1918 metų vasario 16 dieną Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvą nepriklausoma valstybe. Dvidešimt iškilių Lietuvos vyrų pasirašė Nepriklausomybės aktą. Deja, neišliko nei jo originalas, nei dublikatas. Istorikai tebetiria įvairias Akto dingimo versijas. Originalas buvo atiduotas saugoti Jonui Basanavičiui. Nuo pat pasirašymo momento Akto originalas nebuvo paviešintas. O štai Akto dublikato kelias atsekamas iki 1940-ųjų birželio 15-osios, kai Lietuvą okupavo sovietai. Iki šios datos dokumentas buvo saugomas Prezidento kanceliarijos archyve Kaune.
Taigi už Vasario 16-ąją turime būti dėkingi Lietuvos Tarybai. Tai buvo tautai atstovaujanti institucija, išrinkta 1917 metų rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusioje lietuvių konferencijoje. Tarybos pirmininku buvo išrinktas Antanas Smetona, tačiau skelbiant Nepriklausomybės aktą laikinai Tarybai vadovavo daktaras Jonas Basanavičius, ir dar tą pačią vasario 16-ąją, bet jau po akto pasirašymo Lietuvos Tarybos pirmininku vėl perrenkamas Antanas Smetona.
Apie Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktą, laikotarpį ir personalijas – „Savaitės“ pokalbis su profesoriumi Raimundu Lopata.
N.P. Sutartinai dirbusi Lietuvos Taryba vasario 16-osios išvakarėse pradėjo nebesutarti, ir ta figūra, kuri juos priešino, buvo Antanas Smetona, kuris buvo linkęs nusileisti vokiečių to meto reikalavimams?
R.L. Na, jeigu aiškinant žmonėms, tai iš tikrųjų galima kalbėti būtent taip, bet situacija buvo sudėtingesnė. Kova tarp įvairių Tarybos narių, frakcijų vyko dėl konceptualių dalykų, o kitaip tariant, dėl modelio – valstybingumo modelio. Tai šiuo atveju Smetona, jeigu mes Tarybą įsivaizduotume, kaip dabar vadintume, suskilusią į dešiniuosius ir kairiuosius, tai kairiųjų mažumai – keturiems Tarybos nariams – Smetona asocijavosi su dešiniosios lyderyste.
 |
| Faksimilė/Nepriklausomybės aktas |
N.P. Bet jis ir buvo dešinysis.
R.L. Taip, bet aš turiu galvoje, kaip garbingai pasielgė – tikras demokratizmas, nusileido keturiems, sutiko užleisti postą vasario 16-osios ryte laikinai Jonui Basanavičiui.
N.P. O dėl ko jis konkrečiai prarado Tarybos narių pasitikėjimą?
R.L. Buvo gana nelengvas laikotarpis. Ta prasme, kad lietuviai dėl Pirmojo pasaulinio karo aplinkybių pateko į tarptautinę politiką, bene pirmą kartą. Iš tikrųjų galima sakyti, kad jie dalyvavo didžiojoje politikoje. Suprantama, vien tas slegia, kadangi tokios rimtos patirties ir nebuvo. Antra vertus, buvo įvairių galimybių, įvairių alternatyvų, juk Vasario 16-osios akte užfiksuota koncepcija buvo tik viena iš kelių galimų. [...]
Šitoje situacijoje galima pasakyti, kad A.Smetona labiau linko pasitikėti vokiečiais, tam tikromis politinėmis jėgomis to meto Vokietijoje. Manė, kad tai greitesnis kelias negu kitos alternatyvos. Ir galų gale buvo tam tikrų formuluočių apie Steigiamąjį Seimą, apie galutinį santvarkos nustatymą ir pan., kurie, A.Smetonos manymu, galėjo trukdyti taktiniam žaidimui. O tai kėlė nepasitenkinimą iš kairiųjų pusės.
Buvo be galo daug įtampos. Suprantama, kad buvo bandyta kontroliuoti kiekvieno iš Tarybos nario veiksmus ir t.t., buvo daug įtarimų. Galų gale, ne paslaptis, kad Taryba turėjo tam tikrą finansavimą. O kada prasideda kalba apie finansinius skaičius, yra visokių pagundų ir galimybių.
Juk Lietuvos Tarybos nariai nemažai keliavo. Ypač mėgdavo Berlyno „Aglono“ viešbutį. Visą laiką galvodavau, kodėl? Na, tai kad jis 5 žvaigždučių? Bet, pasirodo, tai buvo vienas iš nedaugelio to meto Europos viešbučių, kurių kambariuose buvo įrengtas dušas. Ne paslaptis, kad tam tikri Tarybos nariai mėgo dirbti, taip sakant, geroje atmosferoje ir prabangiai. Jeigu mes pabandytume aritmetiškai pateikti, kas daugiausia keliavo iš Tarybos narių, tai daugiausia keliavo dešinioji Tarybos narių pusė.
N.P. O kodėl jis vis dėlto nusileido tiems keturiems? Jūs sakote – demokratija. Taip, demokratija, bet jie buvo tik keturi, kurie pasitraukė iš Tarybos, tai buvo mažuma?
R.L. Reikalo esmė buvo ta, kad be 20 parašų bet kuris dokumentas būtų buvęs niekinis. Buvo įvairių situacijų iš tikrųjų. Ir buvo situacijų, kada dėl tam tikrų dalykų vyrai klaupdavosi ant kelių, maldaudami priimti tą dalyką, atmesti tą. Tai šiuo atveju, man atrodo, čia viskas buvo natūralu. Ir galų gale vien tas faktas, kad pirmininkavimas buvo atiduotas Jonui Basanavičiui, kaip dabar pasakytume moraliniam autoritetui, ir galų gale Vasario 16-osios Lietuvos idėjos vienam iš kūrėjų, tai visai natūralus dalykas.
N.P. Bet Petras Klimas savo prisiminimuose apie Vasario 16-soios posėdį yra rašęs apie Joną Basanavičių, jog pradėjęs pirmininkauti jis teištarė „užėmus man tokią aukštą vietą, nežinau ką sakyti“. Ir toliau P. Klimas rašo: „Basanavičius niekam neišrodo derąs. Nėra žmogaus“. Ką tai reiškia? Koks iš tiesų yra Jono Basanavičiaus vaidmuo rengiant Aktą?
R.L. Visų pirma, kaip jau minėjau, jis buvo vienas iš pačios Lietuvos idėjos kūrėjų. Antra vertus, savo laiku veikęs kaip išmanus politikas, nepraradęs politiko instinkto Pirmojo pasaulinio karo metais. Kita vertus, amžius, kaip dabar sakytume, darė savo.
To paties P. Klimo prisiminimuose jūs rastumėte momentų, kai P. Klimas fiksuoja, kad J.Basanavičius, ateidamas į Lietuvos Tarybos posėdžius, paprašydavo laiko tam, kad jis galėtų paskaityti naujus paragrafus iš savo naujo rengiamo kūrinio „Levas (liūtas) lietuvių tautosakoje“. Vyrai sėdėdavo ir klausydavosi valandą, pusantros, kol Jonas Basanavičius atskaitydavo tam tikrą savo mokslinių tyrinėjimų gabalą ir tada pereidavo prie politikos.
N.P. O kodėl tada dar tą pačią dieną, bet jau po Akto pasirašymo, A.Smetona vėl buvo perrinktas Tarybos pirmininku?
R.L. Reikėjo grįžti prie normalaus politinio darbo, konkrečiai spręsti kaip realybėje įgyvendinti tai, ką jie paskelbė Vasario 16-osios akte.
N.P. Aš dar noriu sugrįžti prie to dingusio Vasario 16-osios Akto originalo. Signatarų prisiminimuose galima surasti, kad Aktas buvo atiduotas daktarui Jonui Basanavičiui pasaugoti, jis paslėpęs ir, matyt, pamiršęs. Tai išeina, kad daktaras J.Basanavičius pradangino originalą?
R.L. Ne, absoliučiai ne taip. Kol jis buvo gyvas, niekas neklausė, kur tas Aktas. Mirė žmogus. Tai ką jis prieš mirtį turėjo pasakyti: „palaukit, dar vienas klausimas liko“? Atsitiko truputį kitaip ir tiek. O dėl kito varianto, tai jis iš tikrųjų... Na, smulkiai nenorėčiau pasakoti, bet galiu teigti, kad iki praėjusių metų, mūsų žiniomis, jis yra Lietuvoje.
N.P. Dublikatą Jūs turite galvoje?
R.L. Arba antras egzempliorius, jeigu norite. Ir žmonės, kurie ieškodavo to Akto... Keli kartai buvo tokie, kad ateidavo į tą vietą, kur jis gulėdavo, pavadinkime taip, bet prieš valandą ar dvi prieš jų atėjimą vėl ta vieta keisdavosi. Kitaip tariant, įtarimas yra toks, kad jis yra čia, Lietuvoje. Bet tam tikri momentai turbūt neleidžia tiems, kurie jį saugo, grąžinti Lietuvai.
N.P. Kitaip sakant, Jūs norite pasakyti, kad tas Nepriklausomybės akto dublikatas, kuris dingo iš Prezidento kanceliarijos archyvo Kaune 1940-aisiais, šiuo metu yra Lietuvoje?
R.L. Manau, kad taip.
N.P. Ir tie, kas jį saugo, neatiduoda?
R.L. Na, nespėjama iš jų atimti.
N.P. Kas yra tie, kurie jį saugo?
R.L. Iš Prezidento kanceliarijos, kaip Jūs minite, prieš ar per sovietų okupaciją buvo atiduotas A.Smetonos giminėms, kurie jį saugo.
N.P. Ir šiuo metu saugo?
R.L. Na, spėkime, kad taip.
N.P. Tai ar mes turime kokią nors viltį, kad tas Nepriklausomybės aktas bus mums kada nors parodytas, perduotas Lietuvai, ir mes jį pamatysim?
R.L. Viltys visada yra gyvos.
