Mokyklose istorijos mokytojai šiandien turi vadovautis Vyriausybės patvirtinta nauja Aleksandro Filipovo „Moderniąja Rusijos istorija: 1945–2006“. Šiame vadovėlyje Stalinas šlovinamas kaip efektyvus vadybininkas, kuris siekdamas modernizuoti agrarinę šalies ekonomiką privalėjo imtis kraštutinių priemonių.
„Už smurto naudojimo slypėjo maksimalaus efektyvumo motyvas“, – mokinius tikina A.Filipovas.
2006-aisiais Volgogrado mieste buvo atidarytas Stalino muziejus, kuriame diktatorius lankytojams pristatomas kaip nacionalinis herojus. 2007-aisiais valstybinė televizija ėmė rodyti 40 serijų dramą, kurioje neigiami Stalino nusikaltimai, šlovinami jo darbai gelbstint šalį.
Prezidentaudamas Vladimiras Putinas darė viską, kad atsietų Stalino įvaizdį nuo jo žiauriųjų nusikaltimų. 2007-aisiais vykusio susitikimo su istorijos mokytojais metu Putinas pripažino, jog „Rusijos istorijoje esama problematiškų puslapių“. Tačiau, anot jo, tokių puslapių turi kiekvienos tautos istorija.
„Mes tokių puslapių turime mažiau ir jie ne tokie baisūs kaip kitų šalių, – kalbėjo V.Putinas. –Neleiskime kitiems mums primesti kaltės jausmo.“
Ginčai dėl to, kaip Rusija turėtų prisiminti Staliną, verda jau ne vienus metus. Daugelio rusų nuomone, jo pasiekimai nusveria nusikaltimus. Gruzinų kilmės diktatorius yra laikomas karo meto lyderiu, kuris apsaugojo tėvynę nuo nacistinės Vokietijos ir suprojektavo, kaip šaliai tapti supervalstybe.
Po Stalino mirties valdžią perėmęs Nikita Chruščiovas ėmėsi įgyvendinti vadinamąją destalinizaciją. Stalino diktatorystė buvo pasmerkta, o priverstinis darbas nutrauktas.
Pastaraisiais metais Rusijos valdžia laikosi alternatyvaus kurso, kuriuo mėginama Stalino figūrą reabilituoti. Per 2006-aisiais atliktą apklausą pusė respondentų atsakė Staliną vertinantys pozityviai. Neigiamai diktatorių įvertino vos 29 procentai. Kita apklausa leido išsiaiškinti, kad Stalinas rusų laikomas pagrindiniu kandidatu į visų laikų didžiausio rusų lyderio titulą.
Sankt Peterburgo istorinės kronikos padalinys jau daugiau nei du dešimtmečius pildė vieną didžiausių pasaulio archyvų juodžiausiems Rusijos puslapiams įamžinti.
Šiandien šie archyvai – Rusijos policijos rankose.
Vidurdienio reido istorijos kronikos muziejuje priežastys jame dirbusiems žmonėms iš pradžių buvo neaiškios. Įsiveržę pareigūnai išjungė elektrą ir grėsmingai paaiškino ieškantys ginklų bei narkotikų.
Po penkių valandų visi muziejaus kompiuteriai buvo iškratyti, o pareigūnai išvyko su vienuolika standžiųjų diskų. Direktorei Irinai Flinge vizito motyvai tapo aiškūs.
Standžiuosiuose diskuose buvo nuotraukos ir dokumentai, susiję su žiauriuoju Stalino viešpatavimu. Išgyvenę darbo stovyklų kankiniai buvo nurodę tikslias šių stovyklų vietas. Diskuose taip pat buvo Stalino slaptosios policijos sunaikintų asmenų nuotraukų, masinių kapaviečių koordinatės.
„Šitie žmonės žinojo, ką daro, – tikino I.Flinge. – Šiandien valstybė bando perrašyti istoriją taip, kad viskas atrodytų lyg vienos ilgos pergalių grandinės dalis. Norima, kad tariamomis pergalėmis būtų pateisintos Stalino represijos.“
Anot ponios I.Flige, archyvai gyvybiškai svarbūs siekiant atskleisti tikrąjį Stalino eros veidą. Pavyzdžiui, juose surinkti duomenys apie tūkstančius šios eros aukų.
I.Flige nežino, kada ir kokios būklės archyvai bus grąžinti. „Policija gali jiems pakenkti ir tyčia, ir netyčia“, – baiminosi archyvarė.
Moters nuomone, aptariamas reidas rodo valdžios pastangas perrašyti istoriją ir įtikinti žmones, kad „visi praeities sunkumai buvo būtini kuriant Rusijos šlovę“.
