Pulaki z Wilni pastaruoju metu tapo populiariu žodžių junginiu. Tokia grupė sukurta socialiniame tinkle „Facebook“, jos turinys – pramoginis: įvairūs pokštai, filmukai, nuotraukos su linksmais prierašais. Ir viskas – apie Vilniaus krašto lenkus ir užrašyta tik vilnietiškąja lenkų šnekta su daugybe lituanizmų ir rusicizmų.
Lenkija jiems yra užsienis
Šį puslapį kuria jaunų žmonių grupė, kurie stebi ir šmaikščiai komentuoja Lietuvos lenkų gyvenimą. Savo puslapį jie pristato kaip „rimtai nerimtas puslapis apie lenkų tautinę mažumą Lietuvoje“.
„Jau pačiu pavadinimu jie parodo autoironišką požiūrį ir leidžia suprasti, kad Lietuvos lenkų tautinės mažumos negalima vertinti, kaip dalies Lenkijos visuomenės, perkeltos į kitą šalį. Lenkija jiems yra užsienis“, – pastebi K.Pecela.
Galima pasirinkti uždarumą, puoselėti tik vienos kultūros vertybes, bet tai apsunkina kasdienį gyvenimą. O juk kartais tenka nusipirkti naujas kelnes Gariūnuose, – šmaikščiai pastebi K.Pecela.
Straipsnio autorius pateikia pavyzdžių iš šios socialinio tinklo puslapio įrašų apie tai, kaip Lenkijoje kalbėdami savo šnekta Vilniaus krašto lenkai patiria nesusipratimų. Ir patys iš to juokiasi, nes kas gi juos turėtų ir galėtų suprasti, jeigu šalia lenkiškų žodžių neretai įterpiami lietuviški ar rusiški.
Ši grupė neturi jokio manifesto ar programos. Nebando pakeisti, sustiprinti ar susilpninti kažkieno tapatybės. Net kalbos nėra apie kažkokį aštrų padalijimą ar panašius dalykus.
Greičiau rodoma įvairiakultūrė aplinka su savo paradoksais ir sunkiai suklasifikuojamais reiškiniais. „Galima pasirinkti uždarumą, puoselėti tik vienos kultūros vertybes, bet tai apsunkina kasdienį gyvenimą. O juk kartais tenka nusipirkti naujas kelnes Gariūnuose“, – šmaikščiai pastebi K.Pecela.
Kaip pastebi autorius, apie lenkų iš Lenkijos ir Vilniaus skirtumus žino visi, tad, atrodytų, ką naujo gali paskelbti Pulaki z Wilni? Ir čia pat atsako: jie laužo apie Lietuvos lenkus nusistovėjusius stereotipus, kurie neretai Lenkijoje pakeičia tikrąsias žinias apie šiuos žmones.
„Argi galvodami apie Vilnijos lenkus nematome prieš akis vargšo, neišsilavinusio, užguito vietos tautininkų, pilno kompleksų, nesimeldžiančio prieš Aušros vartus dėl sugrįžimo į tėvynę žmogaus, kuris nesugeba būti „tikras“ lenkas, nes privalo grumtis su savo „savitumu“, tuteiša ir svetimybių pilna šnekta?“ – klausia K.Pecela.
Nenori „susigrąžinti Vilniaus“
Ši lenkų grupė, besireiškianti „Facebook“, rodo, kokį vaidmenį žmonių gyvenimuose vaidina daugiakultūrė aplinka – neverta net priminti, kaip Vilnius skiriasi nuo Lenkijos miestų, nes jame savo vietą rado daugybė tautų ir kultūrų, kurios susipynė tarpusavyje. Visa tai formuoja žmogų ir jo mąstyseną.
„Tarp Lietuvos lenkų pastaruoju metu juntamas akivaizdus pagyvėjimas, tai greičiausia lemia kartų kaita arba tam tikrų psichologinių traumų įveikimas. O gal ir viena, ir kita. Bet tai tikrai nėra koks nors žingsnis gaivinant Valenrodų visuomenę, kurios tikslas būtų susigrąžinti Vilnių. Pagrindinis Pulaki z Wilni šūkis – „Vilnius mano ir tavo“ („Wilna moja ir twoja“), kuris tarp kitko pasako ir tai, kad nėra jokio reikalo bandyti susigrąžinti tą vietą, kur ir taip nuolat gyveni“, – rašo K.Pecela.
Pagrindinis Pulaki z Wilni šūkis – „Vilnius mano ir tavo“ („Wilna moja ir twoja“), kuris tarp kitko pasako ir tai, kad nereikia bandyti susigrąžinti tą vietą, kur ir taip nuolat gyveni, – rašo K.Pecela.
Kaip pavyzdį, kad vietos lenkams pavyksta nusikratyti juos kamavusių kompleksų, autorius nurodo Lietuvos lenkų rinkimų akciją (LLRA), kurios rinkimų programa skirta ne vien vietos lenkams, bet ir lietuviams bei rusams, esą tokiu būdu ši partija save pateikia kaip lygiaverčius partnerius visoms Lietuvos politinėms jėgoms.
„Puslapio Pulaki z Wilni kūrėjai ir gerbėjai parodo, kad priima save tokius, kokie jie yra, jų savivertė auga.
Jeigu jie ir lygiuojasi dar kartais į kokius nors „tikrojo lenkiškumo“ pavyzdžius, tai ne todėl, kad pamatytų, kaip toli jiems iki idealo, bet kad leistų suprasti, jog vilnietiškumas gali būti turtingesnis, įdomesnis bei žaismingesnis ir, be abejo, pilnesnis gyvenimo bei jaudulio nei patys pavyzdžiai.
Vilnietiškoji kalba, panaši į lenkų, tik skambesnė ir turtingesnė, nebeslapstoma po lenkiškąja kalbėjimo maniera, išmokta iš knygų, o tampa subtilaus autoironiško pasididžiavimo priežastimi“, – tvirtina K.Pecela.
Jis čia pat pateikia iš Pulaki z Wilni pasiskolintų pavyzdžių, iliustruojančių kasdienę Vilniaus lenkų šnektą, kuri neretam Lenkijos lenkui yra menkai suprantama.
Išreikšdamas viltį, kad lietuviai apie visus lenkus nesusidaro įvaizdžio vien pažiūrėję į futbolo klubų „gerbėjus“ (prisimenant įvairius nutikimus ir žeminančius plakatus) ar neaiškius „muzikantus“, atvykstančius į Lietuvą, pabaigoje K.Pecela pateikia su Vilnijos kūrėjais besibičiuliaujančio Jano Rozanowskio eilėraštį.
Išversti jo nesiimame, nes jo esmė ir yra tos kalbos subtilybės, kurią vartoja būtent Vilniaus ir Vilniaus krašto lenkai. Tačiau net ir nesuprantantys lenkų kalbos, tikrai dalį jo supras. Juk kas nežino, ką reiškia mabilnik (nežinantiems paaiškiname – mobilusis telefonas).
Jan Rożanowski
Kim ty jesteś? – Pulak z Wilni
Co ze sobą masz? – mabilnik
Co on robi? – zwoni wszendzi
To go wyłacz – i tak bendzi
Gdzie cię znaleźć? – choć w You Tubie
Kogo kochasz? – żonka lubia
Komu ufasz? – tylko matce
O kim myślisz? – o sonsiadce
Gdzie masz konto swe? – w puduszce
Na czym jeździsz? – na audziuszce
Jak wychodzisz z niej? – wyłaża
Śpisz na kasie? – a wdrug kraża!
Czego sporo masz? – nadziei
Kto w twym sejmie jest? – złudziei
Martwisz sie? – mnie bałałajka
W czym na msze przychodzisz? – w majtkach
Gdzie kupujesz je? – w Garunaj
Gdzie to niby jest? – toż unaj!
Co budujesz? – stroja chata
A czym kryjesz? – kryja matem
Lubisz spacer? – pu gościnach
Co na obiad jesz? – słunina
Gdzie kupujesz ją? – pud Halo
Sporo? – ile mnie udwalo
Gdzie pracować chcesz? – na fury
Broń posiadasz? – mam na góry
A alkohol? – sobie pendza
Czego brak ci jest? – piniedzy.
