Savaitraštis „15min“ su numizmatu, matematikos profesoriumi S.Sajausku kalbasi apie tai, be ko joks žmogus negali išgyventi, – pinigus. Proga pokalbiui – profesorius išleido knygą „Pinigų istorija“, kurioje 70 proc. – apie Lietuvos pinigus, visa kita – rėmai Lietuvos numizmatikai.
Informacijos kolekcininkas
– 44 metus domitės numizmatika. Kuo patraukė ši sritis?
– Susidomėjau atsitiktinai. Mano brolis buvo filatelistas, humanitaras, aš – technokratas, taigi mes kitaip mąstome. Patraukliausios jaunimui kolekcionavimo sritys tada buvo pašto ženklai ir monetos. Vengdamas konkurencijos, nutariau domėtis monetomis.
Sykį sesers draugė rado lobį – ekskavatorius išrausė kažkokių sidabrinių monetų, visi praeiviai puolė rinkti, prisirinko ir ji. Pirmąsyk pamačiau P. fon Hindenburgą, Vytautas buvo, J.Basanavičius. Ta sauja pinigų suintrigavo. Paaiškėjo, kad veikia klubas, kur galima mainytis monetomis, įsigijau katalogus. Sužinojau, kad tie mano pinigai nieko verti, o retų sidabrinių monetų Sovietų Sąjungoje gauti neįmanoma – geležinė siena viską užkerta. Dingo kolekcionavimo prasmė: gali tų kišeninių centukų, kur turistai parsiveža, surinkti, bet kas iš to? Supratau: kaip kolekcininkas čia nieko nenuveiksiu, yra žmonių, kurie turi daug didesnes kolekcijas, daug pinigų, o aš – studentas. Kolekcionavimas yra lenktyniavimas: kas daugiau surinks, kas turės keistesnių monetų.
Nusprendžiau kolekcionuoti ne brangias monetas, o informaciją apie jas. Susidomėjau katalogais, kokios buvo Lietuvos nukaltos monetos, ir tada prasidėjo atradimai.
– Ar tiesa, kad kolekcinė numizmatika yra vienas pelningiausių verslų?
– Numizmatika yra viena populiariausių kolekcionavimo sričių. Žinoma, poreikius tenkinti sukruto ir verslininkai, tikėdamiesi sulaukti didelių pelnų. Sprendžiant iš to, kiek daug pasaulyje vyksta numizmatikos aukcionų, galima manyti, kad kaip ir kitos prekybos verslo rūšys, tai duoda pelno. Bet aš nepažįstu nė vieno milijonieriaus, kuris būtų praturtėjęs iš prekybos monetomis. Gal dėl to, kad ir tikrų kolekcininkų-numizmatų, kurie gausindami savo numizmatikos rinkinius sukrautų vietiniams verslininkams tuos milijonus, Lietuvoje nėra daug. Pas mus numizmatiniai aukcionai nevyksta. Man numizmatika – tai įdomi istorijos mokslo šaka.
Knygos branduolys – Lietuva
– Kas paskatino išleisti knygą apie pinigų istoriją?
– Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras man pasiūlė parašyti knygą mokiniams apie pinigus. Aš jau tiek prirašęs ir prileidęs, nesinorėjo kartotis. Kilo mintis praplėsti Lietuvos pinigų istoriją ir užkabinti, kaip apskritai atsirado pinigai. Leidykla sutiko. Knygoje 70 proc. – apie Lietuvos pinigus, visa kita – rėmai lietuviškajai numizmatikai. Taigi „Pinigų istorijos“ branduolys – Lietuva.
– Ką Lietuvai reiškia tokia knyga?
– Kadangi iki šiol tokios knygos lietuvių kalba nebuvo, manyčiau, kad ji gali būti svarbi ne tik pasaulio pinigų, bet ypač lietuviškų pinigų istorijai pažinti. Viliuosi, kad knyga naudosis visos Lietuvos mokyklos, nes ji skirta pirmiausia jaunimui.
– Kas jums pačiam buvo įdomiausia?
Rašydamas „Pinigų istoriją“ per trejus metus padariau didžiausius atradimus. Jaučiausi tarsi Jeanas Francois Champollionas, su Rozetės akmeniu šifruojantis Egipto hieroglifus.
– Rašydamas „Pinigų istoriją“ per trejus metus padariau didžiausius atradimus. Jaučiausi tarsi Jeanas Francois Champollionas, su Rozetės akmeniu šifruojantis Egipto hieroglifus. Matau ant LDK laikų monetos kažkokį vaizdinį ir nežinau, kokia prasmė buvo jį įkalti, ką jis vaizduoja ir kas būtų, jei man pavyktų tai atskleisti.
Ir tai pavyko, kai lietuviškuose denaruose dažnai vaizduojamą heraldinį simbolį „Ietigalį su kryžiumi“ susiejau su krikščionybe, Lietuvos krikštu ir Jogaila, antspauduose save vaizdavusiu šv. slibiną nudobusio Jurgio pavidalu,– viskas atsistojo į savo vietas. Paaiškėjo, kad „Ietigalis su kryžiumi“ nėra dinastinis simbolis – tai katalikiško krašto valdovo simbolis. Dar ir po krikšto, iki pat Žalgirio mūšio, reikėjo ilgai įrodinėti Vakarų karaliams, kad mes esame krikščioniška šalis. Reikėjo tą demonstruoti visur, ir tai darė ir Jogaila, ir Vytautas, galbūt net pagonis Algirdas ant savo pinigų – visi tą patį heraldinį simbolį naudojo. Jis katalikiškam kraštui pakeitė herbą, nes tuo metu Vytis dar nebuvo valstybės herbas, o tik valdovo atvaizdas. Tikrasis krikščioniško krašto herbas labiau buvo „Ietigalis su kryžiumi“.
Turtinga lietuviškų pinigų istorija
– Kada atsirado pirmieji lietuviški pinigai? Ne gintaras ar žvėrių kailiukai, kuriuos senovės lietuviai naudodavo kaip pinigus, bet monetos?
– Ilgai ginčijomės su D.Grimalauskaite ir E.Remecu dėl to, kieno yra pirmieji pinigai. Aš, ir ne tik aš, atsakydavau: Algirdo, o jie sako: ne, Jogailos, be to, tik po Lietuvos krikšto. Su A.Dulkiu ir prof. J.Galkumi rašydamas albumą „Lietuvos monetos“ nusprendžiau nesiginčyti, nes nėra raštiškų ar kitokių įrodymų. „Garą nuleidau“ parašydamas, kad seniausi Lietuvos pinigai yra Vladimiro Algirdaičio Kijeve kaltos monetos. Tuo metu Kijevas jau priklausė Lietuvos valdovams. Ir diskusijos pasibaigė – senesnių tikrai nėra. Vladimiras Algirdaitis Kijeve denarus kalė tikrai anksčiausiai. Tai buvo maždaug 1370-ieji. Kijevas šioje srityje buvo pažangesnis – arčiau Vakarų, kaimyninės Vengrija, taip pat ir Aukso Orda jau seniai kalė monetas.
– Kaip tos lietuviškos monetos atrodė?
– Vienoje pusėje kirilica užrašyta VOLODIMIR. O kitoje pusėje? Buvo spėliota, ar ten pavaizduotas Vladimiro herbas, ar vėliava. Ir tik visai neseniai Ukrainoje buvo rasta moneta, kurioje labai aiškiai matyti, kad tai yra Kijevo katedra: du stogeliai ir du kryžiukai. Kai kuriose monetose centre dar yra įkaltas graikiškasis lygių galų kryžiukas.
– Šoktelkime į XX amžiaus pradžią. Kokiomis aplinkybėmis buvo įvestas litas?
– Lietuvos banko valdytojas Vladas Jurgutis gerai padarė – uždelsė įvesti litą. Ne taip, kaip latviai ir estai. Jis suprato ekonominį dėsnį: kol litas – popierinis pinigas – nėra pagrįstas vertybėmis (auksu, valiuta), tol jis bus bevertis. Ir uždelsė iki 1922 metų, kai jau auksinų (ostmarkių) infliacija pradėjo labai sparčiai kilti. Buvo skubama išimti jas iš apyvartos, nes Vokietijai pralaimėjus karą jos finansinis bankrotas tapo neišvengiamas. Pavyzdžiui, litras pieno kainavo per 200 milijardų ostmarkių. Tada staigiai ir improvizuotai dviem mėnesiams buvo atspausdinti laikinieji litai ir centai. Jų stabilumą užtikrino iš Sovietų Rusijos 1920 m. liepos 12 d. sutartimi gautos reparacijos ir iš Vokietijos paimta paskola.
Turėti labai daug – nukrypimas
– Kas apskritai yra pinigai?
– Pinigai yra mainų tarpininkas, kuriuo gali būti universalus, patrauklus ir patogus skaičiuoti daiktas. Vieniems reikia mėsos, kitiems – duonos, grūdų. Kaip juos iškeisti? Už kiek? Už maišą grūdų gausi stirnos kulšį? Žmonės suprato, kad reikia surasti tokį daiktą, už kurį būtų galima gauti ir grūdų, ir mėsos. Tas daiktas ir tapdavo pinigu. Žeberklai, kauptukai, papuošalai tapdavo tais tarpininkais, už kuriuos būtų galima bet ką įsigyti. Jų vertė nustatoma ne sveriant, bet skaičiuojant. Bet jų reikėjo turėti. O kur gauti? Jau senovėje žmonės suprato, kad pinigai gaunami dirbant: medžiojant, kasant metalą ir liejant iš jo reikalingus daiktus, taip pat monetas.
Šiuo metu patogiausias pinigas – skaičius banko kortelėje. Tai virtualūs pinigai, kurie nedyla, jų nepamesi, neatims.
Šiuo metu patogiausias pinigas – skaičius banko kortelėje. Tai virtualūs pinigai, kurie nedyla, jų nepamesi, neatims. Gal tik ekonominės krizės juos gali pražudyti.
– Gal žinote ir atsakymą į amžiną klausimą: ar piniguose laimė?
– Oi, ne, nesąmonė. Ne piniguose. Ir ne jų kiekyje. Laimė – tai neturėti bėdų su pinigais. Jų reikia tik tiek, kad nereikėtų kasdien galvoti, kaip prasimaitinti, apsirengti, kad jaustumeisi oriai. Turėti nesuskaičiuojamai daug – tai jau nukrypimas nuo normos. Milijonieriai labai nelaimingi, nežino, ką su savo pinigais daryti, kur juos investuoti, kad pinigų dar padaugėtų. Amžinas galvos skausmas.
– Žodžiu, pinigų reikia tik tiek, kad užtektų poreikiams patenkinti?
– Kad būtum laimingas. O tai reiškia, kad galėtum laisvai gyventi ir dirbti darbą, kuris tau malonus. Normalaus atlyginimo tam pakanka.
