1926-aisiais Lietuvoje buvo registruoti viso labo 323 radijo imtuvai, tad radijo klausytojų tikrai nebuvo daug. Tiesa, jų skaičius gana sparčiai augo – štai 1924-aisiais Lietuvoje skaičiuoti dar tik 7 registruoti radijo imtuvai. Radijas buvo visiškai nauja masinė komunikacijos priemonė šalyje, pažinta ir prieinama kol kas tik išrinktiesiems.
Net elementarus radijo imtuvas kainavo nemažus pinigus, o 1924 Lietuvoje įvestas abonentinis radijo mokestis dar labiau plonino radijo imtuvų savininkų kišenes – jie turėdavo ištraukti iš jų 100 litų per metus. Taigi nuosavą radijo imtuvą galėjai rasti tik turtingo ūkininko, kunigo, pasiturinčio miestiečio namuose. Kitiems radijo bangos buvo paslaptis.
Baimė, nepasitikėjimas lydėjo ir pirmąsias Lietuvos radijo transliacijas. Ant Vytauto kalno Kaune išaugusi 150 metrų antena su jau tuo metu sąlyginai nestipriu – 3,5 kW galingumo siųstuvu, radijo nepažinusių lietuvių galvose netrukus apaugo mitais ir tapo atpirkimo ožiu dėl daugelio tuo metu šalį užplūdusių negandų.
Radiju ypač susirūpinta 1927-ųjų pavasarį. Mat jis atėjo neįprastai šaltas ir grasino Lietuvos žemdirbių derliui. Nors jokių tyrimų, galėjusių susieti Kaune pradėjusį veikti radiją su išskirtinėmis oro sąlygomis, nebuvo atlikta, tačiau ne vieno Lietuvos valstiečio galva rado koreliaciją tarp šių reiškinių.
