, tai pašauktinės bajorų  kariuomenės ginkluotės srityje. Bet jau nuo XVI a. antrosios pusės pradeda dominuoti samdyta kariuomenė. Čia Steponas Batoras labai daug padarė.

Tapęs Respublikos valdovu jis puikiai susigaudė situacijoje, sugebėjo naudotis lenkų ir lietuvių priešprieša – jis ir tiems, ir tiems geras karalius buvo, ir vieniems, ir kitiems naudą paliko. O juk lietuviai, rėmę rinkimuose Habsburgus, nenorėjo jo.

– Kodėl Habsburgus? Kad Radvilas į kunigaikščius pakėlė?

– Ne tik, saitų būta daug daugiau. Ne tik Radvilų. Ir Chodkevičiai turėjo ryšių Vienoje, ir žemesnėse bajorų visuomenės  grandyse buvo ryšių. Be to, nuo XV a. antrosios pusės visa Jogailaičių dinastija per motinas buvo pusiau Habsburgai. Žodžiu, Habsburgai buvo daugiau ar mažiau savi, nors būta ir priešpriešos, ir konkurencijos.

– O kaip keičiasi LDK diplomatija po Liublino unijos? Siaurėja, menksta?

Visi tyrimai, kuriuos turime, baigiasi ties XVI amžiumi. Krūvos lietuviškos medžiagos neliesta tebeguli archyvuose.

– Labiau gal į rytus pasisuka. LDK paliekama rytų kryptis. Kurį laiką ten siunčiami tik LDK diplomatai. Paskui jau lenkai pradeda bent po vieną diplomatą įterpti į pasiuntinybes. Sunku pasakyti, ar siaurėja. Tiesiog susilieja su bendra Respublikos diplomatija. Labai daug ko dar nežinome, nes šiaip visi tyrimai, kuriuos turime, baigiasi ties XVI amžiumi. Krūvos lietuviškos medžiagos neliesta tebeguli archyvuose.

– Paradoksas: lyg ir daug popierių išlikę, o mažai studijų turime. Kodėl?

– Priežasčių yra ne viena. Diplomatijos šaltiniai išsibarstę įvairių šalių saugyklose. Sovietmečiu istorikams Vakarų šalių archyvai buvo nepasiekiami, Rusija ribojo ir teberiboja galimybes dirbti su joje saugomais diplomatiniais dokumentais. Viena labai anksti įsteigė užsienio reikalų archyvą. Karo metu ten Vincas Trumpa trumpam lankėsi, o mes gi negalėjome okupacijos metais į Vieną nuvažiuoti. Po 1990 metų atsirado kitų problemų. Viena jų – kalbos. LDK istorikui, norint dirbti įvairių šalių archyvuose, reikia mokėti daug kalbų, skaityti ne tik lotyniškai, bet ir vokiečių kalbos vadinamąja „virvutę“. Dabar populiariausios anglų kalbos – neužtenka.

– Kitaip sakant, ne kiekvienas jaunas istorikas gali tyrinėti LDK diplomatijos istoriją?

– Taip. LDK diplomatijos istorijai tirti žmogų ruošti reikia labai ilgai – net ir kalbas mokantis sunkiai perskaitys M.Radvilos Juodojo laiškus – toks jo raštas, kad, o Dieve. Kita problema – finansavimas, istoriko darbas užsienio šalių archyvuose kainuoja brangiai. O valstybės institucijoms dar ir supratimo stinga, kas yra archyvas ir tyrinėtojo darbas jame.  Buvo tokia istorija, kai užsipuolė Valdovų rūmus, kad jie švaisto pinigus, ir pradėjo prokuratūra tyrimą. O pinigų švaistymu pasirodė ir tai, kad  pradėta investuoti ne tik į plytas ir cementą, bet ir į mokslinius tyrimus. Ir čia paaiškėjo, kad mūsų teisinis supratimas yra toks: „O ko ten važiuot?“

O jeigu jau tu dukart į Vienos ar kitą kokį užsienio archyvą nuvažiavai, tai apskritai baisu. Tik po kurio laiko istorikams pavyko išaiškinti, kas yra šaltinių paieškos ir ko jos vertos. O juk dažnai lietuviškos medžiagos tenka ieškoti nesutvarkytuose, neaprašytuose fonduose, kur randi daugybę juodraščių, o staiga iš jų išnyra prašmatnus pergamentinis dokumentas.  Tokiam darbui, deja, reikia ne tik gerų norų, bet daug laiko ir pinigų.

– Kalbėjome apie diplomatinius laiškus. Ar jų stilius kuo nors išsiskiria iš kitų to amžiaus laiškų?

– Tikri diplomatiniai laiškai LDK, galima manyti, atsiranda XVIII a., o XVI a. politikos  žmonės rašydavo laiške apie viską. Čia rašo apie valstybės reikalus, čia aptaria, kodėl pilvą skauda vaikui ir kaip reikėtų nuo kirminų gydyti, paskui vėl apie valstybę. Aišku, ne visi tokie buvo laiškai, tai priklausė ir nuo asmens, ir nuo aplinkybių.

Rimtų politinių svarstymų rasime laiškuose valdovui. Pavyzdžiui, XVI a. LDK diplomatas, pasiustas į Imperiją, moko valdovą, kad štai „aš čia sėdžiu be darbo ir matau, kaip dirba kiti, todėl kad negaunu nurodymų, ką aš turėčiau daryti, o štai tie, tie ir tie eina, susitinka, rengia priėmimus, tai arba mane atšaukit, arba man duokit instrukcijas, ką turiu daryti.“

Tai rodo valstybinę mąstymo brandą. Ji labai ryški nuo Kazimiero Jogailaičio laikų. Ne tik valdovas, bet ir didikai jaučiasi esantys valstybė, jie prisiima ir atsakomybę už ją. Ypač kai po Žygimanto Augusto mirties prasideda tarpuvaldžiai. Antai Radvilos ir Chodkevičiai baisiai pykosi – dėl pinigų, valdų, bet jie juk susitarė visus savo nesutarimus atidėti į šoną dėl bendro valstybės reikalo.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų