Svarbus istorinis įvykis
V.Daraškevičius fotoaparatą į rankas paėmė anksti – baigęs septynias klases. Tai buvo tėčio dovana, o pirmasis supažindinęs su fotoaparato veikimo principais buvo žymus alytiškis fotografas Vytautas Stanionis vyresnysis: „Baigdamas mokyklą fotografija užsiėmiau rimčiau. Augau Alytuje, ir pirma mano nuotrauka buvo spausdinta Alytaus laikraštyje, tada buvau paskutinėje klasėje. Paskui Kaune mokiausi radioelektronikos, teko ilgai dirbti pagal specialybę, bet, kiek prisimenu, visada fotografavau.“
Menininkas išleido 4 fotoalbumus. Pagrindinė fotografo domėjimosi tema yra etnokultūra, kalendorinės lietuvių šventės, baltiškos tradicijos. Pirmą kartą V.Daraškevičius tuo susidomėjo 1970-aisiais, kai fotografavo Rasų šventę. Tačiau nuotraukų autorius visada domėjosi Sąjūdžio veikla ir stengėsi fiksuoti istorinius įvykius.
1988-aisiais V.Daraškevičiui buvo 42-eji. Paklaustas, kuo tada gyveno pats, menininkas vardija keletą veiklų: „Visada domėjausi lietuvių kultūros identiteto tema, nes dainavau baltų religinėje bendrijoje „Romuva“. Kalbant apie Sąjūdį, nebuvau labai aktyvus disidentas, tačiau man buvo įdomu stebėti to meto akimirkas – todėl dalyvavau Sąjūdžio mitinguose, Baltijos kelyje ir turiu daug medžiagos.“
Rugpjūčio mitingu buvo minėtos pakto metinės, kai dalis Vidurio ir Rytų Europos, kartu ir Lietuva, atiteko Vokietijai, o vėliau ir SSRS. Fotografas prisimena, kad apie istorinį įvykį informacijos buvo mažai.
„Apie patį Molotovo-Ribentropo paktą gal kažkas ir buvo girdėję, bet apie slaptuosius susitarimo protokolus daug kas išgirdo tik mitingo metu. Pagal protokolus buvo susitarta dėl Baltijos šalių, Suomijos, rytų Lenkijos ir dalies Rumunijos tarp Hitlerio ir Stalino. Tarybų Sąjunga skelbė, kad žmonės tik išsigalvoja, tie protokolai neegzistuoja, bet galiausiai jie buvo rasti. Tai visiškai paneigia legendą, kad Lietuva kažkada pati nuvertė savo valdžią ir pasiprašė į SSRS“, – istorinę padėtį apibūdina menininkas.
250 tūkst. žmonių jūra ir vėliavos juodais kaspinais
Į Vingio parką tuomet susirinko 250 tūkst. žmonių, tačiau iš pradžių buvo numatyta, kad mitingas vyks Katedros aikštėje. Anot V.Daraškevičiaus, tuometinė valdžia perkėlė mitingą į parką dėl kelių priežasčių: „Tada Vilniaus centre vyko Laisvės lygos bado protestas, reikalauta politinių kalinių paleidimo į laisvę. Dėl to valdžia labai nenorėjo, kad mitingas vyktų ten ir pasiūlė Vingio parką. Bet centre tokiam kiekiui žmonių būtų buvę neįmanoma sutilpti.“
Persitvarkymo Sąjūdžio atstovai sutiko perkelti mitingą su sąlyga, kad bus leidžiama per televiziją pranešti apie vietos pasikeitimą.
Atsimenu, kad viena iš problemų buvo prasibrauti iki estrados, paties epicentro. Bet minia matė, kad aš su fotoaparatu ir draugiškai praleido mane iki pat priekio.
„Informacija buvo skleidžiama, bet daug kas sužinojo apie renginį tik tada, kai Vytautas Landsbergis paruošė pranešimą per televiziją. Suvažiavo žmonės ne tik iš Vilniaus, bet ir iš Klaipėdos, Kauno, visos Lietuvos... Visi buvo nusiteikę labai geranoriškai. Atsimenu, kad viena iš problemų buvo prasibrauti iki estrados, paties epicentro. Bet minia matė, kad aš su fotoaparatu ir draugiškai praleido mane iki pat priekio“, – prisimena V.Daraškevičius.
Tuomet mitinge kalbą sakė žymūs visuomenės ir politikos atstovai. Paklaustas, ar pats prisimena mitingo pasisakymus, fotografas sako, kad kalbėtojai buvo profesionaliai pasiruošę: „Pasisakė tokie žmonės kaip Justinas Marcinkevičius, Sigitas Geda, Vytautas Landsbergis. Kalbos buvo gana aštrios, smerkiančios Molotovo-Ribentropo pakto dalyvius. Žmonės išsižioję klausėsi ir negalėjo patikėti, nes tai buvo didelis kontrastas tarp informacinės izoliacijos, kurią patyrėme, ir tokių naujienų iš visuomenininkų lūpų. Jų kalbėjimas siekė paveikti žmonių emocijas. Tai buvo ne šiaip žodžiai, o įkvepiančios kalbos.“
Labiausiai V.Daraškevičiui į atminį įsirėžė žmonių visuma ir nuotaikos veiduose.
„Susirinko ne tik suaugusieji, bet ir vaikai, jaunimas. Žmonės laikė vėliavas su juodais kaspinais, kryžius. Vėliavų tada nebuvo daug, niekas nepardavinėjo, todėl plevėsavo tik keletas trispalvių. Žiūrėdamas padarytus kadrus matau daug skirtingų nuotaikų, lūkesčių žmonių veiduose. Stengiausi tai užfiksuoti“, – teigia pašnekovas.
Fotografija svarbi istorijos įprasminimui
V.Daraškevičiaus darbo studijoje J.Basanavičiaus gatvėje, kurioje kalbamės, daug fotografijų albumų ir paties darbų. Savo nuotraukas menininkas dabar saugo kompiuteryje, surūšiuotuose kataloguose. Seniau fotojuostos pagal tematiką būdavo sudedamos į dėžutę, o ant jų užrašoma data.
Paklaustas, kiek kadrų fotografas padarė 1988-ųjų rugpjūčio 23 d. mitinge, V.Daraškevičius iš dėžutės išima dvi juosteles, kuriose iš viso 72 kadrai.
Negalima švaistytis kadrais kaip dabar, sako fotografas ir priduria – šiuolaikiniams fotografams būtų naudinga fotografuoti juosta, kad jie išmoktų taupyti ir stengtis užfiksuoti tik svarbiausias akimirkas: „Juosta yra tarsi edukacinė priemonė, bet nenoriu sutikti, kad rezultato atžvilgiu yra geresnė nei skaitmeninis fotoaparatas. Fotografuojant juosta galima pajausti kadro vertę, tai malonu. Bet dabar galima kiekvienos juostos tipą ir faktūrą imituoti specialiomis programomis fotografuojant ir telefonu.“
Ar fotografija padeda išsaugoti istorinę atmintį ir įprasminti laikmečio dvasią? V.Daraškevičius sako, kad vien tik atmintyje detalės išlieka sunkiai, todėl padaryti kadrai padeda atgaivinti nutolusius prisiminimus.
„Nuotraukos turi tam tikrą laikmečio vertę, taip yra ir pasižiūrėjus į rugpjūčio 23-iosios mitingo kadrus. Kai praeina daugiau laiko, nuotraukų vertė tampa dar didesnė. Pavyzdžiui, 1991 m. sausio 13 dienos kadras, kai vyras ryžtingai stovi vyras prieš tanką, arba kai žmonės stumia tanką ir matosi žuvusios Lauros Asanavičiūtės kūnas. Tai galingos nuotraukos. Fotografijos vertė yra akimirkos išliekamumas. Fotografuodamas turi galvoti, ką šiuo kadru atneši pasauliui, kokį laikmečio momentą galėsi pavaizduoti“, – įsitikinęs fotomenininkas.
Po 30 metų
Į Vingio parką 1988-tųjų rugpjūtį susirinko didelė žmonių minia, kuriuos vedė bendras tikslas ir tikėjimas, kad Lietuva vėl taps nepriklausoma, sako V.Daraškevičius. Paklaustas, koks įvykis, jo nuomone, vėl sutrauktų ketvirtį milijono piliečių, fotografas susimąsto: „Dabar žmonių požiūris pasikeitė, svarbesni tapo materialūs dalykai. Palyginus su tuo, kas buvo kažkada, dabar pragyvenimo lygis labai aukštas, bet ne visi tai vertina. Laisvė priimama kaip natūrali duotybė iš aukščiau. Gaila, kad dabar žmonės yra daug kam abejingi, bet įsivaizduoju, kad jei iškiltų rimta grėsmė šalies laisvei, tai žmonės susirinktų.”
Fotografas pabrėžia, kad atgavus šalies nepriklausomybę pokyčiai jautėsi, tačiau buvo naivu galvoti, kad viskas greitai pasikeis.
„Pokyčiai vyko lėtai, ne per naktį. Viskam reikėjo laiko ir įsitvirtinimo. Greitai atsirado tik galimybė keliauti po užsienį, bet išvažiavus atsirado tam tikri niuansai, pavyzdžiui, kavos puodelis kainuodavo pusę mėnesio algos. Gera foto įranga – apie 100 rublių, kai kurie fotoaparatai – daugiau nei 200”, – prisimena fotografas.
Daug pasikeitimų įvyko ir fotografijos pasaulyje – anot pašnekovo, menininkai perėjo nuo juostinės prie skaitmeninės fotografijos, o techninės galimybės dabar yra nepalyginamai didesnės: „Seniau 400 jautrumo juosta atrodė riba. Teko priprasti ir prie „Photoshop“ programos – ji gali daug ką, bet privalo būti naudojama saikingai. Seniau kokybiška fotografija buvo apribota, dabar kokybės kriterijus pasikeitė, nuklydo į lankas. Juostinėje fotografijoje žmonės palieka dulkes, fonines šiukšles, pateikia tai kaip autentiką. Bet juk fotografuodamas defektų nematai.“
