Tačiau kultūros vertybės rūpėjo ne tik nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjams, bet ir jų antipodui – sovietinę santvarką Lietuvoje siekusiems įvesti bolševikams.
Lietuvos kultūros vertybės – tik proletariato diktatūrai
1918 m. pabaigoje susiklosčiusi tarptautinė situacija nebuvo palanki nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo darbui. Gruodžio 31 d. besitraukianti Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusios Vokietijos kariuomenė paliko Vilnių, o įkandin jos žygiavusi Sovietų Rusijos kariuomenė priartėjo prie Lietuvos sostinės. 1919 m. sausio 2 d. Lietuvos vyriausybė pasitraukė į Kauną. Sausio 5 d. vakare Raudonoji armija užėmė Vilnių ir valdžią mieste perdavė Vinco Kapsuko vadovaujamai bolševikinei vyriausybei, kurią iš karto pripažino Sovietų Rusija.
Esant tokiai padėčiai apie bet kokį Rusijoje esančių kultūros vertybių grąžinimą „kontrrevoliucinės Lietuvos Tarybos ir buržuazinių komitetų“ valdomai Lietuvos valstybei negalėjo būti nė kalbos. Aukščiausia Lietuvos valdžia Sovietų Rusija pripažino tik „Tarybų valdžią, o iki Tarybų suvažiavimo – drg. Mickevičiaus-Kapsuko vadovaujamą Lietuvos Laikinosios revoliucinės darbininkų vyriausybės valdžią“. Ir tik ši valdžia galėjo pretenduoti į Lietuvos kultūros vertybes, esančias Rusijoje.
V.Kapsuko vyriausybė, palaikoma rytinę Lietuvos dalį užėmusios Raudonosios armijos, pradėjo kurti sovietinės valdžios struktūras. Rūpintis švietimo ir kultūros reikalais buvo pavesta Švietimo liaudies komisariatui. Kairiųjų, o iš dalies ir liberaliųjų pažiūrų lietuvių inteligentai, likę bolševikų užimtame Vilniuje, pradžioje nelabai suvokė tikruosius Lietuvos komunistų tikslus ir ėmė dirbti jų kuriamose valdžios institucijose. Buvo naiviai tikimasi, jog lietuviui komunistui Lietuvos nacionaliniai interesai yra svarbesni už internacionalinius ir jie, būdami lietuviais, pasitarnaus savo tautai ir jos kultūrai.
V.Kapsuko vyriausybėje Švietimo liaudies komisaru tapo iš Rusijos sugrįžęs Vaclovas Biržiška. Prie komisariato įkurtoje Meno kolegijoje darbavosi dailininkas Adomas Varnas (kolegijos pirmininkas), poetas Balys Sruoga (sekretorius), dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, dainininkė Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė. Pradėto kurti Istorijos ir etnografijos muziejaus vedėju buvo paskirtas Jonas Basanavičius, Lietuvos centrinio archyvo vedėju – Tadas Vrublevskis. Rūpintis kultūros vertybių grąžinimu Vacl. Biržiška pavedė dailininkui ir dailės istorikui Pauliui Galaunei.
„Kokiai savaitei praslinkus nuo tos dienos, kurią Vilnių paėmė bolševikai, – vėliau prisiminė P.Galaunė, – į mane kreipėsi Švietimo komisaras p. Vaclovas Biržiška prašydamas važiuoti į Rusus rūpintis jau ne išgauti Lietuvos kultūros turtų, bet jų reevakuoti, nes rusų bolševikų valdžios buvo duotas lietuvių bolševikų valdžiai tuo klausimu gan platus dekretas“. P.Galaunė pateiktoje citatoje labai tiksliai apibūdino to dekreto dėl Lietuvos kultūros vertybių grąžinimo esmę: „rusų bolševikų“ duotas „lietuvių bolševikams“, o ne Lietuvos valstybei ar tautai.
Liaudies Komisarų Tarybos dekretas
Po 1917 m. spalio perversmo valdžią Rusijoje paėmus bolševikų partijai, lietuviai komunistai irgi ėmė „rengtis prie tos valandos, kada ir Lietuvoj bus galima iš pamatų griauti senąjį gyvenimą ir tverti naują“.
Tuo tikslu 1917 m. gruodžio 8 d. RSFSR Liaudies Komisarų Tarybos (LKT) nutarimu prie Tautybių Reikalų Liaudies Komisariato buvo įkurtas Lietuvos reikalų komisariatas (LRK), o jo komisaru paskirtas V.Mickevičius-Kapsukas. Šis komisariatas iš karto suskubo perimti savo žinion visas iš Lietuvos į Rusiją karo metu evakuotas įstaigas ir visuomenines organizacijas bei jų turtą, neužmirštant ir „kultūros ir mokslo turtų, išgabentų iš Lietuvos prieš karą ar karo metu“. Tos lietuvių organizacijos Rusijoje, kurios nepanoro paklusti LRK, buvo uždarytos.
Likviduoti evakuotas iš Lietuvos įstaigas buvo pavesta LRK Likvidaciniam skyriui. Jis turėjo smulkiai aprašyti likviduojamų įstaigų turtą, bylas ir archyvus bei visa tai perimti savo apsaugon.
Ypatingas dėmesys buvo skiriamas archyvams. Jie buvo kaupiami Maskvoje 1918 m. gegužės 15 d. įkurtame komisariato archyvų poskyryje. Čia iki 1918 m. lapkričio mėn. pabaigos buvo suvežtos Kauno gubernijos kanceliarijos, Kauno liaudies mokyklų direkcijos, Vilniaus gubernijos ir apskričių žandarų įstaigų, Vilniaus teismo rūmų, Kauno apygardos teismo prokuroro archyvų bylos.
Pradėta ir istorinių archyvų paieška. Tuo užsiėmė LRK Kultūros ir švietimo skyrius. Pirmiausia susidomėta evakuota Vilniaus centrinio senųjų aktų archyvo medžiaga, daryta žygių perimti Lietuvos Metriką. Pastarosios reikalais rūpintis buvo pavesta skyriaus darbuotojui Stasiui Matulaičiui. Aiškintasi ir dėl Vilniaus viešosios bibliotekos rinkinių, N.Muravjovo muziejaus archyvo bei kitų archyvų, evakuotų į Rumiancevo muziejų Maskvoje, perėmimo galimybių. Tačiau šis darbas sekėsi sunkiai, nes buvo susidurta su Rusijos mokslo ir kultūros įstaigų žinybiniais interesais ir nenoru grąžinti kultūros vertybes. Siekdamas suteikti Lietuvai priklausančių kultūros vertybių perėmimui į savo rankas juridinį pagrindą, Kultūros ir švietimo skyrius 1918 m. birželio 5 d. posėdyje pavedė S.Matulaičiui parengti dekreto dėl iš Lietuvos evakuotų kultūros ir švietimo įstaigų bei jų turto perdavimo LRK projektą.
Toks projektas buvo paruoštas tik rudenį ir 1918 m. spalio 7 d. suderintas su Sovietų Rusijos užsienio reikalų liaudies komisariatu. Tų pačių metų lapkričio 19 d. LKT priėmė dokumentą pavadintą „Dekretas dėl evakuotų ir išvežtų iš Lietuvos ribų valstybinių, visuomeninių ir privačių įstaigų, įmonių, turtų, kapitalų ir pan.“ Jau pats dekreto pavadinimas nurodo, jog jis nebuvo skirtas tik kultūros vertybių grąžinimo klausimui spręsti.
Pirmasis jo straipsnis skelbė, jog pagal šiuo dekretu nustatomą tvarką LRK žinion perduodamas šis „iš Lietuvos teritorijos evakuotas kariniais ir išvežtas politiniais sumetimais, nepriklausomai nuo išvežimo laiko“ turtas: visos valstybinės, visuomeninės ir privačios įstaigos, įmonės, jų kanceliarijos ir archyvai bei jų žinioje esantis valstybinis ir visuomeninis turtas bei kapitalai; visuomeninę reikšmę turintis privatus turtas; mokslo ir meno objektai bei istorinę reikšmę turintys daiktai; tos RSFSR ar buvusios Rusijos imperijos centrinių įstaigų ir žinybų dalys, kurių veikla visapusiškai susieta su Lietuvos teritorija ir kt.
Antrasis dekreto straipsnis nustatė, jog visas šis turtas LRK žinion galėjo būti perduotas tik gavus atitinkamo liaudies komisariato sutikimą. Termino „žinion” paaiškinimą pateikė trečiasis straipsnis: jis reiškė, jog LRK turi teisę tik „stebėti ir kontroliuoti“ pirmame straipsnyje išvardinto turto naudojimą, o faktiškai pats valdyti šį turtą gali tik gavęs atitinkamo liaudies komisariato sutikimą. Iškilę nesutarimai dėl turto perdavimo faktiškai valdyti turėjo būti sprendžiami LRK ir atitinkamo liaudies komisariato atstovų pasitarime, privaloma tvarka jame dalyvaujant Užsienio reikalų liaudies komisariato atstovui. Su šiame pasitarime priimtu sprendimu nesutinkanti pusė galėjo jį apskųsti LKT.
Priimtą dekretą pasirašė LKT pirmininkas V.Uljanovas (Leninas), LKT reikalų valdytojas V.Bonč-Brujevičius ir sekretorė L.Fotijeva.
Laukė ne tokio dekreto
Šis dekretas negrąžino jokio turto, tame tarpe ir kultūros vertybių, ne tik Lietuvai, bet net ir „lietuvių bolševikams“. Jis tik nustatė tvarką, pagal kurią LRK galėjo stebėti ir kontroliuoti kaip Sovietų Rusijos liaudies komisariatai disponuoja turtu, priklausančiu Lietuvai, ir tik tiems komisariatams su tuo sutikus. Dar daugiau, nustatyta tvarka tik apsunkino LRK veiklą perimant į savo rankas Rusijoje atsidūrusį Lietuvai priklausantį turtą.
Atrodo, jog ne tokio dekreto laukė ir lietuvių komunistai. Kaip vėliau prisiminė P.Galaunė, 1919 m. vasario mėnesį t.y. praėjus tik trims mėnesiams nuo šio dekreto priėmimo, LRK komisaro pavaduotojas Kazys Giedrys jau rengė naujo dekreto, „kaip papildymo ir paaiškinimo pirmajam dekretui (1918 XI 19)“, projektą ir „dėl jo „tormozavimo“ Maskvos valdžios sferose […] net žadėjo atsistatydinti nuo savo komisaro vietos“.
Nusivylimo LRK veiklos galimybėmis savo atsiminimuose neslėpė ir jau minėtas komisariato veikėjas S.Matulaitis: „Komisariatas beveik išimtinai užsiėmė iš Lietuvos į Rusiją išvežtų fabrikų, dirbtuvių, mašinų, bibliotekų, archyvų, valdžios įstaigų ir kitokio turto surašinėjimu, kad savo laiku visa tai galėtų grąžinti į Lietuvą. Šioje srityje buvo dirbama labai intensyviai, į šį darbą įtraukta daug žmonių, bet, kaip vėliau pasirodė, bergždžiai, nes tie sąrašai niekam nebuvo reikalingi“. Taigi, visas Lietuvai priklausiusių vertybių perėmimas apsiribojo niekam nereikalingų sąrašų sudarinėjimu.
Teisiniu požiūriu LKT 1918 m. lapkričio 19 d. dekretas buvo labai neapibrėžtas. Juo LRK žinion buvo perduodamas turtas, įvairiu laiku išvežtas iš Lietuvos teritorijos. Tačiau ta teritorija niekur nebuvo aptarta ir nustatyta. O tai sudarė prielaidą kilti ginčams dėl perimamo turto tarp lietuvių, lenkų, baltarusių, kuriuos spręsti, vėlgi, buvo pavesta J.Stalino vadovaujamam Tautybių reikalų liaudies komisariatui, atstovavusiam centrinės valdžios t.y. Sovietų Rusijos institucijų, interesams.
Praktiškai ir po šio dekreto paskelbimo Lietuvai priklausantis turtas liko Sovietų Rusijos žinioje ir sprendimus dėl disponavimo juo priiminėjo atitinkami liaudies komisariatai, o ne LRK. Galbūt todėl šio dekreto tekstas sovietinėje Lietuvoje leistuose dokumentų rinkiniuose niekada nebuvo paskelbtas, nors pats dokumentas sovietinėje istoriografijoje pateikiamas kaip „Lenino iniciatyva parengtas“ teisės aktas, „grąžinęs Lietuvos darbo liaudžiai caro vyriausybės išvežtas kultūros, meno ir istorijos vertybes“.
Taigi, remdamasis šiuo dekretu Švietimo liaudies komisaras Vacl. Biržiška ir įgaliojo P.Galaunę „surinkti visus Lietuvos kultūros turtus, kurie dėl karo ir politikos aplinkybių buvo išvežti iš jos ribų ir pargabenti tuos turtus atgal Lietuvon“. Nors ir suprasdamas, kad dekretas „buvo parašytas nevisai aiškiai, bet su „kabliukais“, kuriais nusikratyti reikėtų nemaža pastangų“, P.Galaunė 1919 m. vasario 10 d. išvyko į Maskvą. Kartu su juo į Maskvą važiavo ir Valerija Čiurlionytė rūpintis M.K.Čiurlionio paveikslų grąžinimu į Lietuvą.
Vargai dėl M.K.Čiurlionio paveikslų sugrąžinimo
M.K.Čiurlionio paveikslai buvo evakuoti į Rusiją 1915 m. vokiečių kariuomenei artėjant prie Vilniaus. Ten iki revoliucijos jie buvo saugomi Maskvos meno mokykloje.
Jau bolševikams Rusijoje paėmus valdžią, iškilo grėsmė, kad M.K.Čiurlionio kūriniai bus perduoti Rumiancevo muziejui, nes Meno mokyklai prireikė patalpų, kuriose jie buvo laikomi. V.Čiurlionytė, tada gyvenusi Maskvoje, sunerimo, nes žinojo, „kiek kultūros turtų iš Lietuvos yra Rumiancevo muziejuje ir kaip sunku bus iš ten ką nors atgal išgaut“. Todėl ji kreipėsi į LRK komisarą V.Mickevičių-Kapsuką su pasiūlymu tuos paveikslus laikinai pervežti į poeto Jurgio Baltrušaičio butą. Tik po ilgų įrodinėjimų, jog paveikslai galų galia turi būti parvežti į Lietuvą, o ne atiduoti Rumianceno muziejui, V.Kapsukas pagaliau sutiko tarpininkauti dėl jų perkėlimo į poeto butą. Tai ir buvo padaryta.
Po Bresto taikos pasirašymo atsiradus galimybei grįžti į Lietuvą, V.Čiurlionytė ėmė rūpintis savo brolio kūrinius grąžinti tėvynėn. Tačiau vėl susidūrė su griežtu V.Kapsuko prieštaravimu. „Jis man griežtu tonu pareiškė, kad nė nemanyčiau bandyti imtis priemonių paveikslams grąžinti į Lietuvą, kol tenai dar nėra bolševikų valdžios“, – vėliau prisiminė V.Čiurlionytė. Todėl ji buvo priversta 1918 m. pavasarį grįžti į Lietuvą paveikslus palikusi J.Baltrušaičio globai. 1919 m. sausį bolševikams užėmus Vilnių, V.Kapsukas jau kaip revoliucinės vyriausybės vadovas, pasiūlė V.Čiurlionytei vykti į Maskvą ir ten oficialiai rūpintis M.K.Čiurlionio paveikslų grąžinimu į sovietinę Lietuvą. Nors kartu su P.Galaune vėl į Maskvą atvykusiai V.Čiurlionytei ir pavyko gauti leidimą paveikslus išvežti, tačiau dėl įvairių techninių sunkumų tada jie taip ir nebuvo sugrąžinti į Lietuvą. Tai pavyko padaryti tik Lietuvai 1920 m. pasirašius taikos sutartį su Sovietų Rusija: tų pačių metų rugpjūčio 1 d. V.Čiurlionytės rūpesčiu jie atkeliavo į Kauną.
A.Lunačiarskis: „Šis dekretas – tai nesusipratimas!“
V.Kapsuko vyriausybės įgaliotiniai Maskvą pasiekė po septynių kelionės dienų. Ką tik atvykęs P.Galaunė kreipėsi į LRK komisaro pavaduotoją K.Giedrį, kuris, P.Galaunės liudijimu, kultūros vertybių grąžinimo klausimu „susidomėjo ne vien tik „oficialiai“ ir padėjo […] kuo tik galėjo“. Perdavęs K.Giedriui surinktą dokumentinę medžiagą apie Lietuvos kultūros vertybes, esančias Maskvoje ir įsitikinęs, jog čia bus kam rūpintis šiuo klausimu, P.Galaunė 1919 m. vasario 20 d. išvyko į Petrogradą.
Ten pirmiausia ėmė rūpintis perimti Petrogrado Romos katalikų dvasinės akademijos bibliotekos sudėtyje buvusią senojo Vilniaus universiteto bibliotekos dalį. Pradžioje, vietos lietuvių komunistų patartas ir remiamas, pabandė veikti neoficialiu keliu. Tačiau tai nedavė jokių rezultatų. Tada šiuo klausimu tų pačių metų vasario 27 d. kreipėsi į Švietimo liaudies komisarą Anatolijų Lunačiarskį ir iš karto susidūrė su visai kitokia nuostata kultūros vertybių grąžinimo klausimu, negu ta, kurią skelbė 1918 m. lapkričio 19 d. dekretas. A.Lunačiarskis pareiškė, jog dekretas numato perduoti tik tas vertybes, kurios iš Lietuvos buvo išvežtos Pirmojo pasaulinio karo metu, o perskaitęs P.Galaunės įteiktą dekreto tekstą, sušuko: „Šis dekretas – tai nesusipratimas!“.
Po to RSFSR Švietimo liaudies komisaras be jokių užuolankų pasakė, jog dekreto nuostatos prieštarauja jo „internacionalinei pažiūrai“ ir yra „kultūrinių centrų ardymas”, o jis niekuomet su tuo nesutiks: „Petrogradas visiems laikams turi likti internacionaliniu kultūros centru ir negalima jo kultūros rinkinių ardyti vardan lietuvių nacionalizmo“.
Tačiau P.Galaunei ir toliau reikalaujant laikytis dekreto nuostatų, A.Lunačiarskis sutiko, jog šiam klausimui apsvarstyti būtų sukviestas specialus posėdis. Jame, be P.Galaunės ir A.Lunačiarskio, dalyvavo Švietimo liaudies komisaro pavaduotojas Zorachas Grinbergas, Petrogrado viešosios bibliotekos komisaras Vladimiras Andersonas ir dar du asmenys.
Posėdžio metu P.Galaunė perskaitė istorinę pažymą apie Petrogrado dvasinės akademijos bibliotekos sudėtyje buvusią senojo Vilniaus universiteto bibliotekos dalį ir remdamasis išdėstytais istoriniais faktais nurodė, jog ji tiek „teritoriniu, tiek ir istoriniu atžvilgiu […] priklauso Lietuvai“, bei vadovaudamasis 1918 m. lapkričio 19 d. dekretu pareikalavo ją grąžinti į Vilnių. Be to, dar nurodė, jog Lietuva pretenduoja susigrąžinti ir senojo Vilniaus universiteto archyvą bei Vilniaus observatorijos biblioteką.
Švietimo liaudies komisariato atstovai bandė pateikti kontrargumentus, teigdami, jog Vilniaus universiteto biblioteka buvo įkurta rusų valdžios lėšomis, jog jei ją ir grąžinti, tai tik lenkams, nes lenkų aristokratijos aukomis ji buvo komplektuojama, o Vilniaus universitetas per visą savo gyvavimo laikotarpį buvo grynai lenkiškos dvasios ir pan. P.Galaunė, pasiremdamas faktais, atmetė šiuos istoriškai nepagrįstus teiginius. Pagaliau, nebeturėdami argumentų, komisariato atstovai pripažino, jog jiems „daug kas neaišku kaip pačiame dekrete, taip ir tos bibliotekos istorijoje“. Pagaliau A.Lunačiarskis nusprendė, kad tuo klausimu turi pasisakyti kompetentingi žmonės ir todėl bibliotekos klausimas bus perduotas svarstyti Bibliotekų komisijai, o archyvo – Archyvų komisijai, kuri turės „ištirti, kiek jis mums, rusams, nėra svarbus“. Observatorijos bibliotekos klausimo sprendimas buvo atidėtas iki tol, kol nebus išspręsti pastarieji.
Lietuvos atstovui dalyvauti minėtų komisijų posėdžiuose nebuvo leista. Todėl P.Galaunė, nenorėdamas veltui gaišti laiko kol jie įvyks, paprašė A.Lunačiarskio išduoti jam leidimą susipažinti su Petrogrado bibliotekų, archyvų ir muziejų inventoriais ir saugyklomis. Šį kartą liaudies komisaras nesipriešino ir, sutinkamai su dekreto septintu punktu, išdavė leidimą, suteikiantį teisę susipažinti su visomis Petrogrado ir jo apylinkių mokslo ir meno saugyklomis bei registruoti daiktus, P.Galaunės nuomone, priklausančius „lietuvių liaudžiai“.
Įsitikinęs, jog jam pavesta misija bus nelengva ir vienam sunkiai atliekama, P.Galaunė kovo pirmomis dienomis išsiuntė į Lietuvą telegramą Vacl. Biržiškai. Joje nurodė, jog dėl kultūros vertybių, evakuotų karo metu, grąžinimo didelių problemų nekyla. Tačiau „nemažai bus daroma kliūčių dėl reevakuacijos turtų, išvežtų iš Lietuvos visokiuose istoriniuose laikuose“. Todėl P.Galaunė prašė rasti galimybę komandiruoti jam į pagalbą Mykolą Brenšteiną, kaip išvežtų iš Lietuvos varpų ekspertą bei karo metu evakuotų kultūros vertybių žinovą Ivaną Luckevičių.
Švietimo liaudies komisariato kolegijos posėdis
1919 m. kovo 3 d. P.Galaunė sužinojo, jog komisijų nuostata dėl senojo Vilniaus universiteto bibliotekos ir archyvo grąžinimo yra neigiama. Kartu jis buvo informuotas, kad galutinį sprendimą šiuo klausimu priims RSFSR Švietimo liaudies komisariato kolegija, kurios posėdis turėjo įvykti kovo 5 d. Nors Lietuvos atstovas atvykti į jį kvietimo negavo, tačiau, tarpininkaujant Rusijos bolševikų partijos Lietuvių sekcijų Petrogrado biurui, jam vis dėlto buvo leista dalyvauti. Kartu su P.Galaune į kolegijos posėdį atvyko ir Lietuvių sekcijų Petrogrado biuro įgaliotinis Alfonsas Jankauskas.
Pirmuoju klausimu buvo svarstomas Bibliotekų komisijos posėdžio dėl Vilniaus universiteto bibliotekos perdavimo protokolas. Jis buvo parašytas, P.Galaunės žodžiais tariant, „gryna, sena rusų dvasia“ ir pasirašytas akademiko S.Oldenburgo, profesoriaus S.Vengerovo bei kitų autoritetingų asmenų. Protokole buvo teigiama, jog Lietuva niekada neturėjusi savo kultūros, visą laiką buvusi tai rusų, tai lenkų kultūros įtakoje. Vilniaus universitete, komisijos nuomone, vyravusi jėzuitiška dvasia, todėl ir jo bibliotekos sudėtis buvo „grynai jėzuitinė“, nors toliau protokole buvo nurodyta, jog ją sudarė ne tik teologijos, bet ir medicinos, teisės, matematikos ir kiti skyriai.
O svariausiu argumentu komisija nurodė tą faktą, jog caro Aleksandro I valdymo laikais bibliotekos finansavimui rusų valdžia skyrė 40000 rublių. Todėl jėzuitiška savo turiniu ir rusų lėšomis sukomplektuota biblioteka neturinti nieko bendra su Lietuva ir negalinti būti jai atiduota. Toks protokolo turinys ir išvada neturėtų stebinti, nes vienas iš svarbiausių jų rengėjų akademikas S.Oldenburgas, buvęs kadetų partijos CK narys, buvo „vieningos ir nedalomos Rusijos“ šalininku. Tokiu liko ir po 1917 m. spalio perversmo, pasisakydamas prieš bet kokias buvusios Rusijos imperijos tautų teises.
Toliau Kolegijos posėdžio dalyviai buvo supažindinti su Archyvų komisijos raštu. Jame buvo teigiama, jog senojo Vilniaus universiteto archyvo dokumentai, saugomi RSFSR Švietimo liaudies komisariato archyve (buv. Rusijos švietimo ministerijos archyvas) gali dominti tik rusų mokslininkus. Tam teiginiui pagrįsti išvardintos XIX a. bylos, nieko neužsimenant apie senesnių laikų dokumentus. Be to, ten nesą nei vieno dokumento lietuvių kalba ir apskritai jokios medžiagos, susijusios su Lietuvos istorija ar etnografija. Todėl pretenduoti į šį archyvą Lietuva negalinti.
Susipažinus su komisijų išvadomis, prasidėjo diskusijos. P.Galaunė iš karto suabejojo Archyvų komisijos rašte išdėstytų teiginių teisingumu ir kaip įrodymą kolegijai pateikė 1917 m. išleistą vieno iš tos komisijos narių A.Nikolajevo parengtą Rusijos švietimo ministerijos archyvo aprašymą, kuriame buvo nurodytos ir ten esančios buvusios Jėzuitų kolegijos bei akademijos archyvinės bylos, Edukacinės komisijos dokumentai ir kt. Kolegijos nariai buvo priversti sutikti, jog komisijos parengtos išvados neatitinka tikrovės. Vienas iš jų net tarstelėjo, jog tokį raštą „galėjo sustatyti tik tikras juodašimtis“. Balsų dauguma kolegija nusprendė, jog senojo Vilniaus universiteto archyvas turi būti grąžintas į Vilnių.
Aštrios diskusijos dėl „atgyvenusių savo laiką jėzuitiškų knygų“
Po balsavimo prasidėjo daugiau kaip dvi valandas trukusi diskusija dėl universiteto bibliotekos grąžinimo. Tam labiausiai prieštaravo švietimo liaudies komisaro pavaduotojas Z.Grinbergas ir Petrogrado viešosios bibliotekos komisaras V.Andersonas. Jie teigė, kad ši biblioteka glaudžiau susijusi su Rusija ir Lenkija, negu su Lietuva, o savo turiniu yra „grynai jėzuitiška“ ir naujai kuriamam Vilniaus universitetui bus visai nereikalinga.
Be to, bibliotekos grąžinimas į Vilnių pažeistų Petrogrado, kaip internacionalinės kultūros centro, interesus, o lietuvių reikalavimai esą grynai nacionalistiniai. Mainais už „atgyvenusias savo laiką jėzuitų“ knygas buvo siūloma perduoti Lietuvai naujų leidinių iš Rusijos valstybinių bibliotekų fondo ir net atiduoti visus leidinius lietuvių kalba, esančius Petrogrado viešojoje bibliotekoje, o Lietuvos mokslininkams sudaryti palankias sąlygas senojo Vilniaus universiteto biblioteka naudotis Petrograde. Vienintelė kolegijos narė Polianskaja pasisakė už tai, kad biblioteka būtų grąžinta Lietuvai, nes ji „savo istorine dvasia […] daugiau rišasi su Vilniumi, negu su Petrapiliu“.
Kolegijos daugumos pateiktiems teiginiams ir pasiūlymams prieštaravo P.Galaunė ir A.Jankauskas. Pastarasis „oponavo remdamasis demokratizmo ir visuomeniškumo principais“, o P.Galaunė – pateikdamas faktus ir argumentus. Pastarasis nusistebėjo oponentų teiginiu, kad biblioteka esą dėl savo pasenusio turinio nereikalinga Vilniaus universitetui, kuriame ji buvo suformuota ir yra brangintina jau vien „kaip istorinis to universiteto paminklas“, o taip reikalinga „internacionalizmo centre“, su kuriuo jos nesieja jokie istoriniai saitai.
Taip pat nurodė, jog svarstyti mainų ar kitokio pobūdžio pasiūlymų jis neturintis įgaliojimų, nes atvyko į Rusiją spręsti tik Lietuvai priklausančių kultūros turtų reevakavimo klausimus. Be to, senojo Vilniaus universiteto biblioteka ir archyvas tėra tik dalis tų kultūros vertybių, kurios priklauso Lietuvai, ir Petrogrado viešojoje bibliotekoje esanti lietuviška medžiaga remiantis LKT dekretu taip pat gali būti pareikalauta grąžinti Lietuvai. O kai dėl palankių sąlygų Lietuvos mokslininkams naudotis biblioteka Petrograde, tai žymiai paprasčiau rusų tyrinėtojams būtų atvykti į Vilnių, nes iš bibliotekoje esančių knygų tik viena kita juos tegalinti sudominti.
Nebeturėdamas argumentų atsakyti į P.Galaunės išdėstytus prieštaravimus, komisaras V.Andersonas pareiškė, kad jei biblioteka ir būtų atiduota Lietuvai, tai dėl vagonų ir garvežių trūkumo ji vis tiek negalėtų būti pargabenta į Vilnių.
A.Jankauskui užtikrinus, jog šią problemą jis apsiima išspręsti be kolegijos pagalbos, Z.Grinbergas vėl pradėjo kalbėti apie bibliotekos lenkišką dvasią, jos sąsajas su lenkų aristokratais ir pan. Čia vėl įsikišo A.Jankauskas ir iš proletarinės ideologijos pozicijų atkirto Z.Grinbergui: „Bet už viską daugiausiai mane stebina tai, kad draugas Grinbergas linkęs atiduoti šią biblioteką lenkams dėl to, kad ją sukūrė „lenkų aristokratija“. Tas kalba už tai, kad iš drg. Grinbergo pusės ignoruojami visi tikriausi faktai. Pasakykite, drg. Grinbergai, iš kur toji aristokratija ėmė pinigus?! Tai buvo kruvinas Lietuvos darbo žmonių skatikas. […] O tas kaip tik ir sako už tai, kad ta biblioteka priklauso tik tiems žmonėms“.
Nebeturėdama nei dalykinių, nei ideologinių argumentų prieštarauti lietuvių išdėstytai pozicijai, kolegija, vienam iš jos narių pasiūlius, išsisuko nuo galutinio sprendimo priėmimo ir nutarė bibliotekos grąžinimo klausimą perduoti spręsti mišriai „užinteresuotų“ tautų ekspertų komisijai. Į P.Galaunės ir A.Jankausko prieštaravimus nebuvo atsižvelgta. Pradėjus formuoti tokią komisiją, paaiškėjo, jog rusus joje atstovaus tas pats V.Andersonas, ukrainiečius – kolegijos narė Moisejenko, lenkų atstovą Z.Grinbergo pasiūlymų kažkodėl tai kviesti atsisakyta, o lietuviams ir baltarusiams atstovauti pasiūlyta P.Galaunei.
Suprasdamas, kokį sprendimą priims iš tų pačių kolegijos narių sudaryta komisija, P.Galaunė atsisakė dalyvauti jos darbe, o A.Jankauskas su ironija replikavo: „Bibliotekoje turbūt yra knygų ir kinų kalba, taigi siūlau į komisijos sudėtį pakviesti kinietį“. P.Galaunei atsisakius, kolegija nusprendė, jog komisijos darbe turi dalyvauti iš Vilniaus iškviestas ekspertas.
Pasinaudodamas tokios komisijos sudarymu, Z.Grinbergas pasiūlė pavesti jai spręsti ir Vilniaus universiteto archyvo klausimą, nors kolegija jau buvo priėmusi nutarimą jį grąžinti Lietuvai. Nepaisant Lietuvos atstovų protesto, kolegija su tuo sutiko.
Po tokio sprendimo, P.Galaunė, pasitaręs su bolševikų partijos Lietuvių sekcijų Petrogrado biuro vadovais, nusiuntė į Vilnių telegramą Vacl. Biržiškai prašydamas atsiųsti ekspertą dalyvauti kolegijos sudarytos komisijos darbe. Kaip galimus kandidatus nurodė M.Biržišką, A.Janulaitį ir E.Volterį. Tačiau jokio atsakymo į šią ir ankstesnes telegramas nesulaukė.
Sprendimas: palikti viską „kaip seniau buvo“
Tuo tarpu situacija Lietuvoje komplikavosi. Prie Vilniaus iš vienos pusės artėjo lenkų, iš kitos – Lietuvos kariuomenė. Sovietų valdžiai Lietuvoje artėjo paskutinės dienos. Be to, gavęs žinių, jog bolševikai suėmė jo brolį, Jiezno kleboną, P.Galaunė nusprendė nebelaukti eksperto iš Lietuvos ir kovo 9 d. išvyko į Vilnių.
Savo įgaliojimus toliau rūpintis Lietuvos kultūros vertybių grąžinimu jis perdavė A.Jankauskui ir Petrograde gyvenusiam kompozitoriui Juozui Žilevičiui. Atvykęs į Vilnių, P.Galaunė apie savo veiklą informavo Vacl. Biržišką ir jie abu planavo vykti į Petrogradą tęsti pradėtų darbų. Tačiau 1919 m. balandžio 21 d. lenkų kariuomenė užėmė Vilnių. V.Kapsuko vadovaujama vyriausybė pasitraukė į Minską, o P.Galaunė ir Vacl. Biržiška pasiliko Vilniuje. Taip susiklosčius situacijai, jų veikla rūpinantis Lietuvos kultūros turtų grąžinimu iš Rusijos nutrūko.
A.Jankauskas netrukus išvyko į frontą, o J.Žilevičius daugiausia rūpinosi Dvasinės akademijos bibliotekos ir ten buvusių privačių asmenų knygų bei dokumentų apsauga. Jis dar bandė aiškintis Pulkovo observatorijoje atsidūrusių senajam Vilniaus universitetui priklausiusių knygų bei astronomijos prietaisų perėmimo galimybes. Tačiau neturėdamas pakankamai įgaliojimų, mažai ką tenuveikė. Dėl papildomų įgaliojimų suteikimo, jis 1919 m. gegužės 27 d. laišku kreipėsi į K.Giedrį. Tačiau atsakymo nesulaukė.
Tuo pačiu reikalu birželio 4 d. J.Žilevičius dar parašė raštą į Minską Lietuvos ir Baltarusijos TSR vidaus reikalų liaudies komisarui Zigmui Aleksai-Angariečiui ir sulaukė atsakymo, datuoto birželio 21 d. bei pasirašyto paties V.Kapsuko. Atsakymas buvo proletariškai aiškus ir nedviprasmiškas: „Platesnių įgaliojimų negaliu Tamstai duoti, kaipo svetimam mums žmogui, lietuviu nacionalistui“. Toliau buvo nurodoma, jog jokių konkretesnių veiksmų dėl kultūros turtų perkėlimo imtis nereikia, užtenka tik stebėti, „kad jų negalėtų pačiupt nė lenkų, nė lietuvių nacionalistai“. Todėl geriausia palikti viską „kaip seniau buvo“.
Šis atsakymas tik dar kartą įrodė, jog Lietuvos bolševikai visai nesiruošė grąžinti Lietuvai priklausančių kultūros vertybių lietuvių tautai. Jų požiūriu, tai buvo galima atlikti tik tuo atveju, jei valdžia Lietuvoje būtų perėjusi į sovietų rankas ir čia įsitvirtintų proletariato diktatūra. Šį teiginį patvirtina Z.Aleksos-Angariečio 1919 m. liepos 23 d. įsakymas Zarasų revkomui imtis priemonių surinkti į vieną vietą retas knygas iš nacionalizuotų dvarų, ir tuo atveju, jei iškiltų būtinybė pasitraukti į Rusiją, jas išvežti iš Lietuvos.
Žlungant viltims Lietuvoje įtvirtinti proletariato diktatūrą, iš esmės ėmė keistis ir lietuvių bolševikų pozicija kultūros vertybių grąžinimo Lietuvon klausimu. Jau 1919 m. gegužės 5 d. K.Giedrio pasiūlymu, dalyvaujant V.Kapsukui, buvo nutarta visus Lietuvos ir Baltarusijos reikalų komisariato žinioje buvusius nereikalingus praktiniame darbe archyvus, suvežti į Maskvą ir „atiduoti RSFSR archyviniams organams „iki pareikalavimo“, […] o turinčius praktinės reikšmės sukaupti centre, kad galima būtų juos panaudoti, o jei nebūtų galima panaudoti, – perduoti laikinai saugoti į archyvus“.
Rusijos komunistų partijos CK Politiniam biurui nutarus, 1919 m. liepos 25 d. buvo panaikinta Lietuvos ir Baltarusijos TSR Liaudies Komisarų Taryba, faktiškai nustojo egzistuoti ir ši efemeriška valstybė. Diplomatiniais tikslais buvo paliktas tik formalus jos pavadinimas. Tų pačių metų rugpjūčio 26 d. Raudonoji armija buvo išvyta iš paskutinio savo atramos punkto Lietuvoje – Zarasų, o rugsėjo 11 d. RSFSR vyriausybė pasiūlė Lietuvos vyriausybei pradėti taikos derybas. Taip žlugo paskutinė lietuvių komunistų viltis sovietizuoti Lietuvą.
Pasikeitus tarptautinei situacijai, tapo nebereikalingas Lietuvos ir Baltarusijos reikalų komisariatas. Jis buvo panaikintas, o Tautybių reikalų liaudies komisariate įkurtas lietuvių reikalų poskyris. 1920 m. gruodžio 28 d. šis poskyris jo žinioje buvusius Lietuvai priklausiusius archyvus ir kitas vertybes perdavė RSFSR Užsienio reikalų liaudies komisariatui, kuris, vykdant 1920 m. liepos 12 d. tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos pasirašytą taikos sutartį, turėjo juos grąžinti Lietuvos valstybei.
