– Ar tai buvo išties kitoks karas rusams, baltarusiams, ukrainiečiams negu vakariečiams? – laidos vedėja Indrė Makaraitytė paklausė R.Petrausko.
Per vieną akimirką šūkis „Visi proletarai, vienykitės“ buvo pakeistas šūkiu „Žudykime vokiečius“.
– Didysis tėvynės karas, kaip propagandos įrankis, kaip būdas nuteikti, sutelkti savo tautą buvo naudojamas ir anksčiau. Juk birželio 22 dieną, kai Molotovas kreipėsi į tautą (Stalinas, beje, neišdrįso) jis vos ne pirmu sakiniu pasakė, kad tai yra toks pats liaudies ir tautos karas, toks pats tėvynės karas, koks buvo 19 a. pradžioje, kai Napoleonas žygiavo į šitą šalį. Tai reiškia, kad per vieną akimirką šūkis „Visi proletarai, vienykitės“ buvo pakeistas šūkiu „Žudykime vokiečius“.
– Kodėl dar sakoma, kad Raudonoji armija buvo išvaduotoja? Net Lietuvoje yra žmonių, kuriems net po tiek nepriklausomybės metų, bet dar ji yra išvaduotoja, o ne okupantė?
– Kare, kaip ir istorijoje, niekada nebūna dviejų spalvų. Nebūna juoda arba balta. Būna daugiau nei penkiasdešimt pilkų atspalvių.
Kare, kaip ir istorijoje, niekada nebūna dviejų spalvų. Nebūna juoda arba balta. Būna daugiau nei penkiasdešimt pilkų atspalvių.
Mes turbūt turime tokį stereotipą, (nes) mūsų močiutės mums taip pasakoja, jeigu mums reikėtų rinktis koks kareivis pasibels į duris, tai, greičiausiai, rinktumėmės vokietį, o ne rusą.
Galvojame, kad rusas yra blogesnis, žiauresnis, mažiau išsilavinęs. Rusai tikrai labai žiauriai elgėsi. Prievartavo moteris tūkstančiais ir visa kita. Bet jie prievartavo net savas, nes galvojo, kad "šita mergina pas vokiečius, tai viskas - ji ne mūsų".
Buvo toks laiškas iš tuomentinės Jugoslavijos, kur vienas iš komunistų lyderių rašo Stalinui skųsdamasis, kad rusų kareiviai preivartauja serbų moteris. Stalinas jam atrašo: „Jūs turbūt skaitėte Dostojevskį? Jei skaitėte, turbūt žinote, kokia sudėtinga yra žmogaus psichologija, kokios jo gilios tamsos gelmės. Ir turėtumėte suprasti, kad kareivis, kuris nužygiavo nuo Stalingrado iki Belgrado, turi teisę truputėlį atsipalaiduoti ir pasismaginti su moterimis". Tai va, toks buvo požiūris.
– Kokiu būdu Stalinas sugebėjo Raudonąją armiją pakelti mūšiui?
– Jei dabartinėje situacijoje mes palygintume, kaip gyvena statistinis rusas ir kaip gyvena statistinis vokietis, ir teoriškai tarp jų kiltų konfliktas, tai su visa atsakomybe, iš visos širdies, su didžiuliu entuziazmu, kuris neprilygstamas, rusų tauta pakiltų į mūšį, eitų savanoriškai kautis su šiais kapitalistais.
Niekur kitur taip lengvai propaganda neveikia, kaip Sovietų sąjungoje, Rusijoje.
– Tai yra propagandos pasekmė?
– Propaganda visada yra labai svarbus veiksnys. Niekur kitur taip lengvai propaganda neveikia, kaip Sovietų sąjungoje, Rusijoje. Mums dabar atrodo, kad rusai pateko į kažkokią mėsmalę, kurioje viskas virto didžiule tragedija. Kai tas pasaulinis karas prasidėjo, šimtai tūkstančių rusų rašėsi savanoriais į kariuomenę, nes buvo įsitikinę, kad per tris-keturias savaites viskas bus baigta ir jie nužygiuos iki Berlyno. Neduok Dieve, aš nesuspėsiu.
Dėl to, kad propaganda juos maitino melu, kad Raudonoji armija yra pati stipriausia, kad ji neįveikiama, kad ji yra pasiruošusi atremti viską. Jiems atrodė, kad viskas bus kaip filme.
– Ir dabar Vladimiras Putinas naudoja tuos pačius propagandos konstruktus, kuriuos naudojo tais laikais Stalinas?
– Absoliučiai. Sakyčiau, kad labai sunku atrasti valstybių, kurios taip džiaugiasi praeities pasiekimais ir važiuojančiais tankais karo parade, kaip Rusija. Jei pažiūrėtume Rusijos televiziją visą mėnesį, visi kanalai – mokami ar nemokami, valstybiniai ar privatūs – rodo tik filmus apie karą. Ir filmai yra tokie patys, kaip tarybiniais laikais, kur rusai yra geri, o vokiečiai blogi. Ir rusai laimi tą karą nepaisant visko.
