Karmela Nechmadaitė-Sternberg gimė 1956 metais Kaune žydų šeimoje. Jos tėvai ir seneliai gimė Lietuvoje, ir visi save laikė Lietuvos žydais, mylinčiais ir jaučiančiais glaudų ryšį su valstybe, kurioje gyvena.
„Visuomet palaikėme labai artimą ryšį su Lietuva, juk čia liko visos mano vaikystės draugės. Gyvenome Salomėjos Nėries gatvėje – dabar tai V.Putvinskio gatvė priešais funikulierių. Visi, kas atvažiuodavo į Žaliakalnį, praeidavo pro mūsų namus. Kaunas nedidelis, bet labai gražus miestas. Su broliu augome labai gražiame bute, kuriame viskas buvo sutvarkyta taip preciziškai, kaip kokiame muziejuje. Tai buvo mano mamos nuopelnas, ji turėjo labai gerą skonį.
Pamenu, mamą dažnai kviesdavosi jos draugės ir kaimynės, kad įrengtų joms namus. Tuo metu interjero dizainerių juk nebuvo. Mama dažnai eidavo į kino teatrą žiūrėti užsienietiškų filmų po kelis kartus, ir tai darydavo ne dėl pačių filmų, o dėl juose rodomų namų interjerų. Tai buvo vienintelis būdas pamatyti, kaip gyvena Vakarų pasaulio žmonės, juk tais laikais nebuvo leidžiama žurnalų apie namų interjerą.
Visuomet maniau, kad namai yra ta vieta, kur esi gimęs, ir būtent ši aplinka tave formuoja kaip asmenybę. Čia, Kaune, aš gimiau, augau, juokiausi, verkiau. Namuose, kur savas kvapas, disciplina. Čia yra tavo saugiausia vieta, čia mamytė, tėvelis, brolis. Visada atvykusi į Lietuvą aplankau savo vaikystės namų kiemą ir namą, kuriame buvo mūsų butas. Negaliu būdama Kaune į jį neužsukti, nenusifotografuoti. Kartais užeinu į „Google“ žemėlapį ir einu per gatves ten, kur anuomet lankydavausi. Kai mintimis grįžtu į savo vaikystę, pasidaro labai gera.
Labiausiai jai įsiminė Kaunui būdinga nacionalizmo dvasia.
Mano vaikystė buvo išties labai graži. Pamenu, lankiau vaikų darželį K.Donelaičio gatvėje, jame buvo didelis sodas, kuriame žydėdavo obelys. Atmenu, kaip jame su draugėmis šokdavome. Su dauguma vaikystės draugų palaikau gerus ryšius iki šiol, vieni pas kitus į svečius važiuojame, man gera grįžti į Lietuvą. Gyvendama Kaune lankiau 4-ąją vidurinę mokyklą, kuri buvo Kauno senamiestyje, šiuo metu tai Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazija. Labai gerai atsimenu tuos laikus, klasę, mokytojus ir mokslo draugus. Tiesa, tada mokytis reikėjo 11 metų, o iš jūsų šiandien sužinojau, kad dabar yra 12 klasių.“
Kaunas – nedidelis miestas, bet K.Nechmadaitė-Sternberg visuomet sakydavo, kad jis išskirtinis. Vilnius tuo metu atrodė kiek kitaip, negu esame pratę matyti. Labiausiai jai įsiminė Kaunui būdinga nacionalizmo dvasia.
„Namuose ir kitoje aplinkoje aš kalbėdavau tik lietuviškai. Lankiau lietuvišką darželį ir mokyklą. Buvo toks nusistatymas nekalbėti rusiškai. Kai važiuodavau į Vilnių, dažnai girdėdavau kalbant rusiškai, o Kaune – ne. Netgi dabar, kai čia lankausi, retai girdžiu rusų kalbą, žinoma, yra rusakalbių žmonių, bet ne tiek, kiek Vilniuje. Kauną labai myliu, čia mano tėvynė, čia gimiau. Turiu pripažinti, kad Lietuvos istorijos neišmanau labai gerai, juk mokiausi sovietinėje Lietuvoje, o tada istorija buvo traktuojama įvairiai, viskas priklausė nuo mokytojo, kuris mokė. Keliauti po Lietuvą galimybių nebuvo labai daug, tačiau užsiiminėjau lengvąja atletika, todėl tekdavo važiuoti į varžybas kituose miestuose. Pasakyti, kuo Kaunas išskirtinis – labai sunku, tačiau jau tuo metu šis miestas buvo labai lietuviškas.
Tuo metu man ypač išsiskyrė Kauno pašto pastatas, jis buvo toks didingas, o visi žmonės jame kažkur skubėjo. Atmenu, kaip kartą brolis, būdamas mažas, nutarė išeiti mamos ieškoti. Nuėjo iki pašto ir pasimetė. Tuo metu jis kalbėjo tik jidiš kalba. Kaune buvo vienintelis vaikų darželis visoje Tarybų Sąjungoje, kuriame buvo mokomi žydų vaikai jidiš kalba. Mano brolį verkiantį tada išsivežė milicija, nes niekas aplink negalėjo su juo susikalbėti. Mama, grįžusi namo ir neradusi sūnaus, labai išsigando, juk buvo praėję vos treji metai nuo karo pabaigos. Vėliau ji pasakojo, kad rado ji milicijoje sėdintį ant grindų, žaidžiantį su žaislais, valgantį duoną su dešra ir labai patenkintą.
Aš, žydų vaikas, gyvendama Lietuvoje niekada nejaučiau antisemitizmo. Vaikystėje dienas mes leisdavome kieme ar gatvėse, tuo metu nežaidėme kompiuterinių žaidimų kaip šiuolaikiniai vaikai. Niekada nejaučiau patyčių dėl to, kad esu žydų kilmės. Pirmą kartą pašaipą dėl to išgirdau iš KGB darbuotojo, kai buvau suimta už dalyvavimą Romo Kalantos pagerbimo demonstracijoje. Tąkart KGB agentas mane pavadino žydelka. Tas įvykis man iki šiol išlikęs atmintyje. Niekada iki apklausos ar po jos nesu girdėjusi paniekos savo, kaip žydės, atžvilgiu.“
K.Nechmadaitės-Sternberg seneliai žuvo Kauno gete. Tai buvo diena, kai fašistai susprogdino visus kanalizacijos kanalus ir namus su rūsiais, kur tuo metu slapstėsi žydai.
„Mama mums mažai pasakodavo apie tą skaudų istorijos laikotarpį. Žinau, kad jos ir tėvelio tėvai žuvo panašiu metu, kai jiems tebuvo 40-dešimt. Mama pasakojo, kad gyvenimas gete buvo labai sudėtingas ir žiaurus laikotarpis žydams. Kai gimė mano pirmasis sūnus, paklausiau jos, kokiomis sąlygomis Kauno gete gyveno vaikai. Tada ji man papasakojo apie vaikų akcijas ir apie jų mamas, išvedamas kartu su savo vaikais. Apie mamas, kurios grįžusios iš darbų neberasdavo savo vaikų ir iš sielvarto, bejėgystės trankė galvą į sieną. Gete moterys diskutavusios ir apie pasirinkimus – gyventi ar nusižudyti, ar gimdyti dar vaikų, ar jie bus atimami ir žudomi.“
Nepaisant priešiškos aplinkos, Bačkonių girininkijos girininkas Mykolas Šimelis, su žmona Jadvyga ir penkiais vaikais gyvenęs Tarpumiškių kaime (Kaišiadorių r.), buvo su miško pirkliais žydais gerai pažįstamas ir jų labai gerbiamas žmogus. Viena tokia pažintis ir lėmė, kad Šimelių namuose prieglobstį rado ir sėkmingai karo pabaigos sulaukė keliolika iš Kauno geto ištrūkusių žydų. Slėpti savo namuose žydų kilmės asmenis buvo labai pavojinga ir labai sunku. Tačiau Mykolo pasiryžimas nenuslūgo net tada, kai 1944 metų balandį nuo kraujo užkrėtimo mirė jo žmona Jadvyga.
„Mano tėčio šeima už paleidimą į laisvę sumokėjo vokiečių kareiviui, tuomet stovėjusiam ir saugojusiam Kauno geto vartus. Kokiu būdu pavyko su juo susitarti, tiksliai papasakoti negaliu, tačiau jis mamai nuėmė Dovydo žvaigždę ir praleido. Žinoma, galėjo ją tiesiog nušauti, bet to nepadarė – gal norėjo užsidirbti ir iš kitų žydų, esančių geto teritorijoje, o gal buvo kiek malonesnis už visus kitus.
Po poros mėnesių ir mano tėvelis tokiu pat būdu paliko getą. Gaila, tačiau ne visi turėjo tokią galimybę. Iš visos didelės tėčio šeimos jis vienintelis liko gyvas, gete žuvo ir tėčio brolis su sesute. Iš mamos pusės liko tik ji ir viena iš seserų. Visus juos išgelbėjo vienas ir tas pats žmogus – lietuvių girininkas Mykolas Šimelis. Be lietuvių pagalbos žydui išsigelbėti net ir palikus getą buvo sudėtinga. Mykolas Šimelis buvo didis žmogus.“
Pas Šimelius žydai gyveno požeminėje slėptuvėje, kurią visi iškasė ir įrengė bendromis jėgomis. Patekti į ją buvo galima pro angą spintoje, stovėjusioje kambariuke, kuriame šeimininkė laikė maisto produktus. Vakarais, kai sutemdavo ir Šimeliai nebelaukdavo jokių svečių, girininkas pakviesdavo žydus išlipti iš slėptuvės, ir visi kartu klausydavosi radijo pranešimų apie fronto judėjimą.
1944 metų balandį nuo kraujo užkrėtimo ligoninėje mirė Jadvyga Šimelienė. Mykolas su dviem vyriausiais vaikais išsiruošė į laidotuves ir paprašė kaimynės, kad ši prižiūrėtų tris jauniausius, kol jis grįšiąs namo. Slėptuvės gyventojai tuo tarpu turėjo niekur iš jos nelipti, kad kaimynė nieko neįtartų. Tačiau tą dieną, kai Šimelis turėjo parvažiuoti namo, iš Kaišiadorių darbo stovyklos pabėgo keletas žydų, ir naciai iškart išsiuntė būrį kareivių bei vietos policininkų po gretimas apylinkes ieškoti pabėgėlių. Vokiečiai neaplenkė ir girininko namų – įsiveržę pradėjo apžiūrinėti visus kampus ir klausinėti vaikus prižiūrinčios kaimynės, ar name nesislepia žydai.
„Gaila, tačiau mano tėvų gelbėtojo likimas nepasigailėjo. Žmogus, kuris apsaugojo 14 žydų savo namų slėptuvėje, buvo nužudytas vietos kolaborantų Strošiūnų miške, bet kur jo palaikai – tiksliai nėra žinoma iki šiol. Nepasigailėjo našlio, turinčio penkis vaikus.
Išties mūsų šeima labai gerbia šio žmogaus atminimą. Jis žydams padėjo ne dėl turtų. Visi besislapstantys jo namuose neturėjo nieko vertinga. Tiesą pasakius, nežinau, koks kitas žydų, lietuvių ar rusų kilmės žmogus, turintis penkis savo vaikus, išdrįstų pasielgti taip, kaip elgėsi Mykolas Šimelis. Mama nedaug ką pasakojo apie gyvenimą jo namuose. Tačiau apie gyvenimą Šimelių namų rūsyje įrengtoje slėptuvėje yra parašyta knyga. Slėptuvė buvo po žeme, ir tik naktimis šeimininkas išleisdavo žydus pakvėpuoti miško oru. Sunku suvokti, kaip visi tie žmonės sugebėjo visa tai išgyventi. O ir Šimeliai turėjo penkis vaikus, kurie viską žinojo, bet tylėjo. Vaikai besislapstantiems žydams atnešdavo iš lauko priskynę ramunėlių. Dabar galiu tik pasidžiaugti, kad tokių žmonių kaip jie būta.“
1944 metų liepos 13 dieną apylinkes užėmė sovietų kariai, ir Mykolo Šimelio globoti žydai pagaliau tapo laisvi. Iš savo išgelbėtųjų girininkas neėmė nei pinigų, nei dovanų. 1945 metų liepos 10 dieną jis išėjo pas eigulį ir nebegrįžo. Mykolas Šimelis (1889–1945) ir Jadvyga Šimelienė (1906–1944), Antrojo pasaulinio karo metais savo namuose slėpę ir išgelbėję 14 žydų, buvo pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais.
„Mūsų karta Holokausto temą išgyvena labai sunkiai, nes mūsų tėvai yra didvyriai, perėję visą tą košmarą. Tėvai visuomet vengė kalbėti apie Holokaustą ar gyvenimą gete. Jie nekalbėdavo apie tai, nes nenorėjo, kad mes patirtume tas pačias emocijas. Mūsų karta negali apie tai kalbėti, man pačiai labai sunku ką nors pasakyti, tiesiog per sunku. Mano dukra labai domisi Holokausto istorija, tačiau man šis istorijos laikotarpis yra tiesiog per sunkus. Esu labai dėkinga savo tėvų gelbėtojui. Ne visi lietuviai turėjo drąsos padėti žydams, žinoma, dalis jų buvo vokiečių pusėje. Manau, viską reikia vertinti konkrečiais atvejais, negalima kalbėti apie visą tautą bendrai ir sakyti, kad visi lietuviai, žydai ar rusai buvo arba yra blogi, ar geri.
Kad ir kas įvyko Lietuvoje, visuomet jaučiau stiprius ir šiltus jausmus Lietuvai, to negaliu iš savęs išplėšti. Šie jausmai stipresni už mane pačią. Mano mama labai mylėjo Lietuvą, nors šios šalies žydai išgyveno Holokaustą. Abu mano tėvai, Salomonas ir Feiga Nechmodai, kaip ir dauguma kitų Kauno miesto žydų, buvo įkalinti gete, bet per stebuklą jiems pavyko išsigelbėti. Apie mano tėvų gelbėtoją mūsų šeimoje buvo ir tebėra labai daug kalbama, aš jaučiau pareigą šią istoriją pasakoti savo vaikams. Mylokas Šimelis buvo nuostabus žmogus, ir jo pavardę labai gerai žino visa mūsų šeimos aplinka.“
1972 metų gegužės 14 dieną Kauno muzikinio teatro sode apsipylęs benzinu pasidegė Romas Kalanta. Į ligoninę nugabentas jaunuolis mirė 1972 metų gegužės 15 dieną. Kauno miesto prokuratūroje dėl savižudybės fakto buvo iškelta baudžiamoji byla. Pomirtinės teismo psichiatrinės ekspertizės metu pasistengta nustatyti ir skubiai paskelbti, kad Romas Kalanta „sirgo psichine liga ir nusižudė būdamas liguistos būklės“. 1972 metų gegužės 18 dieną į laidotuves prie Romo Kalantos namų Kaune, Panerių gatvėje, susirinko gausus būrys žmonių. Paaiškėjus, kad laidotuvės įvyko anksčiau, negu buvo numatyta, kilo visuotinis pasipiktinimas. Susirinkę į laidotuves žmonės iš Panerių gatvės patraukė į Kauno miesto sodą.
„Labai gerai atmenu tą dieną, kai susidegino Romas Kalanta. Mes tiksliai nežinojome, kas atsitiko, tačiau visame mieste buvo kažkokia nepaaiškinama atmosfera. Mano draugė atėjo pas mane į namus ir pasakė: „Einame į laidotuves.“ Net nesvarsčiusi sutikau, tačiau nežinojau, į kieno laidotuves mes einame. Pakeliui ji papasakojo, kad Romas Kalanta susidegino Laisvės alėjoje protestuodamas prieš sovietų režimą.
Tuomet supratau, kad privalome eiti kartu su visais ir pagerbti Romo atminimą. Jis turėjo būti palaidotas Vilijampolės kapinėse, tačiau paaiškėjo, kad dar iki planuotų laidotuvių atvažiavę kareiviai paėmė karstą su jo kūnu ir palaidojo niekam nežinant. Buvo susirinkę labai daug žmonių, tačiau supratusi, kad nebus jokių laidotuvių, visa ta masė žmonių pajudėjo iš Vilijampolės per tiltą Senamiesčio link.“
Laisvės alėjoje ir kitose Kauno gatvėse prasidėjo protesto eitynės. Jose dalyvavo apie 2 tūkst. žmonių. Naktį į gegužės 19-ąją įvairiose Kauno vietose aptikti lapeliai, kviečiantys pagerbti Romo Kalantos atminimą, ir lapeliai su antisovietiniais šūkiais: „Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!“, „Tegyvuoja gegužės 18-oji!“, „Šalin raudonuosius vabalus!“.
1972 metų gegužės 19 dieną, Kauno miliciją sustiprinus vidaus kariuomenės ir draugovininkų pajėgomis, demonstracijos buvo numalšintos. Aktyviausiems 1972 metų gegužės 18−19 dienų Kauno įvykių dalyviams iškelta baudžiamoji byla, kurioje tardymą vykdyti buvo pavesta iš KGB prie LSSR Ministrų Tarybos Tardymo skyriaus tardytojų sudarytai grupei.
„Mes priėjome prie tos vietos, kur susidegino Romas. Visi aplink fotografavo, mes nežinojome, kas fotografuoja, tačiau žmonių su fotoaparatais buvo tikrai daug. Kai ėjome Laisvės alėja į bažnyčią, buvo skanduojami įvairūs šūkiai. Pamenu, visa gerkle šaukiau: „Žodžio laisvė!“ Po kiek laiko grįžome atgal prie Filharmonijos, ir tada pradėjo mus areštuoti. Visur buvo daug milicijos, gavau porą smūgių per nugarą su „bananu“, mane pačiupo ir įvilko į mašiną.
Nuvežė į miliciją, kur tuo metu buvo ir KGB pastatas, bet aš išlikau labai rami. Jaučiau, kad elgiuosi teisingai. Pamenu, daug suimtų žmonių verkė, tačiau aš verkti negalėjau. Galvojau, jei jau suėmė, tai nieko dabar nebepakeisiu. Mane pasikvietė į apklausos kambarį, jame buvo keturi ar penki vyrai, paklausė mano vardo. Atsakiau, kad esu vardu Karmela. Vienas jų tarė: „Tavo tėvas gal turkas?“ Aš tylėjau. Tada paklausė, kokia mano pavardė. Atsakiau: „Nechmadaitė.“ Milicininkas: „Tai tu esi žydelka.“
Tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai man taip pasakė. Atsakiau milicininkui, kad esu ne žydelka, o žydė. Tačiau jis vis kartojo, kad esu žydelka. Tariau šalia sėdinčiam vyrui: „Jeigu jis dar kartą mane pavadins žydelka, aš su jumis nekalbėsiu.“ Matyt, prasiveržė mano užsispyręs charakteris. Milicininkas sutikdamas linktelėjo galvą. Jis manęs paklausė, kas Laisvės alėjoje vyko. Ir aš jam pradėjau pasakoti, kad visi šaukėme tokias frazes kaip „Laisvė!“, „Už Lietuvą!“, „Rusai, eikit lauk!“. Atvirai į akis pasakiau, ką minia ir aš pati rėkėme. Tačiau jiems buvo įdomūs konkretūs žmonės: kas buvo su manimi, kas tie asmenys, kurie šaukė ir kurstė minią eiti į Laisvės alėją. Aš jiems visą laiką kartojau, kad nieko iš minios nepažįstu ir ėjau joje viena.
Vėliau sužinojau, jog mano mama skambino į miliciją ir ją įtikinėjo, kad mane paleistų, kad esu žydė ir patekau per klaidą. Mane dar kelias valandas palaikė ir paleido. Išėjusi iš KGB pastato į gatvę pamačiau daug rusų kareivių su visa amunicija. Po kiek laiko išgirdau ir šūvius.
Po suėmimo mane dar kelis kartus buvo iškvietę į miliciją, rodė nuotraukas ir klausinėjo, ar pažįstu jose esančius žmones. Atpažinau nuotraukose berniukus iš savo klasės, tačiau supratau: jei manęs klausia, jie nebuvo sugauti, todėl visada jiems sakydavau, kad nepažįstu nė vieno žmogaus, esančio nuotraukose, ir niekuo padėti negaliu. Į miliciją buvau kviečiama kelis kartus ir visuomet buvo klausiama to paties klausimo, ar žinau, kas tie žmonės, esantys nuotraukose.
Kalbant apie tardymą, nebuvo jokios vidinės abejonės ar baimės. Visiškai jų nebijojau. Žinojau, kad nuotraukose yra mano klasės draugai, bet aš atsakydavau, kad jų nepažįstu. Tą nacionalizmo jausmą, kurį turėjo to meto lietuviai, turėjau ir aš.“
Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo Teisminės baudžiamųjų bylų kolegijos 1972 metų spalio 3 dienos nuosprendžiu aktyviausi 1972 metų gegužės 18 dienos Kauno įvykių dalyviai ‒ Vytautas Kaladė, Antanas Kačinskas, Rimantas Baužys, Kazys Grinkevičius, Vytautas Žmuida, Jonas Prapuolenaitis, Juozas Macijauskas, Virginija Urbonavičiūtė – nuteisti laisvės atėmimu nuo vienų iki trejų metų, bausmes atliekant pataisos darbų kolonijoje. Nors eitynių ir protesto akcijų dalyviai buvo teisiami už viešosios tvarkos pažeidimus ir chuliganizmą, įvykių liudininkų apklausų protokoluose yra duomenų, patvirtinančių, kad demonstracijos turėjo politinį pobūdį, jų metu buvo skanduojami šūkiai „Tegyvuoja Laisvė!“, „Tegyvuoja laisva Lietuva!“, „Laisvę Lietuvai!“
„Ar dalyvavimas eisenoje buvo spontaniškas elgesys, ar sąmoningas spendimas – vienareikšmiškai atsakyti sunku. Kai mane pakvietė draugė, aš ėjau spontaniškai, negalvodama apie galimas pasekmes. Juk niekas nemąstė, kad visa tai virs didele demonstracija sovietinėje Lietuvoje. Man tuo metu buvo penkiolika metų, ir aš puikiai supratau, ką darau ir kodėl. Supratau, kodėl ir kokius šūkius aš šaukiu. Pamenu, žmonės Laisvės alėjoje į mus mėtė gėles. Nebuvo jokios prievartos eiti kartu su skanduojančia minia, niekas nebuvo suplanuota. Ėjau su visais, nes gimiau ir gyvenau Lietuvoje. Gal ir nesu lietuvaitė, bet aš ėjau, kai reikėjo eiti. Būčiau buvusi vyresnė, gal būčiau labiau galvojusi apie pasekmes, juk buvo sovietinė valdžia, o tai nėra Lietuva, kurioje galima laisvai gyventi.
Ir tuomet, ir dabar atvykusi į Kauną apsilankau toje vietoje, kur Romas Kalanta protestuodamas susidegino. Atmenu, po suėmimo kitą dieną atėjusi į klasę ant savo stalo radau didelę puokštę alyvų. Tuomet nesupratau, kodėl man kažkas paliko gėlių. Bet, kai atvažiavau į Izraelį, suvokiau, kad tai buvo kažkieno padėka man. Niekas neprisipažino palikęs gėlių. Atmenu, mano klasės berniukai jau po šio įvykio nuėjo ir nusiskuto plikai galvas. Man atrodo, kad taip galėjo pasielgti tik kauniečiai.
Birželio 10 dieną mes palikome Kauną. Keista, kad milicija nežinojo, jog išvykome į Izraelį. Rugsėjo 1-ąją į mokyklą buvo atėję milicininkai ir manęs ieškojo. Mano draugė jiems pasakė, kad išvykau su visa šeima gyventi į Izraelį.“
K.Nechmadaitė-Sternberg į Izraelį išvyko 1972 metais.
„Atmenu, buvo labai karšta diena, daug spalvų ir labai skanių ledų. Anuomet bananų ar braškių skonio ledų Kaune nebuvo. Žinoma, atvykti į savo istorinę tėvynę buvo džiaugsmas, tačiau ir didelis liūdesys. Juk visi mano draugai, tarp jų ir mano geriausia draugė Elytė, liko Lietuvoje. Bendrauti galėjome tik laiškais.
Žmonės Izraelyje sakydavo, kad mes atvykome iš Rusijos, tačiau mama juos visuomet taisydavo teigdama, jog atvykome iš Lietuvos. Tikriausiai nuo tada supratau, kad yra skirtumas tarp žydų iš Lietuvos ir visų kitų.
Aš daug pasakoju savo vaikams apie savo gyvenimą Lietuvoje, bet nemanau, kad galima perduoti žodžiais aplinką, kurioje augau ir buvau laimingas vaikas
Izraelyje baigiau ir mokyklą. Kai čia atvykome, mane priėmė tik į rusakalbę, nes nemokėjau hebrajų kalbos, su tėvais gyvendami Lietuvoje kalbėjome tik lietuviškai. Tačiau neilgai trukus išėjau iš mokyklos sakydama, kad jeigu atvažiavau į Izraelį, tai neturėčiau mokytis rusų kalba. Manau, šis kategoriškas požiūris, kad rusiškai nekalbėsiu, susiformavo dar gyvenant Kaune.
Per kelerius metus baigiau hebrajų mokyklą, o po jos, kaip ir visi Izraelio piliečiai, tarnavau kariuomenėje ir tuo pat metu mokiausi institute. Lietuvoje būdama vaikas dalyvaudavau pionierių stovyklose, manau, tai man padėjo vėliau kariuomenėje. Po tarnybos 32 metus dirbau mokesčių rinkimo sistemoje ir būdama dar jauna išėjau į pensiją. Dabar dirbu dizainere. Atradau save šioje profesijoje.
Šiuo metu mes gyvename labai sudėtingoje šalyje, tačiau tai mūsų šalis. Nenorėčiau gyventi jokioje kitoje vietoje. Man buvo labai sunku, kai čia atvykau, bet reikėjo priprasti, ir dabar Izraelis yra mano namai.
Mes atgavome savo istorinę tėvynę. Ištvėrėme čia ne vieną karą. Tai, kas vyksta čia, yra karas, kurį išgyvename kiekvieną dieną. Manau, ką nors pasiekti galime eidami tik po truputį. Pas mus yra visko, mes nesame šventi. Aš gyvendama čia visada sakau, kad esu iš Lietuvos. Mūsų šeimai yra svarbi Lietuvos žemė. Aš daug pasakoju savo vaikams apie savo gyvenimą Lietuvoje, bet nemanau, kad galima perduoti žodžiais aplinką, kurioje augau ir buvau laimingas vaikas.“
Ši publikacija yra projekto „Vaikščiotojai 100“ dalis.
