Vakar septynioliktą valandą septyniolika minučių kažkoks turkas pasikėsino į popiežių Joną Paulių II. Visą vakarą ir ištisą naktį be perstojo transliavo pranešimus, dažnai prieštaringus ir nesutampančius. Dabar, praėjus dienai, atrodo, kad kad po keliolika valandų trukusios operacijos Šventasis Tėvas, kurio organizmas išskirtinai tvirtas, po truputį pradės sveikti.
Tie siundomi tipeliai Irano banditus šiltai ir maloniai pavadina „vaikinais“ arba „studentais“. Tai jie, pasienio kasų klientai, išpuošia žmogžudžius romantiškai skambančiais „desperatų“ epitetais.
Įdomu, apie ką šiomis dienomis mąsto mūsiškiai lenkų rašeivos, kurie jau daug metų dienraščiuose ir savaitraščiuose visaip teisina terorizmą. Tie siundomi tipeliai Irano banditus šiltai ir maloniai pavadina „vaikinais“ arba „studentais“. Tai jie, pasienio kasų klientai, išpuošia žmogžudžius romantiškai skambančiais „desperatų“ epitetais.
Kristau Karaliau, Kristau Karaliau! Gal jau penkiolika metų kažin kokie sužvėrėję individai žudo beginklius ir nekaltus, šaudo į moteris ir vaikus, gabalais ištaško pirmą pasitaikiusį žmonių sambūrį, prifarširuoja bombų į bažnyčias ir ligonines, o išsiblaškę, žavūs, poetiškai nusiteikę Vakarų kairuoliai bučiuoja į lūpas „pažangųjį“ terorizmą. Iš kur tiek aistruolių? Iš kur tiek sentimentų žmogžudžiams, vienu demagogišku kvyktelėjimu atremiantiems visus kaltinimus?Iš kur tiek pinigų, tiek gerai organizuotų kuopelių, iš kur tiek lėšų begėdiškiausiems nusikaltimams vykdyti?
Kodėl tie Vakarų klakeriai tylėjo ir tyli, kai nelaimingos tautos pačiame Europos vidury nuo amžių kariauja dėl trupinio laisvės, dėl žmogiškumo nuograužos?
Kodėl asimiliavus baltgudžius niekas neužgrobė lėktuvo, kodėl ginant Lietuvą per visą Eliziejaus laukų platybę neplūstelėjo manifestantai, kodėl vardan Čekoslovakijos koks nors bavaras nenusimarino badu?
Šiandien diplomatijoje įsivyravo nauja mada. Nusikaltėlių imperijos paprastai neįvardijamos. Bet mažas valstybėles ir tautas galima koneveikti į valias, galima jas ignoruoti ir šmeižti be didelių ceremonijų, nebijant netakto.
Bene aš žinau, brangieji pažangieji gudragalviai, kurie riebiai gyvenate su savo progresyvumu ir kairuoliškumu, kurie darbuojatės progresyvumo biznyje; žinau aš, žinote ir jūs, kas pagimdė terorizmą, kas juos apginkluoja, o vėliau saugoja ir sergsti nuo bausmės. Mes žinome, kad teroristai turi didįjį savo mecenatą ir globėją, kuris juos įerzina, užsiundo ir pasiunčia žudyti, kuris išskleidžia virš jų galvų apsauginį lauką – didžiulę moralinių ir politinių apologijų vaivorykštę.
Šiandien diplomatijoje įsivyravo nauja mada. Nusikaltėlių imperijos paprastai neįvardijamos. Bet mažas valstybėles ir tautas galima koneveikti į valias, galima jas ignoruoti ir šmeižti be didelių ceremonijų, nebijant netakto. Galima išbarti latvius, galima išjuokti slovakus, galima suniekinti ukrainiečius. Tačiau rafinuotas totalitarių imperijų žmogžudystes privalu iškęsti nepravėrus lūpų, tyliai ir nuolankiai.
Todėl ir aš, idant pagerbčiau šį vergišką paprotį, neįvardysiu čia šiuolaikinio terorizmo gimdytojos. Susiprotėsite be mano pagalbos. Kamuokitės vieni patys.
Iš lenkų kalbos vertė Gražina Mareckaitė
(„Dienovidis“, 1997.V.9, nr. 19)
