– Kaip susidomėjote Vatikano archyvais?
– 2001 m., kai nuvažiavau į Romą studijuoti Bažnyčios istoriją, pradėjau nuo magistro darbo paruošimo. Tais pačiais metais Vatikano archyvuose buvo atidarytas fondas, susijęs su Pirmuoju pasauliniu karu. [...] Šis popiežius [Benediktas XV] popiežiavo per Pirmąjį pasaulinį karą. Kilo mintis pasižiūrėti, ką Švento Sosto archyvas turi apie Lietuvą. Tai buvo mano pirma mintis, nes magistrinį darbą rašiau iš viduramžių laikų apie Lietuvos krikščionėjimą. Pamačius šią naują situaciją Vatikano slaptajame archyve, pamaniau, kad būtų verta pirmam prisiliesti prie tų dokumentų.
– Tai buvote pirmas iš Lietuvių, kuris tai padarė?
– Taip, nes fondai buvo ką tik atsidarę. Pradėjau studijuoti ir iš tiesų pamačiau, kad apie Lietuvą yra tikrai labai daug. Tai buvo mano pirmoji tokia tikrai labai džiaugsminga nuostaba, kadangi nesitikėjau atrasti tiek dokumentų. Žinojau, kad tuo laiku Miunchene dirbo labai talentingas ir žinomas nuncijus, popiežiaus atstovas Vokietijoje, arkivyskupas Eugenio Pacelli.
Tai buvo pasklidę įvairiuose aplankuose. Kai kur buvo Lietuvos klausimai minimi tarp Rusijos dokumentų, kai kur – tarp Lenkijos, kai kur – tarp Vokietijos. Atradau du aplankus tikrai labai didelės apimties dokumentų, kurie buvo dedikuoti vien Lietuvai. Pirmasis buvo apie popiežiaus organizuotą rinkliavą Lietuvai Pirmojo pasaulinio karo metu su tikrai labai gausiais ir svarbiais dokumentais. Antrasis buvo apie Lietuvos valstybės kūrimą. Tame aplanke buvo ir dar kiti klausimai, netgi Estijos klausimas, bet didžiąją dalį dokumentų užėmė būtent šie dokumentai.
– Kokie konkrečiai tame aplanke buvo dokumentai?
– Tai buvo dokumentai, susiję su Vilniaus konferencija, kadangi tai ir buvo gal pats pirmasis toks žingsnis, kuriant Lietuvos valstybę. Vilniaus konferencija išrinko ir Lietuvos tarybą. Aplanke buvo Lietuvos tarybos susirašinėjimas tiek su Vokiečių valdžia, tiek tiesiogiai su Šventuoju Sostu ir daugybė dokumentų, susijusių su Lietuvos nepriklausomybės paskelbimu 1917 m. gruodžio 11 d. Nelabai daug apie vasario 16-ąją dėl savaime suprantamų priežasčių.
Tai labai vertingas dokumentų rinkinys apie patį Lietuvos valstybės pripažinimą vokiečių valdžios Berlyne su visomis smulkmenomis, kaip vyko pati ceremonija, kas vyko po ceremonijos (ten vyko ir oficialūs diplomatiniai pusryčiai), A.Smetonos kalba, Vokietijos kanclerio kalba, susitikimas su spaudos atstovais, kur A.Smetona išdėstė Lietuvos ateities viziją ir netgi palietė bažnytinius klausimus. Taip pat yra telegramos, kurios buvo pasiųstos A.Smetonos kartu pasirašytos su delegacijos nariais ir išsiųstos Vokietijos imperatoriui ir vokiečių imperatoriaus atsakymas į šią telegramą, keletas paaiškinimų apie situaciją, kodėl buvo būtent dabar pripažįstama Lietuva kaip nepriklausoma valstybė. Žinoma, tai buvo padaryta su keturiomis sutartimis, kurias turėjo Lietuva sudaryti su Vokietija.
Yra daug vertingos medžiagos, kuri, ko gero, nėra užfiksuota kituose archyvuose. Vatikano archyvas ypatingas tuo, kad ten galima atrasti iš daugelio šalių sueinančias politines įvairių valstybių vizijas, labai objektyvų pasaulio reikalų vertinimą. Lietuvos atžvilgiu tikrai pamačiau, kad buvo daromi sprendimai, remiantis labai objektyvia informacija ir toliaregiškai, ne ieškant to tik momento naudos, kuri gal atrodytų vienai ir kitai šaliai patogi ir reikalinga, bet, žvelgiant daug giliau ir daug toliau.
– Kokie konkrečiai dokumentai susiję su Vasario 16-osios aktu ten yra?
– Visų pirma norėčiau pasakyti, kad archyve yra labai daug kalbama apie Gruodžio 11 d. aktą, kadangi visą tą laikotarpį, 1918 m., Lietuva buvo atkuriama ir statoma daugiausia remiantis Gruodžio 11 d. nepriklausomybės aktu. Vasario 16 d. aktas, kaip ir matoma iš dokumentų, buvo paskelbtas vasario 16 d., o jau vasario 21 d. vėl sugrįžo galioti Gruodžio 11 d. aktas. Tai reiškia, kad Vasario 16 d. aktas veikė tik penkias dienas, nes vokiečių valdžiai jis nebuvo priimtinas.
Netgi telegramoje, kurioje buvo siunčiama informacija Vokietijai apie Vasario 16-ąją, buvo sakoma, kad Lietuvos taryba radikalizavosi ir priėmė antrąjį nepriklausomybės paskelbimą, kuris yra nepalankus Vokietijai. Yra rašomas tekstas ir po to informuojama, kad tai seka 20 parašų Lietuvos tarybos. Tai apie Vasario 16 d. aktą ten yra tik užsiminimai.
Kai kur yra tiesiog bendri paaiškinimai, to paties akto egzempliorius vokiečių kalba. Palyginus jį su profesoriaus Liudo Mažylio atrastu tekstu, matyti, kad netgi skiriasi formuluotės. Tai reiškia, kad buvo darytas dar vienas vertimas, ko gero, iš lietuvių kalbos į vokiečių kalbą su skirtinga interpretacija. Iš tiesų apie vasario 16 d. ir patį įvykį, aplinkybes nėra labai daug parašyta, nėra labai daug medžiagos, išskyrus, kad yra pats dokumentas. Jis nėra pasirašytas nė vieno iš Lietuvos tarybos narių. Dauguma dokumentų yra apie Gruodžio 11 d. aktą.
– Bet žiniasklaidoje buvo skelbiama informacija, kad aktas buvo pasirašytas Antano Smetonos, Jono Vileišio, Jurgio Šaulio ir Justino Staugaičio.
– Ne šis dokumentas, pasirašytas kitas dokumentas. Po Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo pagal Gruodžio 11 d. aktą jau kitą dieną (tai vyko Berlyne kovo 25 d.) Lietuvos delegacija viešėjo Berlyne ir pasirašė laišką popiežiaus atstovui Miunchene E.Pacelli, prašydama, kad pagal Gruodžio 11 aktą Lietuva Šventojo Sosto būtų pripažinta nepriklausoma valstybe. Šis dokumentas pasirašytas tarybos pirmininko A.Smetonos ir trijų minėtų delegacijos narių: J.Šaulio, J.Staugaičio ir J.Vileišio.
– Tai yra prašymas pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, bet, kaip jūs minėjote, remiantis Gruodžio 11 d. aktu, o ne Vasario 16 d.?
– Ne Vasario 16 d., nes ir Vokietija dieną prieš tai pripažino Lietuvą pagal 1917 m. gruodžio 11 d. Prie Vasario 16 d. akto formuluotės ir minties Lietuvos taryba sugrįžo tik kapituliavus Vokietijai, t. y. 1918 m. pabaigoje. Visą tą laikotarpį, visus metus Lietuvos valstybė buvo statoma pagal Gruodžio 11 d. aktą.
– Tai su Vasario 16-ąja susijęs tik tas vertimas, kurį, kaip sakėte, lyginote su L.Mažylio rastu aktu. Ar minėti vertimo niuansai svarbūs?
– Taip, tik vertimas. Žinoma, yra kai kurie paaiškinimai, kodėl buvo paskelbtas Vasario 16 d. aktas, bet dauguma dokumentų yra pagal gruodžio 11 d. [...] Niuansai nėra ypač svarbūs, nes ten, pavyzdžiui, vietoj šalių, minimų Vasario 16 d. akte, figūruoja įvardijimas „kaimynai“. Pagal mane, tai paprastesnis, suprantamesnis vertimas, kuris netgi parodo, kad tuo laiku į šį dokumentą buvo žiūrima kaip į ne ypač svarbų, bet buvo akcentuojama, kad šis dokumentas yra nepalankus Vokietijai.
Pirmasis nepriklausomybės aktas (kadangi su vokiečių valdžia reikėjo derinti visus niuansus) buvo suformuluotas tik vokiečių kalba. Jo originalo lietuvių kalba nėra. Bent jau taip manoma iš visų šaltinių. Reikia įsivaizduoti visą situaciją – Lietuva buvo vokiečių okupacijoje ir pats pripažinimas iš Vokietijos pusės irgi buvo išprovokuotas artėjančių paliaubų.
Vasario 16 d. nutarimas yra pilnos Lietuvos, nepriklausomos valstybės išraiška. Be jokių ryšių su kitomis kaimyninėmis valstybėmis, kaip laisvos šalies atkūrimas, prie kurio buvo labai lengva sugrįžti. Kai karas baigėsi ir Vokietija kapituliavo, Lietuva labai paprastai sugrįžo prie Vasario 16 d. akto ir prašė šalių pripažinimo būtent pagal tą aktą.
Labai svarbu paminėti, kad raštas, kuriuo buvo kreiptasi į Šventąjį Sostą, prašant pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, buvo priimtas apaštalinio nuncijaus [...] ir nusiųstas į Romą. Vatikanas atsisakė pripažinti Lietuvą pagal Gruodžio 11 d. aktą, nurodydamas, kad toks Lietuvos pripažinimas nėra pilna laisvė, tai likimas vokiečių imperijos įtakoje. Buvo nurodoma, kad, pagal Bažnyčios diplomatinę viziją, patirtį ir praktiką Vatikanas negali pripažinti, bet, kai bus susidariusios tinkamos sąlygos Šventasis Sostas bus pasiruošęs Lietuvą pripažinti.
Čia Lietuva buvo apsaugota nuo nepilnos nepriklausomybės pripažinimo. Jei Vatikanas būtų pripažinęs Lietuvą pagal Gruodžio 11 d. aktą, visos kitos Europos šalys taip pat galėjo sekti šiuo pavyzdžiu ir Lietuvą pripažinti nepriklausoma valstybe, bet susaistyta su Vokietija keturiomis labai svarbiomis sutartimis – dėl transporto, finansų sistemos, pašto sistemos ir muitinės. Taip pat dokumentuose parašyta, kad vokiečių valdžia tikėjosi, jog Lietuva taip pat apmokės dalį karo išlaidų, kadangi tas pats karas, kaip minėjo vokiečiai, atnešė laisvę Lietuvai.
– Pakalbėkime dar apie šiandienos aktualijas, apie tai, kas pastarosiomis savaitėmis vyko. Kaip sureagavote, kai sužinojote, jog Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas Darius Antanavičius atrado tai, ką jau buvote atradęs, kalbant apie vertimą ir taip pat kreipimąsi dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo?
– Nustebau, buvo apmaudu, nes galvojau, kad ką nors praleidau studijuodamas Vatikano archyvą. [...] Praleidau apie trejus metus archyve ir galvojau, kaip galėjau pražiopsoti. Tą akto egzempliorių labai gerai prisimenu ir prisimenu, kad jis nebuvo pasirašytas. Kai išgirdau, kad tekstas pasirašytas, pagalvojau, kad tai yra naujas dokumentas, kurio nepamačiau arba jis buvo kitoje archyvinėje pozicijoje.
Tada aš paprasčiausiai patikrinau pagal savo išleistą knygą, pagal turimus kai kuriuos dokumentus, susisiekiau su Vatikano archyvu, prašydamas tų dokumentų pozicijos ir sutikrinau, kad tikrai kalbama apie tuos dokumentus, kuriuos jau esu publikavęs 2006 m. savo monografijoje italų kalba. Žinoma, dokumentai perrašyti vokiečių kalba.
Antrasis dokumentas, kreipimasis į Šventąjį Sostą dėl Lietuvos pripažinimo pasirašytas keturių Lietuvos tarybos narių. Manau, kad kas nedirba, tas neklysta. Žmogiška klysti. Istorijos studijose būna įvairios situacijos. Taip istorijos mokslas ir eina pirmyn.
– Ar po L.Mažylio atradimo jums pačiam nekilo mintis, kad reikėtų pradėti garsiau kalbėti, pačiam inicijuoti tą pokalbį ir papasakoti, ką jūs esate atradęs jau gerokai seniau?
– Matot, su Vasario 16-ąja susijęs tik vienas dokumentas, vienas egzempliorius vokiečių kalba, kuris yra be parašų. Tai tik paprastas informacinis tekstas. Lyginant su profesoriaus L.Mažylio atradimu... Negalima net lyginti tų dalykų. Bet tai, kas slypi šiame fonde, su Lietuva susiję dokumentai, yra labai svarbūs ir dar Lietuvai nežinomi.
– Norite pasakyti, kad ne vienas šitas dokumentas yra svarbus ir jums pačiam svarbu kalbėti apie visą fondą, kuris susijęs su Lietuva?
– Taip, ir aš naudodamasis įvairiomis progomis, mane kviesdavo į konferencijas, kadangi mano misija, mano darbas nebuvo Lietuvoje, dirbau įvairiose šalyse Skandinavijoje, paskui JAV. Įvairiomis progomis apie tai kalbėjome ir diskutavome, bet tie dalykai gal nebuvo nušviečiami Lietuvoje.
Tikrai noriu pasakyti, kad yra labai daug įvairios medžiagos, susijusios tiek su politine įvairių šalių veikla Lietuvos atžvilgiu, tiek ir bažnytiniu klausimu, kas turėjo įtakos mūsų istorijai. Yra tikrai dideli fondai.
Noriu paminėti kaip du atskirus klausimus, kuriems turbūt reikėtų atskirų laidų, tai popiežiaus organizuota pasaulinė rinkliava Lietuvai paremti po Pirmo pasaulinio karo. Tokios rinkliavos visame pasaulyje buvo daromos tik Belgijai ir Lenkijai. Kiekvienoje pasaulio parapijoje 1917 m. buvo kalba apie Lietuvą.
Šventojo Sosto popiežiaus moralinė parama Lietuvai yra nesuskaičiuojama, nes jokiu kitu įvykiu Lietuvos vardas neskambėjo visame pasaulyje kiekvienoje parapijoje. Buvo surinktos didelės sumos pinigų. Jos buvo siunčiamos į Lietuvą šelpti žmonėms ir kurti Lietuvos valstybės institucijas.
Kitas klausimas yra būtent nepriklausomybės skelbimo visas kontekstas ir katalikiškos monarchijos atstatymo Lietuvoje klausimas. Pačiame archyve yra netgi mūsų karaliaus Mindaugo II, t. y. Uracho kunigaikščio, laiškai pačiam popiežiui. Tokiuose unikaliuose dokumentuose aprašomos aplinkybės, kurias mūsų istoriografiniame naratyve sunku atrasti.
