Sąjūdžio istorijos: 15 parų „už buržuazinių ženklų panaudojimą“

„Malonė“ per M.Gorbačiovo gimtadienį

Prieš 30 metų į Telšius Katedros zakristijonu atvykusį dirbti Egidijų Gricių, kuriam tuo metu buvo 22-eji, stebėdavo smalsios akys. „Ten, kur buvo menų mokykla, matydavome, kaip mus stebi pro langą suaugę vyrai, – prisimena E.Gricius. – Grįžtam namo – šviesa ten užgęsta. Keistas jausmas, kad jie visad šalia. Jausdavau ir net matydavau, kad išeidamas iš namo esu palydimas.“

E.Gricius Telšiuose greit susiranda draugų – kunigų, vienuolių ir pasauliečių, kuriems rūpi katalikiškasis tikėjimas ir kuriems įdomi viešai nepasakojama Lietuvos istorija. Visiems nuolat susirenkant kartu, atsiranda daugiau drąsos ir ryžto nuveikti kažką prasmingo. Tačiau sovietų pareigūnai jau irgi veikia drąsiai ir atvirai – nutraukia bičiulių iškylas į gamtą, E.Gricių parveža namo, bando tardyti ir siūlyti bendradarbiavimą.

O E.Gricius su bendraminčiu Gediminu Numgaudžiu ryžtasi Telšių gyventojams priminti Rainių žudynes – 1941 m. NKVD kartu su Raudonąja armija Rainių miškelyje žiauriai nukankino 76 politinius kalinius. Jų palaikai palaidoti Telšių kapinėse. Draugai paprašo vienos parapijietės nupinti pušų vainiką ir įrišti Lietuvos trispalvę.

Tą vainiką jie patys Telšių gatvėmis ant žuvusiųjų kapo nusprendė nunešti 1988-ųjų Vasario 16-ąją... Tyliai melsdamiesi jie pamažu juda kapinių vartų link. Sniego mažai, drėgna, šlapia – puikiai pažįstamas vasario oras. Praeivių nedaug, o ir tiems šiedu draugai neįdomūs.

Toji ramybė ilgai netruko – bendraminčiai gavo 15 parų „už buržuazinių ženklų panaudojimą viešose vietose“. Iš kameros vaikinai buvo išleisti dieną anksčiau – tada turėjo būti švenčiamas M.Gorbačiovo gimtadienis.

Iškilmingas Sąjūdžio trisdešimtmečio minėjimas.

+29

Už bandymą patekti į festivalį – pašalinimas

Arūnas Pinkevičius prieš 30 metų buvo paauglys, išsiskiriantis siaurėjančiomis kelnėmis, gausybe į drabužius įvertų metalinių žiogelių ir suvelta skiautere ant galvos. Sovietinėje Lietuvoje pankų subkultūra pasižymėjo ir atvira neapykanta komunistinei santvarkai – bent jau po M.Gorbačiovo perestroikos tai buvo išsakoma vis garsiau.

1987 m. A.Pinkevičius su draugais nusprendė patekti į festivalį „Metalmania“ Lenkijoje: „Nuvažiavome į Lazdijus, bridom per pelkes... Aišku, toli nenuėjom: atsirado sraigtasparniai, kareiviai, automatai, mes gulim... Bet sieną jau matėm. Kai nuvežė į daboklę, pasakė: „Jums pasisekė, kad budėjau aš, o ne kolega iš Azijos, nes jis jus mielai būtų nušovęs.“ Galima sakyti, mums pasisekė.“

A.Pinkevičiaus ir draugų žygis nutraukiamas 1987-aisiais: žiauriausi komunistinio režimo laikai praėję, bausmės už nusižengimus kur kas švelnesnės, visur deklaruojama atvirumo, persitvarkymo politika. Kita vertus, dar nedrąsu galvoti apie kažkokią didelę laisvę, dar neaišku, ką sumanys Kremlius ir kiek truks jo žadamas atsinaujinimas. Taip ir gyvena žmonės: tarp laisvės nuojautos ir nerimo. Tarp išdrąsėjimo ir nežinojimo, kaip pasielgs artimas. Tarp pankiško juoko ir kalėjimo baimės.

Kadangi nė vienas sulaikytasis neturėjo 18 metų, pareigūnai juos paleido namo. Tačiau be pasekmių šis pabėgimas nepraėjo – geriausiai klasėje besimokantis Arūnas pašalinamas iš tuometinio Alytaus politechnikumo.