Pirmasis mums žinomas Lietuvos kunigaikštis Mindaugas, vėliau tapęs karaliumi, dėl meilės savo žmonai Mortai klausydavo jos patarimų ir valstybei svarbiais klausimais.
Mindaugo ir Mortos meilę aprašo eiliuotoji Livonijos kronika. Čia pastebimas Mortos jautrumas, atsidavimas šeimai.
Tai, kad Mindaugas buvo itin jausmams pasiduodantis vyras rodo jo antroji santuoka. Po Mortos mirties Mindaugas vedė savo žmonos seserį, kuri tuo metu jau buvo ištekėjusi už kito kunigaikščio – Daumanto. Panašu, kad meilė moteriai stipriai veikė Mindaugą. Naivu būtų manyti, jog XIII a. Lietuvoje kunigaikštis ar karalius būtu galėjęs į žmonas pasirinkti ištekėjusią moterį ir nesitikėti susilaukti pasekmių.
Ši meilė Mindaugui kainavo daug. Dėl žmonos pavergimo įskaudintas ir pažemintas Daumantas prisijungė prie Žemaičių kunigaikščio Treniotos kurstomo sąmokslo. Manoma, kad būtent Daumantas nužudė pirmąjį ir paskutinįjį Lietuvos karalių.
Meilė ir karaliams kainuoja gyvybę. Visiems puikiai žinoma XVI amžiaus legenda apie vaidilutę Birutę, kuri Palangoje saugojo šventąją ugnį. Kunigaikštis Kęstutis, išgirdęs apie gražiąją Palangos mergelę, pats nuvyko jos pasižiūrėti. Jam ji taip patikusi, kad šis iš karto puolė prašyti būti jo žmona, tačiau Birute atsakė, jog dievams savo meilę ir skaistybę yra pažadėjusi. Kęstutis nepaisė jos pasiryžimo, prievarta ją paėmė ir parsivežęs į Trakus vedė.
Šiandien istorikai neabejoja, kad Birutė buvusi Žemaičių didiko dukra, todėl Kęstutis ją vedė siekdamas sutvirtinti savo ryšius su Žemaitija, ypač kovose su Vokiečių ordinu.
Birutė ir Kęstutis susilaukė šešių vaikų. Visiems mums žinomi Vytautas Didysis ir Žygimantas Kęstutaitis. Trečiasis sūnus – Tautvilas mirė mažametis. Dukra Ona Danutė ištekėjo už Mazovijos kunigaikščio, o Marija už Tverės kunigaikščio.
Atskiro romano verta Vytauto sesers Rimgailės istorija. Manoma, kad charakteriu ji buvo labai panaši į broli Vytautą: ryžtinga ir lengvai nepasiduodanti. Kuomet Vytautas didysis 1392 m. bėgo į Vokiečių ordiną, kartu su juo bėgo ir sesuo Rimgailė. Jai tuo metu galėjo būti kiek daugiau nei 20 metų. Ten ji sutiko Mozūrijos kunigaikštį Henriką, kuris tuo metu buvo kunigas ir laukė vyskupo šventinimo. Pamatęs Rimgailę jis ją iš karto įsimylėjo, metė kunigystę ir ją vedęs apsigyveno Vytauto pilyje Lucke.
Santuoka netruko nei metų, nes žiemą Henrikas mirė. Rimgailė sulaukė rimtų kaltinimu jo nunuodijimu, bet sugebėjo išsiginti ir ištekėti antrą kartą. Jos vyru tapo Moldavijos gospodorius Steponas I. Pastarasis mirė padėdamas Vytautui 1399 m. Vorsklos mūšyje. Trečiuoju Rimgailės vyru tapo Moldavijos gospodorius Aleksandras I Gerasis su kuriuo po kelerių metų Rimgailė išsiskyrė.
Pats Vytautas buvo vedęs du kartus. Su pirmąja žmona Ona susilaukė vienintelės savo palikuonės Sofijos. Apie puikius Vytauto ir jo žmonos santykius rašo vokiečių ordino palikti šaltiniai.
Ona atliko svarbiausią vaidmenį abiejuose Vytauto pabėgimuose. Ji padėjo Vytautui išsigelbėti iš Jogailos nelaisvės Krėvos pilyje 1382 m. Antrą kartą Ona gelbėjo Vytautą 1389 metais, kuomet jis bandė užimti Vilnių.
Ona puikiai išmanė Lietuvos politinę situaciją. Ji ne tik lydėdavo vyrą, bet ir dalyvaudavo politinėse derybose. Vytauto meilę žmonai liudija ir Vilniaus katedroje paties Vytauto užsakyta freska, kuri galimai buvo nutapyta Onos palaidojimo vietoje.
XVI a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje prasidėjusi renesanso epocha iškėlė tokias vertybes kaip individualumas, laisvė. Buvo pabrėžiamas žmogaus jausmingumas.
1506 m. LDK valdovu tapo Žygimantas I, kuris 1518 m. vedė Boną Sforzą.
Žygimantas I buvo vienas iš geidžiamiausių jaunikių Europoje, nes priklausė kilmingai Jogailaičių dinastijai, valdančiai didelę Vidurio ir Rytų Europos teritoriją. Pradėjęs ieškoti nuotakos Žygimantas I išsiuntė savo pasiuntinius į visą Europą. Žygimantui I buvo siunčiami nutapyti galimų nuotakų atvaizdai.
Jį sužavėjo jaunos italės atvaizdas, kuriame Bona Sforza buvo vaizduojama atvira dekoltė, o tai tuo metu buvo ypač drąsu. Sužadėtuvės įvyko 1517 m., tačiau ne jaunikiui priklaupiant ant kelio ir prašant būsimos nuotakos rankos, o per pasiuntinius.
Vedybų sutartį pasiuntiniai pasirašė Vienoje. Į Italiją Bonos pasitikti išvyko Krokuvos vyskupas. Iš Italijos su visa svita Bona i Krokuvą keliavo tris mėnesius. Pirmą kartą jaunieji susitiko 1518 m. netoli Krokuvos vartų. Po trijų dienų 1518 m. balandžio 18 d. Krokuvoje prasidėjo vestuvės, kurios truko savaitę. Panašu, kad abipusė simpatija gimė iš karto, o po pirmosios nakties Žygimantas I Bonai padovanojo prabangų vėrinį. Santuoka buvo sėkminga ne tik porai asmeniškai, bet ir abiems šalims.
Italų kultūra padarė didelę įtaką Lietuvai bei Lenkijai, o Bonos energingumas bei LDK įgyvendinta valakų reforma papildė valstybės iždą. Porai pavyko pratęsti dinastiją, o jų dukros sėkmingai ištekėjo.
Bonos ir Žygimanto I sūnus Žygimantas Augustas tapo valdovu, kuriam teko labai stipriai kovoti už savo meilę. Barbora Radvilaitė buvo našlė, kurios pirmasis vyras Jonas Goštautas mirė praėjus penkeriems metams po santuokos sudarymo. Pora nesusilaukė vaikų, o Barbora po
gedulo leido sau dalyvauti įvairiose puotose, kur ir buvo pastebėta valdovo.
Žygimantas Augustas buvo vedęs, tačiau to nepaisė. Įsimylėjėliai slapta susitikinėjo ir siuntė vienas kitam meilės laiškus. Manoma, kad įsimylėjėlius vienijo amžius, vertybės bei pomėgiai, kaip, pavyzdžiui, medžioklė.
Mirus Žygimanto Augusto žmonai Elžbietai, Barboros brolis ir pusbrolis nusprendė pasinaudoti šiuo romanu Radvilų giminės politinei galiai išplėsti. Po slaptų vestuvių Vilniaus katedroje, Žygimantas Augustas išsiuntė Barborą į Dubingius laukti kol politinis Lenkijos ir Lietuvos elitas pripažins antuoką.
Kartais gali pasigirsti komentarų, kad Žygimantas Augustas buvo silpnas valdovas, tačiau šioje situacijoje jis parodė tvirtumą ir galią pasiekti užsibrėžtą tikslą. Tiek Lenkijos, tiek Lietuvos valdantysis elitas nusileido ir Barbora buvo karūnuota.
Nelaimei, santuoka truko neilgai. Barbora mirė Krokuvoje nuo gimdos kaklelio vėžio (tyrimai atlikti ir mirties priežastis patvirtinta tik XXI a.). Paskutinis jos noras būti palaidotai Vilniaus katedroje buvo įgyvendintas. Žygimantas pats lydėjo žmonos palaikus per visą Lenkijos ir LDK teritoriją iki Vilniaus katedros. Ši istorija tapo viena gražiausių meilės istorijų Lietuvos istorijoje.
