Požeminis kompleksas yra net 300 tūkst. kv. m ploto, jį aptiko austrų dokumentinio kino kūrėjas, režisierius Andreasas Sulzeris, į kurio rankas pateko JAV specialiųjų tarnybų dokumentas, parengtas 1944 metais. Jame aprašoma šalia koncentracijos stovyklos buvusi gamykla. O britų archyvuose yra iš oro darytų nuotraukų, kuriose užfiksuotas kompleksas.
Vis dėlto surasti gamyklą nebuvo labai lengva, jos ieškota su specialiais radioaktyvumą fiksuojančiais aparatais, kurie patvirtino – šitoje vietoje vyko branduoliniai tyrimai.
Kompleksas buvo koncentracijos stovyklos šalia Sankt Georgeno prie Guseno miestelio dalis. Apie jo svarbą galima spręsti iš to, kad komplekso įrengimą prižiūrėjo pats SS reichsfiureris Heinrichas Himmleris. Darbų metu žuvo apie 320 tūkst. stovyklos kalinių.
Kompleksui vadovavo generolas Hansas Kammleris, koordinavęs ginklų sistemos, kuri, kaip tikėjo naciai, galėjo pakeisti Antrojo pasaulinio karo eigą, kūrimą. Betoniniuose bunkeriuose vyko darbai su reaktyviniais lėktuvais „Messerschmitt Me.262“, raketomis V-2, cheminiu ginklu. Naciai itin kruopščiai saugojo šį objektą. Prieš pat kapituliaciją kompleksas buvo užverstas betoniniais luitais, o vėliau – ir žemėmis.
Specialistų teigimu, tai buvo didžiausias požeminis reicho objektas, kur vežti kaliniai, turintys fizikos, chemijos, inžinerijos žinių, jie versti vykdyti neįtikėtinus projektus.
Tyrėjai pradėjo kasinėjimus prie įėjimų į tunelį ir jau rado vertingų daiktų – pavyzdžiui, SS kariams priklausiusių šalmų. Vis dėlto darbai kol kas sustabdyti, nes iš jų organizatorių reikalaujama oficialių leidimų. A.Sulzeris įsitikinęs, kad kasinėjimai netrukus bus atnaujinti.
Po karo Austrija išleido per 10 mln. dolerių, norėdama cementu užlieti tunelius, bet A.Sulzeris tikras, kad tas tunelis, kuris veda į požeminę branduolinio ginklo kūrimo gamyklą, liko neužlietas.