Fronto linija dar buvo už kelių dešimčių kilometrų ir birželio 24 d. rytą kalėjimas vėl buvo apsuptas raudonarmiečių, kuriems vadovavo miesto įgulos vadu pasivadinęs Raudonosios armijos mjr. Doncovas (galima manyti, kad tai buvo 8-osios armijos 123-iosios divizijos dalinio vadas). Ukrainoje ir Gudijoje beveik visos kalinių egzekucijos pirmomis karo savaitėmis vyko kalėjimų rūsiuose, nužudytieji ten pat ir buvo užkasami. Telšių kalėjimo rūsys pasirodė esąs per mažas. Toliau parengiamiesiems darbams vadovavo NKGB Kretingos apskrities viršininko pavaduotojas valstybės saugumo ltn. Jermolajevas.
Rainių miškelyje iškasus duobes, į kalėjimą atvyko NKGB Telšių apskrities skyriaus viršininkas Petras Raslanas, jo pavaduotojas v/s ltn. Ždanovas, 8-osios armijos politinio skyriaus darbuotojas Kompanijecas. Kartu buvo ir Telšių vykdomojo komiteto pirmininkas Domas Rocius. Visi jie peržiūrėjo bylas ir formaliai patvirtino mirties nuosprendžius. Net jei NKVD ir NKGB pareigūnai pirmomis prasidėjusio karo dienomis ir neturėjo jokių raštiškų nurodymų, kaip evakuoti kalinius, sovietiniai kariai esant karo padėčiai galėjo padėti likviduoti politinius kalinius.
Šiaip ar taip, žudikai įvykdė svarbiausią SSRS NKVD vadovų reikalavimą, kuris galutinai buvo suformuluotas tik po dešimties dienų (1941 m. liepos 4 d. pasiūlymai): nepalikti nė vieno politinio kalinio. P.Raslanas teigė: „Aš esu įsitikinęs, jog ten nebuvo nė vieno nekalto“. Raudonarmiečiai iš kamerų kalinius vedė į sargybos būstinę. Čia jiems buvo surištos rankos ir užkimštos burnos. Paskui kalinius vieną ant kito suguldė sunkvežimiuose. Jau švintant birželio 25-ajai, mašinos su kaliniais nuvažiavo Luokės link, į Rainių miškelį. Kas vyko toliau, gerai nežinoma. Ilgą laiką manyta, kad tai buvo bene vienintelės žudynės, po kurių neliko nė vieno gyvo liudytojo. Tačiau vienas žmogus vis tik sugebėjo pabėgti ir apie tai paliudijo po kelių dešimtmečių.
1941 m. apie įvykį liudijo tik tiesioginiai egzekucijos organizatoriai. D.Rocius teigė: „Sušaudymą vykdė raudonarmiečiai. Iš mūsų ten buvo: NKGB viršininkas Raslanas Petras, oper. įgaliotinis Galkinas ir kalėjimo prižiūrėtojas Pocevičius“. Tik birželio 28 d. suradus ir atkasus duobes paaiškėjo, kad visi žmonės buvo kuo žiauriausiai nukankinti. Kai kuriems jų nupjautos ausys, išbadytos akys, beveik pusei (35) sužaloti lyties organai. Dauguma galutinai nužudyta sutriuškinus galvas arba subadžius durtuvais. Tik 10 kalinių buvo sušaudyti. Dėl sužalojimų 46 lavonai taip ir nebuvo atpažinti.
Ilgą laiką manyta, kad tai buvo bene vienintelės žudynės, po kurių neliko nė vieno gyvo liudytojo.
Rainių miškelyje rasti 73 kalinių palaikai. Visą laiką manyta, kad dar trys mėginę bėgti kaliniai buvo nužudyti ir užkasti ties Džiuginėnais, tačiau vėlesnis tyrimas parodė, kad vis tik sugebėjo išsilaisvinti ir bėgti du kaliniai, bet tik vienam pasisekė pabėgti. Kiti du sušaudyti ir užkasti buvo raudonarmiečiai (gal sušaudyti už kalinio pabėgimą ar dėl kitų priežasčių). Tai patvirtino ir 1941 m. birželio 27–28 d. prasidėjęs Rainių žudynių tyrimas, kurio metu buvo surastas politinių kalinių sąrašas su 76 pavardėmis, bet kapavietėje rasti 73 kalinių palaikai. Dar trys surasti užkasti atskirai, du iš jų buvo raudonarmiečiai – Georgijus Kirilcevas ir Georgijus Michejevas.
Į Lietuvoje 1941-1942 m. plačiai pasklidusias žinias apie Rainių žudynes buvo sureaguota Maskvoje dar 1942 m. gruodžio 2 d. išleidžiant atsišaukimą „Kas tie „bolševikų kankiniai?“: „jie gabeno iš Vokietijos ginklus, iš kurių šaudė Lietuvos patriotus, jie šnipinėjo hitlerininkams ir gabeno sprogstamąją medžiagą lietuviškoms įmonėms sprogdinti. Tai jie ir jų sėbrai, Hitlerio gaujoms įsiveržus, padėjo vokiškiems budeliams šimtais šaudyti mūsų brolius“, „šis pavyzdys aiškiai rodo, ko vertas visas vokiečių melas apie tariamus žiaurumus Tarybų Lietuvoje“. Lapeliai su tokiais tekstais buvo mėtomi iš lėktuvų. Nors pats A.Sniečkus jau keli mėnesiai tiksliai žinojo žudynių aplinkybes iš P.Raslano ir D.Rociaus paaiškinimų.
1988 m. pirmasis tyrimas ir Šarmaičio dezinformacija. 1988 m. spalio 26 d. Lietuvos SSR prokuroras, 3 klasės valstybinis justicijos patarėjas Liudvikas Sabutis, susipažinęs su archyvinės medžiagos kopijomis ir laikraštyje „Gimtasis kraštas“ publikuota informacija apie 1941 m. birželio 24–25 d. Telšių rajono Rainių miškelyje nužudytus žmones, iškėlė baudžiamąją bylą. Teisiniu pagrindu tapo Rusijos SFSR BK 136 str., kuris, anot prokuratūros, veikė Lietuvos teritorijoje 1941–1960 metais. Tardymui sudaryta grupė iš tardymo valdybos viršininko pavaduotojo J.Vilučio, tardymo dalies prokuroro V.Zedelio, prokuroro kriminalisto J.Gaudučio, Telšių rajono prokuratūros tardytojo R. Bagdono, Kapsuko (dab. Marijampolė) tarprajoninio prokuroro pavaduotojo R.Jonaičio ir Panevėžio miesto prokuroro pavaduotojo P. Šimkaus. Taip dar sovietinėje Lietuvoje sistema sureagavo į visuomenėje pasklidusią informaciją apie Rainių žudynes. Po rašytojo Stasio Kašausko publikacijos „Gimtajame krašte“ Telšiuose buvo nukabinta buvusio Liaudies seimo nario Domo Rociaus (1905–1943) memorialinė lenta, pakeisti jo vardu vadintos gatvės (Motiejaus Valančiaus vardu) ir tarybinio ūkio (Ryškėnų) pavadinimai.
Jau per pirmus du tyrimo mėnesius (1988 m. pabaiga) archyviniais dokumentais buvo patvirtintas P.Raslano aktyvus dalyvavimas Rainių žudynėse, tačiau įtariamojo tardymo vis buvo pratęsiamas laukiant dokumentų iš Maskvos apie žudynėse galėjusius dalyvauti 8-osios armijos atstovus ir karinius dalinius. SSRS Gynybos ministerijos archyvas pateikti atsakymo neskubėjo. SSRS Vidaus reikalų ministro pavaduotojo B.V.Zabotino atsakyme prokurorui L.Sabučiui melagingai buvo teigiama, kad archyvuose žinių apie įsakymus dėl kalinių likvidavimo ar evakavimo nėra. Į dezinformavimo kampaniją buvo įraukti senyvo amžiaus komunistai.
Vienas jų, Jonas Jurgaitis (komunistas nuo 1933 m.), 1988 lapkričio 20 d. aprašė tariamą Stasės Vaineikienės (1884–1946, Liaudies seimo narė, LSSR Aukščiausiojo teismo narė) pasakojimą apie vadinamųjų „baltaraiščių“ organizuotą palaikų išniekinimą Rainiuose: „Baltaraiščiai įdavė žydų vyrams peilius ir įsakė lavonus sudarkyti, nesigailint, nes jie kol buvo gyvi norėję visus žydus sunaikinti, tai dabar jūs su jais susidorojate. Žydai lavonus peiliais subadė, supjaustė, žiauriai išniekino. Po to „atlikto darbo“ žydus nuvarė į kitą miškelį ir ten visus sušaudė, prieš tai išrengę nuogai. Kai neliko gyvų liudininkų, tuoj buvo iškviestos įvairios ekspertų komisijos, kurios nustatė, kad jų kūnai buvo žiauriai sudarkyti šaudymo metu“. Komunistų partijos istorijos instituto prof. Romas Šarmaitis visa tai „surinko“ ir pateikė prokuratūrai.
Prokurorai pirmiausia pradėjo tikrinti šias aplinkybes. Tačiau vis dar buvo likę tiesioginių įvykių liudininkų, kurie savo parodymais paneigė dezinformaciją apie tai, kad žydai niekino lavonus (Telšių žydai iš tikrųjų buvo atvaryti atkasti duobių su politinių kalinių palaikais ir įvykio liudininkų teigimu buvo stumdomi, niekinami bei skriaudžiami). Tokie liudininkai buvo stalius Vaclovas Rubinas, traktorininkas Juozas Žilevičius („Galiu drąsiai tvirtinti, kad žmonės buvo palaidoti su sužalojimais. Iškasus jie jau nebuvo žalojami“), sargas Stasys Kilčiauskas, dailidė Stanislovas Šakalys ir kt. Be to, telšiškis Zusmanas Šapiro papasakojo, jog Izraelyje sutiko Berelį Vainą ir Leibą Savelį, žinojusius apie Rainių aukas ir papasakojusius, kad buvo baltaraiščių nuvaryti į Rainių miškelį ir jiems liepę plauti lavonus, kurie jau buvo iškasti ir suguldyti prie duobių: „Sakė, kad lavonai buvę purvini, išniekinti...“.
Vienintelė Dušanskio apklausa. 1988 m. lapkričio 11 d. buvo apklaustas kaip liudininkas Nachmanas Dušanskis, kuris tuo metu dirbo LSSR Statistikos komiteto skaičiavimo centro inžinieriumi. Tai iš esmės buvo vienintelė jo apklausa. Dušanskis teigė, kad dirbdamas Telšių NKGB skyriuje jokių bylų neturėjo ir parengtinio tardymo neatliko, vietos gyventojų neareštavo ir nepripažino rašęs baudžiamosiose bylose rastus jo vardu parašytų įrašus dėl suėmimų (tokie įrašai buvo Rainiuose nužudytų Povilo ir Stasio Balsevičių bei Vlado Sungailos bylose). Tik trijuose dokumentuose (dėl Rainiuose nužudytų Boleslovo Kavolio, Zenono Šakenio ir Broniaus Križinausko suėmimo) savo parašą iš dalies pripažino: „Aš asmeniškai neprisimenu nė vieno asmens, kurių vardu surašyti nutarimai man pateikti“. N. Dušanskis teigė, kad 1941 m. birželio pradžioje išvažiavo į Jaltos sanatoriją „Oreanda“, kurioje buvo dar apie 60 kitų saugumo darbuotojų iš Lietuvos. Tą patį jis pakartojo ir savo paskutiniuose interviu, kuriuos davė 2007–2008 m. jau gyvendamas Izraelyje, tik jau kalbėjo apie 500 atostogaujančių NKVD darbuotojų iš Lietuvos NKVD priklaususioje sanatorijoje „Oreanda“ (kurioje buvo tik 60 kambarių).
1941 m. birželio 20 d. gavę įsakymą grįžti į Lietuvą, birželio 21 d. vakare atvyko į Minską ir kitą dieną pasiekė Šiaulius jau prasidėjus karui. Įsodinęs tėvus į ešeloną, važiuojantį į Rytus (traukinys taip ir neišvyko), pats atvažiavo iki Tryškių (30 km nuo Rainių). N.Dušanskis teigė, kad vėliau, birželio 26 ir 27 d., buvo Mažeikiuose. Apie Rainių žudynes neigė ką nors žinojęs: „Jau būnant Maskvoje, iš Raslano ar dar kažko <...>, konkrečiai iš ko pasakyti negaliu, girdėjau, kad žmonių žudymas Rainių miškelyje buvo vokiečių provokacija, kad žmones sušaudė vokiečiai, persirengę Raudonosios armijos kariškių uniformomis. Kaip ten buvo iš tikrųjų, man nėra žinoma“.
1988 m. lapkričio 14 d. buvęs Telšių NKVD skyriaus viršininkas Mečislovas Taurinskas vis tik prokurorams papasakojo, kad karo pradžioje matė Raslaną ir Dušanskį, bet neprisimena aplinkybių. O prieš pora metų asmeninio susitikimo metu N.Dušanskis jam papasakojęs, kad „pačius kalinius jie, saugumiečiai, perdavė kariniam daliniui, vadinamam SMERŠ <...>, kurie kalinius likvidavo“. 1988 m. gruodžio 9 d. buvo surengta M.Taurinsko ir N.Dušanskio akistata, kurioje pastarasis patvirtino perpasakojęs apie Rainių žudynes iš P.Raslano girdėtus ir perskaitytus faktus, bet karinis dalinys nepriklausė SMERŠ (karo metais veikusi karinė kontržvalgyba „Smert špionam“ (rus.), liet.“Mirtis šnipams“).
1988 m. lapkričio 18 d. P.Raslanas pats parašė paaiškinimą Lietuvos SSR prokurorui apie Rainių žudynes. Pagrindinius teiginius pakartojo po kelių dienų prokuratūroje 1988 m. lapkričio 23 d. vykusios apklausos metu, tvirtindamas, kad kalinių „evakuacijos“ klausimus tvarkė su D.Rociumi ir 8-os armijos karininku Kompanijecu: „Atrinkus dokumentus (kardomųjų priemonių dokumentus), pasiėmiau su savim. Kitus sąrašus pasiėmė karininkai. Aš su tais dokumentais išėjau iš kalėjimo ir grįžau į skyrių <...>. Aš prie kalinių išvežimo nedalyvavau. Kitos dienos rytą mes sužinojome (mums užklausus štabą), kad politiniai kaliniai išvežti, kad esant neramumams jie sušaudyti Rainių miške“. D.Rociaus dar 1942 m. parašytame paaiškinime minimą teiginį dėl dalyvavimo žudynėse kategoriškai neigė.
Taip pat neigė ir savo paties 1942 m. A.Sniečkui parašyto paaiškinimo žodžius: „Aš lieku prie teiginio, kad aš išvežant kalinius iš kalėjimo ir vežant juos į Rainių mišką su jais nebuvau. Vykdant mirties bausmę kaliniams aš Rainių miške, toje vietoje – nebuvau, aš buvau Telšiuose. <...> šioje A.Sniečkui paaiškinimo dalyje daleidau netikslumų. Tai gal ir neetiška, tačiau iš tikrųjų aš kalinių sunaikinimo akcijoje nedalyvavau. Pagal situaciją irgi nesupratau, kas įvyks su jais“.
Po kankinimo kariškiai šautuvų buožėmis smūgiais į galvos sritį pribaigė kalinius. Tai pamatę kiti kaliniai pradėjo sklaidytis, jis tuo metu atsilaisvino surištas rankas, pastūmė sargybinį ir pabėgo.
Tačiau 1988 m. gruodžio 23 d. buvo surastas ir apklaustas vienintelis žmogus, kuriam pavyko išgyventi Rainių žudynes, J.Šapalas. Jis papasakojo, kaip buvo vežamas, kad „kariškiai turėjo rankose medžioklinius peilius ir kažką su jais darė kaliniams apie lytinius organus ir burnas. Padarė išvadą, kad gali būti pjaustomi liežuviai ir lytiniai organai. Po kankinimo kariškiai šautuvų buožėmis smūgiais į galvos sritį pribaigė kalinius. Tai pamatę kiti kaliniai pradėjo sklaidytis, jis tuo metu atsilaisvino surištas rankas, pastūmė sargybinį ir pabėgo. Vėliau sužinojo apie atkasamus kalinius, atvyko į Rainių miškelį, kur pamatė subjaurotus lavonus“. Po tokio liudijimo žlugo dezinformacija apie tikruosius žudynių dalyvius.
KGB įsikišimas. KGB nerizikavo ir jau po mėnesio, 1989 m. sausio 23 d., KGB pirmininkas gen. mjr. Eduardas Eismuntas sankcionavo „laikiną N.Dušanskio išvažiavimą į užsienį, atsižvelgiant į galimą pasilikimą nuolatiniam gyvenimui užsienyje“. Į Izraelį dar 1987 m. buvo išvykusi jo dukra Esfyra Mindelienė su vyru Geseliu. KGB įrašė labai aiškius buvusio savo darbuotojo išleidimo motyvus: „Kad išvengus jo patraukimo liudytoju tardyme ir teismuose nagrinėjant minėtąją bylą, o taip pat kaltinimų jam ir atsižvelgiant į tai, kad, prabėgus daugeliui metų, buvusios jo žinios apie valstybės saugumo organus nebėra valstybinės paslaptys“.
LSSR Vidaus reikalų ministras S.Lisauskas perdavė prokurorui žinias apie visus 22 Telšių kalėjimo darbuotojus ir prižiūrėtojus (pagal šiuos duomenis, tarp jų buvo 20 lietuvių ir vienas rusas, taip pat kalėjimo viršininkas Vasilijus Reinikovas (žudynių metu jo kalėjime nebuvo, o vėliau karo metais jis tarnavo 16-oje divizijoje) ir kalėjimo gydytojas Jevgenijus Gutmanas). Buvo apklaustas dar gyvas buvęs kalėjimo prižiūrėtojas Juozas Bazaras. LSSR KGB pirmininkas E.Eismuntas pateikė 1941 m. Telšių saugumo darbuotojų sąrašą, tačiau iš karto pažymėjo, jog N.Dušanskis Lietuvos SSR Telšių NKGB skyriuje dirbo tik iki 1941 m. birželio 23 d., o vėliau – NKVD Permės geležinkelio transporto apsaugos skyriuje. KGB prokurorams tik 1989 m. vasarį atvėrė savo archyvą – nusiuntė 24 baudžiamąsias bylas, kurios buvo sudarytos Telšiuose politiniams kaliniams, tačiau reikalavo dirbti su jomis kaip su slaptais dokumentais
Parengtinis tardymas Rainių žudynių byloje buvo keletą kartų pratęstas iki pat 1989 m. liepos. Visi duomenys rodė, kad žudynėse be P.Raslano dar aktyviai dalyvavo kalėjimo vyresnysis prižiūrėtojas Antanas Vaitkus (1905–1944, prie Šiaulių nušautas kartu su keliais raudonaisiais partizanais). D.Rociaus žmonos giminaitė Genovaitė Valiušienė apklausiama prokurorų teigė, kad D.Rocius prie žudynių visiškai neprisidėjo: „Juos nužudė vietiniai nacionalistai, norėdami apjuodinti Rocių ir Tarybų valdžią...“. Tik 1989 lapkričio –1990 sausio mėn. prokurorai aplankė Maskvos sr. Podolske esantį gynybos ministerijos archyvą, bet nuo 1990 m. kovo 11 d. SSRS Gynybos ministerija nebeleido naudotis šio archyvo fondais. Paskutinį kartą LTSR prokuratūra pratęsė parengtinio tardymo laiką 1990 m. sausio 26 d. – iki balandžio 27 d.
Raslano apklausa. Po pusantrų metų tyrimo, jau Lietuvos Respublikos prokuratūra (tie patys prokurorai, kaip ir anksčiau, – J.Vilutis ir V.Zedelis) konstatavo: kad nustatė 74 kalinius, kurie buvo nužudyti kankinant; Telšių apskrities NKGB skyriaus viršininkas P.Raslanas nutarimus dėl šių asmenų „nuosprendžių“ ir mirties bausmės vykdymo pristatė į Molotovo (Permės) srities NKVD archyvą; SSRS Vidaus reikalų ministerijos Informacinio centro asmeninėse teistumo pažymose buvo padaryti įrašai apie mirties nuosprendžių vykdymą.
Prokuratūros rankose buvo ir 1947 m. spalio 7 d. Maskvoje LKP (b) CK sekretoriui A.Sniečkui adresuoti P.Raslano ir Telšių apskr. vykdomojo komiteto pirmininko J.Paleckio pavaduotojo D.Rociaus paaiškinimai. Buvo apklaustas ir P.Raslanas, kuris papasakojo, jog 1941 m. birželio 23 d., vokiečiams užėmus Plungę ir artėjant prie Telšių, jis keletą kartų kalbėjęsis su karinės dalies prokuroru ir revoliucinio tribunolo pirmininku dėl kalinių išvežimo. Birželio 24 d., vykdydamas vietos įgulos viršininko įsakymą, jis su saugumo darbuotojais ir kariškiais palikęs Telšius ir apsistojęs Tryškių miške. Čia vėl taręsis su kariniu prokuroru ir tribunolo pirmininku. Jam buvęs išskirtas kariuomenės dalinys, keturi sunkvežimiai ir du tankai, su kuriais grįžo į Telšius.
Kalinių byloms peržiūrėti sudarę specialią komisiją, kurios nariais buvęs P.Raslanas, D.Rocius, Telšių apskr. NKGB skyriaus viršininko pavaduotojas Ždanovas, Kretingos apskrities NKGB skyriaus viršininko pavaduotojas Jermolajevas ir 8-osios armijos politinis darbuotojas Kompanijecas. Atėjus pranešimui, kad vokiečiai artėja prie Telšių, buvusi organizuota egzekucija.
Prabėgus beveik pusei amžiaus, P.Raslanas jau neigė savo kaip žudynių organizatoriaus vaidmenį ir nurodė, kad viskam vadovavo Kampanijecas bei jam pavaldūs kariškiai.
„Tada paskubomis išvažiavom su pasmerktaisiais ir, vengdami toliau su jais važiuoti nuo Telšių, už dviejų trijų kilometrų miškelyje, kelyje į Luokę juos sušaudė į pagalbą duoti Raudonosios armijos kariai. Ten jie ir buvo užkasti. Jei kalbėti apie negerumą, jog tas viskas atlikta vienoje vietoje ir arti miesto, tai aš galiu pasakyti, kad kitaip visa tai atlikti nebuvo galima, nes nebuvo laiko“, – rašė savo pasiaiškinime P.Raslanas. D.Rocius savo 1942 m. (vėliau jis buvo išsiųstas į Baltarusijos miškuose veikiantį partizanų būrį ir žuvo 1943 10 17, o 1954 m. jo palaikai perlaidoti Vilniaus Antakalnio kapinėse, už Amžinosios ugnies aukuro) paaiškinime atskleidė, kad kalinių nužudymo vietoje buvo NKGB viršininkas P.Raslanas, operatyvinis įgaliotinis Aleksejus Galkinas ir kalėjimo prižiūrėtojas Pocevičius (tokios pavardės sąrašuose nebuvo – aut. past.).
Prabėgus beveik pusei amžiaus, P.Raslanas jau neigė savo kaip žudynių organizatoriaus vaidmenį ir nurodė, kad viskam vadovavo Kampanijecas bei jam pavaldūs kariškiai. Neigė ir D.Rociaus teiginį, kad buvo žudynių vietoje. Tačiau iki 1990 m. balandžio kitais objektyviais duomenimis (prokurorų nuomone) vis dar nebuvo patvirtintos ar paneigtos P.Raslano ir D.Rociaus paaiškinimuose nurodytos kalinių nužudymo aplinkybės, nepavyko nustatyti spec. komisijos narių Ždanovo ir Jarmolajevo bei karinio dalinio ir jo kariškių. Buvo nustatytas ir apklaustas kaip liudytojas Vaclovas Rubinas, kuris, paprašytas atkastus palaikus apžiūrėjusio gydytojo Plechavičiaus, aprašė sužalojimus. Nustatyti ir apklausti nužudytųjų artimieji prieštaravo ekshumavimui. Taip pat buvo nustatyta, kad vienas žudynių organizatorių, 8-osios armijos politinis darbuotojas, bataliono komisaras Michailas Pavlovičius Kompanijecas (1913–1941) žuvo 1941 m. rugpjūčio 20 d. ties Kingisepu (Leningrado sr.). Nei Ždanovas, nei A.Galkinas, nei Jermolajevas nebuvo surasti. Prokurorų nuomone, negalint naudotis SSRS Gynybos ministerijos archyvais, nepavykus nustatyti visų „specialiosios komisijos“ narių bei žudynes vykdžiusio karinio dalinio, „negalima objektyviai ir pilnai įrodyti ir spręsti jų, tame tarpe ir Petro Raslano, vaidmens šio nusikaltimo vykdyme, jų kaltės ir atsakomybės klausimą“. Be to, esą reikia turėti įstatymą, kurio pagrindu nebūtų taikoma senatis (atsakomybė už genocidą į atsikūrusios Lietuvos įstatymus dar nebuvo perkelta). Šiais motyvais 1990 m. balandžio 27 d. bylos tyrimas buvo sustabdytas.
Balašichos gyventojas. Praėjo dveji metai. 1992 m. balandžio 9 d. Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“. Tuo pagrindu 1992 m. balandžio 21 d. Generalinės prokuratūros ypatingai svarbių bylų tardytojas (buvęs KGB darbuotojas, tačiau iš šios struktūros pasitraukęs vienas pirmųjų po Kovo 11-osios) A.Stepučinskas atnaujino parengtinį tardymą. Bet tik porai mėnesių. Buvo priimtas nutarimas patraukti kaltinamuoju Petrą Raslaną. Tų pačių metų birželio 30 d. konstatavęs, kad paskelbus per žiniasklaidą kvietimą suteikti papildomos informacijos, jokių papildomų duomenų negauta, o P.Raslanas išvykęs gyventi į Rusiją, su kuria Lietuva neturi sutarties dėl teisinės pagalbos, bylos tyrimą sustabdė – tol, kol bus sudaryta minėta sutartis ir nustatyta 1991 m. vasarą į Rusiją išvykusio P.Raslano gyvenamoji vieta.
Praėjo dar pusantrų metų ir iš Maskvos buvo gauta informacija apie P. Raslaną, jo adresas (Maskvos sr., Balašichos m., ul. Objedinenija 3-60) ir 1993 m. rugsėjo 14 d. apklausos protokolas dėl A. Ramanausko-Vanago sulaikymo 1956 m. Jame nurodyta, kad P.Raslanas patvirtino J.Sinicino ir L.Martavičiaus dalyvavimą sulaikymo operacijoje, o į visus kitus klausimus atsakė vienodai: „Man nieko apie tai nežinoma“.
1993 m. spalio 5 d. parengtinį tardymą atnaujina Generalinės prokuratūros tardytojas G.Plioplys. Tuo metu jau buvo sudaryta sutartis su Rusija dėl teisinės pagalbos. Lapkričio mėn. bylą į savo rankas perima Generalinės prokuratūros Specialiųjų tyrimų skyriaus prokuroras J.Vitkus ir po poros mėnesių ją vėl sustabdo, iki bus gauti atsakymai iš Rusijos. Nustačius įtariamųjų D.Rociaus ir M.Kompanijeco mirties aplinkybes, jų atžvilgiu byla 1994 m. nutraukiama, o sausio 12 d. generalinis prokuroras A.Paulauskas jau trečią kartą (prieš tai 1992 08 05, 1993 03 25) kreipiasi į Rusijos generalinį prokurorą A.Kazanniką dėl P.Raslano išdavimo. Rusijos Federacija atsisakė jį išduoti.
1994 m. birželio 10 d. P.Raslano baudžiamoji byla perduota teisminiam nagrinėjimui. Rugpjūčio 23 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas J. Tomaševičius grąžina bylą prokuratūrai, nes vienas kaltinimas nebuvo paskelbtas kaltinamajam, taip pat jam nebuvo pranešta, jog gali susipažinti su byla. Generalinis prokuroras vėl kreipiasi į Rusiją su prašymu apklausti P.Raslaną, o laukiant atsakymo, rugsėjo 20 d., parengtinis tardymas byloje sustabdomas. 1997 m. gruodžio 23 d. Lietuvos BPK 166 str. buvo papildytas nuostata, kad genocidu kaltinamam asmeniui, kuris gyvena ne Lietuvos teritorijoje ir vengia atvykti pas tardytoją, kaltinimas nepareiškiamas, o kaltinimo nepareiškimas netrukdo užbaigti parengtinį tardymą ir bylą perduoti teismui. Vadovaujantis šia nuostata, 1998 m. kovo 10 d. parengtinis tardymas buvo atnaujintas.
Tais pačiais metais gautas P.Raslano raštiškas atsisakymas atvykti į Lietuvos generalinę prokuratūrą. 1999 m. sausio 11 d. Specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiasis prokuroras R.Valentukevičius surašė kaltinamąją išvadą ir byla buvo perduota Šiaulių apygardos teismui. Rusijos Federacijos teisingumo ministerijai buvo persiųsta kaltinamoji išvada, jos vertimas į rusų kalbą ir šaukimas į teismą, kad visa tai būtų įteikta kaltinamajam P.Raslanui. Tačiau jokių patvirtinimų, kad šie dokumentai įteikti, iš Rusijos taip ir nebuvo gauta. Dėl šios priežasties teismo posėdis buvo vis atidedamas.
2000 m. pradžioje per ambasadorių Rusijoje Zenoną Numavičių eilinį kartą buvo kreiptasi į Rusijos teisingumo ministrą Jurijų Čaiką dėl teisinės pagalbos prašymo vilkinimo. Tik 2000 m. balandžio mėn. iš Rusijos gautas patvirtinimas apie šio teisinės pagalbos prašymo įvykdymą. Lietuvos generalinė prokuratūra 2000 m. liepos 5 d. kreipėsi į Rusijos generalinį prokurorą V.V.Ustinovą, prašydama apklausti P. Raslaną, tačiau gavo atsakymą, kad „apklausti nėra galimybės, nes pagal medicininės įstaigos, kurioje jis yra įskaitoje, pažymą, psichinė būsena apsunkina adekvatų kontaktą...“.
Įveikęs visas teisines kliūtis, 2001 m. balandžio 5 d. Šiaulių apygardos teismas (teisėjai V.Birbilas, N.Matuzevičienė ir D.Burbulienė) paskelbė nuosprendį P.Raslano baudžiamojoje byloje ir pripažino jį okupacinei valdžiai priešiškai nusiteikusių asmenų nužudymo organizatoriumi. P.Raslanas pripažintas kaltu pagal BK 71 str. 2 dalį ir nuteistas (už akių) laisvės atėmimu iki gyvos galvos. Išverstas į rusų kalbą nuosprendis buvo nusiųstas Rusijos Federacijos teisingumo ministerijos žiniai. Tačiau P.Raslanui jis nebuvo įteiktas. Po dvejų metų gautas atsakymas, kad Maskvos srities justicijos valdybos darbuotojas dokumentus „pametė“...
