Balandžio 8-ąją minimos Tarptautinės romų dienos proga 15min pakalbino geriausiai romų istoriją Lietuvoje išmanančią antropologę, Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto dėstytoją Aušrą Simoniukštytę.
– Kada ir kaip Lietuvoje atsirado romų bendruomenė?
– Kada romai atkeliavo į Lietuvą, nėra tiksliai žinoma. Tačiau dauguma tyrinėtojų tvirtina, jog tai įvyko maždaug XV a. viduryje. Pirmieji romai į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes ar bent jų dalį, apimančią dabartinės Lietuvos ir Baltarusijos teritorijas, atvyko iš Lenkijos. Tai liudija minėtose srityse bei centrinėje Lenkijoje gyvenančių romų dialektų panašumas.
Reikia pastebėti, kad romai nėra vientisa tauta. Atkeliavę į naują šalį, romai dažnai joje ir pasilikdavo, nebent būdavo smurtu iš tos šalies išvaromi. Pasilikę, pamažu perimdavo dalį vietinių papročių ir vietinės kalbos žodžių. Taip ėmė formuotis skirtingi romų dialektai bei tam tikra romų diasporos kultūrinė įvairovė.
Paminėjau žodį „diaspora“, kadangi mokslininkai neabejoja, jog romai yra kilę iš Indijos. Kada prasidėjo jų migracija į vakarus, nėra tiksliai žinoma, manoma, jog tarp 500–1000 metų. Europoje (Balkanuose) romai pirmą kartą pasirodė XIV a. Nepaisant diasporoje atsiradusių skirtumų, romai iki šiol išlaikė iš Indijos atsineštą savitą kultūrinį branduolį, vienijantį visame pasaulyje pasklidusią bendruomenę.
– Ar romai visada išsiskyrė klajoklišku gyvenimo būdu? Koks ir kaip apibrėžtas buvo jų santykis su lietuviais LDK laikais?
– Poreikis prisitaikyti prie priešiškos aplinkos lėmė klajoklišką gyvenimo būdą. Viduramžių ir vėlesnė, iki pat industrinės revoliucijos vyravusi socialinė tvarka, įtvirtinusi luominės visuomenės hierarchiją, buvo paremta sėslumu. Blogiausiose sąlygose atsidurdavo užimantys žemiausią padėtį hierarchijoje. Į Europą atvykę romai vargu ar turėjo socialinių, finansinių ar kultūrinių išteklių pretenduoti į kokį nors aukštesnį statusą luominėje visuomenėje. Klajokliškumas leido išlikti santykinai nepriklausomiems nuo socialinės sistemos, kuriai romai nenorėjo ar negalėjo priklausyti.
Tiesa, ne visose šalyse romai turėjo pasirinkimą. Pavyzdžiui, kai kurios romų grupės Valakijoje, Moldavijoje ir Transilvanijoje buvo tiesiogine to žodžio prasme paverstos sėsliai gyvenančiais ir sunkiai dirbančiais vergais. Vergovė ten buvo panaikinta tik apie XIX a. vidurį. Ir kitose Europos šalyse romai būdavo kalinami, sunkiai dirbo kasyklose, galerose, buvo siunčiami į užjūrio kolonijas ir kitaip persekiojami bei išnaudojami.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kaip ir kitur Europoje, klajojantys romai susidūrė su dideliu priešiškumu. Antrasis Lietuvos Statutas (1566 m.) aiškiai diferencijavo sėsliai gyvenančius ir klajoklius romus, šiuos ultimatyviai ragindamas liautis klajoti ir apsigyventi „gerųjų ponų“ žemėse. Priešingu atveju jiems grėsė išvijimas iš šalies. Trečiasis Lietuvos Statutas (1588 m.) iš pasienio seniūnų ir kitų valdytojų reikalavo „griežtai prižiūrėti, kad į mūsų žemes [čigonai] neįeitų“. Tačiau II ir III Statutų nuostata išvaryti čigonus iš šalies buvo nukreipta tik prieš klajojančius ir naujai iš svetur atvykstančius romus.
Sėsliai gyvenantys ir amatininkyste ar kitu darbu užsiimantys, taip pat turintys lydimąjį raštą, arba tuometinį pasą, keliaujantys romai įstatymų buvo traktuojami kaip kitos kategorijos, „savi“ žmonės. Romų sėslėjimą galėjo paskatinti dichotomiška valdžios politika, diferencijuojanti sėsliai gyvenančius ir klajojančius romus, kai seniau atvykę ir vietinei valdžiai žinomi romai buvo laikomi amatininkais, tuo tarpu naujai atvykę klajokliai – niekuo neužsiimančiais ir dėl to baustinais nusikaltėliais. XVII–XVIII a. dokumentai liudija LDK buvus gana gausią romų bendruomenę.
Daugelis romų tuo metu jau nebeklajojo, o užsiėmė amatais, žemdirbyste ir sėsliai apsigyveno miesteliuose, kaimuose bei dvaruose. Būta ir turtingų bei žymių romų, pavyzdžiui, Marcinkevičių giminė, turėjusi savo namus, sodus ir žemę. Šiai giminei priklausantis Jonas Marcinkevičius XVIII a. buvo paskirtas garsiosios Smargonių Meškų akademijos valdytoju. Akademijoje buvo dresuojamos meškos, jos vėliau būdavo parduodamos ir vedžiojamos, anot XVII a. jėzuitų reliacijos, „visos Europos keliais“.
Įdomu, jog jau XVII a. LDK dokumentuose aptinkame paminėtą „lietuvių romų“ savivardį. Ir šiandien didžiausia romų grupė, gyvenanti Lietuvoje, save vadina lietuvių arba Lietuvos romais (romų kalba Litovitka roma, taip pat vartojama ir suslavinta forma Litovska roma).
– Ką žinome apie romų bendruomenės gyvenimą tarpukario Lietuvoje?
– Žymiausio tarpukario romų kultūros tyrinėtojo Izidoriaus Kisino tvirtinimu, romai tarpukario Lietuvoje buvo „visateisiai piliečiai“, dauguma turėjo lietuviškus pasus, tačiau privalėjo gyventi tų valsčių ribose, kur buvo prirašyti. Tai buvo vienintelis klajokliško gyvenimo būdo apribojimas, prievarta romų sedentarizuoti nebuvo siekiama. Įdomu, kad buvo pripažįstama romų kaip etninės mažumos teisė į tradicinį gyvenimo būdą, tą teisę grindžiant pagarba etninei kultūrai. O lietuvių kilmės klajokliams, vadinamiesiems kilmingiems arba karališkiems ubagams (elgetoms), kurie tęsė senąją viduramžių keliautojų tradiciją, klajoti buvo uždrausta – iš jų policija atiminėjo vežimus ir mantą, LR Baudžiamajame Statute jiems net buvo numatyta 3 mėnesių įkalinimo bausmė.
Kitaip sakant, romų klajojimas buvo pripažįstamas etninės kultūros raiška ir todėl leidžiamas, tuo tarpu lietuvių etninės kilmės keliautojai buvo vertinami tik kaip asocialūs, elgetaujantys dykaduoniai, o jų gyvenimo būdas netoleruojamas.
Tarpukariu romai vežimais važinėdavo tik tam tikrai romų giminei priskiriamose gana siaurose teritorijose. Šios teritorijos retai siekė daugiau nei šimtą kilometrų. Visuotiniu romų sutarimu, romų šeimos iš kitų giminių, arba familijų, įvažiuoti į svetimą teritoriją neturėjo teisės. Panašu, kad toks klajojimas buvo ekonominė būtinybė, tam tikras pasidalinimas vietos rinka. Ilgainiui romai susitapatino su klajonių teritorijomis, jos imtos laikyti gimtine, jose buvo stengiamasi palaidoti mirusius giminaičius, ten buvo siekiama apsigyventi ir sovietmečiu pradėjus sedentarizaciją. Net lietuviškai romai kalbėdavo tik vietos tarme.
Man teko kalbinti senyvo amžiaus romus. Jie visi tarpukarį vertina kaip patį palankiausią romams laiką, lyginant su sovietmečiu ar dabartimi, jau nekalbant apie karo metus. Jų tvirtinimu, tuo metu romai nejautė tokios neapykantos ar neigiamų nuostatų jų bendruomenės atžvilgiu, kokios atsirado vėliau.
– Kiek romų nukentėjo per Holokaustą ir kodėl jų aukos nėra taip gerai žinomos lietuvių visuomenei?
– Kalbant apie romų tautybės Holokausto aukas Europoje, minimi įvairūs skaičiai, nuo 200 tūkstančių iki 800 tūkstančių. Lietuvoje taip pat tiksliai nežinome karo metais vykdyto romų genocido aukų skaičiaus. Skaičiavimus apsunkina ir tai, kad nėra tiksliai žinomas romų, gyvenusių tarpukario Lietuvoje, skaičius. Regis, pirmasis Vytautas Toleikis paminėjo spėjimą, jog karo metais žuvo apie 500 Lietuvos romų, t.y. kas trečias romų etninės kilmės asmuo.
Užsienio autoriai nurodo iki 1000 romų tautybės Holokausto aukų. Antrojo pasaulinio karo tyrinėtojas istorikas dr. Arūnas Bubnys teigia, kad nužudytųjų skaičius neviršijo 400 žmonių. Galiu tik tiek pakomentuoti, kad, renkant romų atsiminimus įvairiuose Lietuvos regionuose, neteko sutikti nei vienos romų šeimos, kurioje nacių okupacijos laikais nebūtų kas nors nužudytas arba išvežtas į koncentracijos stovyklas ir dingęs be žinios. Neabejotina, kad romai yra viena labiausiai nuo karo nukentėjusių etninių bendruomenių Lietuvoje.
Telieka apgailestauti, kad romų išgyventa tragedija vis dar netapo mūsų visuomenės istorinės savimonės dalimi. Tam kliudo ir kartais kylančios diskusijos, ar galima laikyti nacių vykdytą Lietuvos romų persekiojimą genocidu. Vienas iš argumentų – kad nuo 1942 m. pabaigos romų žudynės dėl rasinių priežasčių buvo nutrauktos. Tačiau romai ir toliau persekioti dėl savo tradicinės gyvensenos, kuri buvo pripažinta „asocialia“. Manyčiau, tai yra interpretacijos klausimas, ką mes laikome genocidu.
Kai grupė ar jos atstovai suimami, išvežami į darbo stovyklas ar naikinami dėl to, kad jų tradicinis gyvenimo būdas laikomas „netinkamu“ režimui, ar tai nėra genocidas? Iš kolonizacijos istorijos žinome, kad vadinamosios čiabuvių bendruomenės kolonizuotuose kraštuose dažnai buvo persekiojamos, remiantis „netinkamo gyvenimo būdo“ argumentais. Šiandien pripažįstama, kad šių bendruomenių atžvilgiu buvo vykdytas genocidas.
Atsakydama į antrą Jūsų klausimo dalį, kodėl romų aukos nėra gerai žinomos visuomenei, turiu pažymėti, jog viešumoje vis dar per mažai kalbama apie romų persekiojimą. Rugpjūčio 2 d. – Tarptautinė romų Holokausto diena – nėra įtraukta į atmintinų dienų sąrašą Lietuvoje, kitaip sakant, romų genocidas iki šiol nėra pripažintas valstybiniu lygiu. Bet situacija po truputį keičiasi į gerąją pusę dėl pavienių entuziastų, nevyriausybinių organizacijų ir kai kurių valstybinių institucijų veiklos. Vida Beinortienė ir Daiva Tumasonytė surinktų romų atsiminimų pagrindu išleido knygą „Panevėžio romų kančių keliai 1941–1945 m.“ Tai tikrai unikalūs ir labai svarbūs liudijimai!
Žmogaus teisių centro iniciatyva Panevėžyje įmontuoti keturi „Atminimo akmenys“, primenantys apie Holokausto metu persekiotus romus. Kryptingai Romų Holokausto atminimą puoselėja VšĮ Romų visuomenės centras, romų nevyriausybinės organizacijos, Tautinių mažumų departamentas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, nemažai prisideda Lenkijos institutas Vilniuje.
– Ar egzistuoja autentiškos Lietuvos romų tradicijos?
– Lietuvoje gyvena keletas romų bendruomenių. Didžiausia bendruomenė save vadina Litovska arba Litovitka roma (Lietuvos romais), jie yra katalikai ir, tarpukariu romų kalba besidomėjusio kalbininko Antano Salio nuomone, yra seniausiai Lietuvoje gyvenanti romų grupė. Vilniaus krašte gyvena savo papročiais ir dialektu beveik nuo Lietuvos romų nesiskirianti grupė, besivadinanti Polska roma (Lenkijos romais). Trečia grupė yra po Antrojo pasaulinio karo daugiausia iš Moldavijos atvykusi Kotliarų bendruomenė. Kotliarai yra stačiatikiai, kalba kitokiu dialektu nei Litovska ar Polska roma grupės, skiriasi jų paprotinės teisės normos.
Be abejo, visos Lietuvoje gyvenančios romų grupės yra išsaugojusios savo autentiškas tradicijas. Tačiau ir romų bendruomenes veikia globalizacija, papročiai ir tradicijos po truputį kinta. Būtų tikrai neatsakinga ir naivu įsivaizduoti romus kaip kažkokius egzotinius ateivius, turinčius mažai ką bendro su likusia visuomene. Romai yra mūsų visuomenės dalis, ir mes visi, priklausydami tai pačiai visuomenei, turime turbūt daugiau panašumų negu skirtumų. Apskritai skirtumų pabrėžimas dažnai skatina diskriminaciją, ar kalbėtume apie lyčių skirtumus, ar apie skirtumus tarp etninių grupių.
– Ar lietuvių požiūris į romus kito, o galbūt keičiasi dabar?
– Romai išlieka viena iš labiausiai nemėgstamų etninių grupių Lietuvoje. Manau, prie tokio vertinimo nemažai prisideda žiniasklaidoje kuriamas itin neigiamas romų vaizdinys. Tik pastaraisiais metais atsirado tematiškai įvairesnių, analitinių straipsnių, nagrinėjančių romų situaciją Lietuvoje, remiamasi įvairiais šaltiniais, tačiau kartu suteikiama erdvė pasisakyti ir patiems romams ar romėms.
Požiūris į romus labai priklauso nuo visuomenės solidarumo. Susiskaidžiusios visuomenės pagrindas yra skirstymas į „savus“ ir „nesavus“, bei priešiškumo kitokiems, „nesaviems“, puoselėjimas, ypač jei tie kiti yra išstumti už visuomenės ribų, marginalizuoti. Neįmanoma apriboti kokios nors mažumos teisių, kartu neapribojant ir daugumos teisių, nes socialinis neteisingumas paliečia visus. Tokio supratimo kartais labai trūksta, ypač kalbant apie romus.
