Tą šiltą šeštadienį, sausio 12-ąją, tuoj po vidurnakčio sovietų kariai, panaudodami karinę techniką ir ginklus užgrobia Vidaus reikalų ministerijos Atskirojo ypatingosios paskirties milicijos būrio bazę Valakampiuose. Apie 30 Lietuvos milicininkų, vadovaujami štabo viršininko B. Makutinovičiaus, pereina į okupantų pusę. Paslėpę savo veidus, kolaborantai ginklus atsuka prieš taikius gyventojus.
Įdienojus iš Kaliningrado į Vilnių permetama maždaug 400 sovietų kareivių. Puldinėjami pasienio postai. Aukščiausioji Taryba priima nutarimą „Dėl priemonių Lietuvos respublikai ginti“, dirba laikinoji gynybos vadovybė.
Tuo pat metu sužinoma, kad Maskvoje vykstančiame Federacijos tarybos posėdyje, kuriame dalyvauja ir Lietuvos atstovas Egidijus Bičkauskas, nuspręsta į Lietuvą atsiųsti tris SSRS Aukščiausiosios tarybos deputatus – B. Oleiniką, L. Ter Petrosianą ir N. Dementejų – padėčiai šalyje ištirti.
„Jautėsi, kad tam tikri sprendimai yra priimti Lietuvos atžvilgiu, apie kuriuos garsiai nesakoma, bet posėdis buvo labai aštrus ir tada po posėdžio aš tiesiog priėjau prie M. Gorbačiovo ir pasakiau, kad eskaluodami padėtį karinėmis priemonėmis jūs jokių problemų neišspręsite. Į tai M. Gorbačiovas piktai numojo ranka ir pokalbis baigėsi. Vienokie ar kitokie sprendimai jau buvo priimti tą sausio 12 dieną. Tai patvirtina ir tai, kad naktį iš sausio 12 į 13 aš sužinojau, kad ta delegacija, kuri turėjo vykti į Vilnių, kažkodėl išvakarėse nusileido Minske, o į Vilnių atvyko jau tiktai po įvykių“, – pasakojo tuometis Lietuvos diplomatinės misijos Rusijos Federacijoje vadovas Egidijus Bičkauskas.
Išvakarėse užgrobus Spaudos rūmus ir iš jų išvarius visus žurnalistus, kolegos rinkosi „Respublikos“ redakcijoje. Lietuviškų, rusiškų, lenkiškų leidinių redaktoriai trimis kalbomis išleidžia bendrą laikraštį „Laisva Lietuva“ ir platina jį nemokamai.
Žmonės, saugantys Aukščiausiąją Tarybą, Televizijos bokštą ir Lietuvos radiją bei televiziją visą dieną nesiskirsto. Kiekvienas čia atėjo savo noru, taip išreikšdamas nusistatymą ginti išsirinktą valdžią ir nepriklausomą Lietuvą.
Vakare spaudos konferenciją žurnalistams surengia kariškiai.
„Mes manome, kad TSKP turtas turi ir priklausyti TSKP. Kariniai objektai, tarp jų – ir Centro Komiteto pastatas, turi priklausyti kariškiams“, – rusiškai kalbėjo kariškiai.
„Panorama“, apžvelgusi dienos įvykius, transliuoja arkivyskupo Chrizostomo kreipimąsi į tėvynainius.
Minios žmonių plūsta prie Parlamento, televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos rūmų. Įtampa auga.
„Sunku, kai aš matau, kai mano tėvynainiai tankais įvažiuoja į taikų miestą. Tai mūsų tautos gėda. Ir kai kalbama apie naują mastymą, apie tai, kad visus klausimus reikia spręsti taikiai, kai mes kaltinam Sadamą Huseiną, kad jis visas problemas sprendžia jėga, tai kuo mes geresni? Man, kaip stačiatikiui, kaip rusui, tai matyti gėda“, – sakė arkivyskupas.
Likus porai valandų iki vidurnakčio, karinės technikos kolona iš karinio Šiaurės miestelio Žirmūnų gatve pajuda Vilniaus centro link. 24 valandą tankai, šarvuočiai, dengti sunkvežimiai iš Šiaurės miestelio važiuoja Karoliniškių link. Viename iš sunkvežimių – KGB grupė „Alfa“.
Aukščiausiosios Tarybos rūmų viduje puolimui ruošiasi savanoriai. Iš Parlamento į Lietuvos žmones kreipiasi Vytautas Landsbergis.
Minios žmonių plūsta prie Parlamento, televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos rūmų. Įtampa auga.
„Tam tikra mintis buvo atėjusi man į galvą, trumpas pasvarstymas, o kaip reikėtų man asmeniškai elgtis. Kai jau jie įsiverš. (...) Ar reikia man šauti, kaip kokiam Salvadorui Allendei, ir žūti čia pat pačiam priešinantis, ar vis dėlto pačiam nešaudyti. Tai tokia mintis blykstelėjo ir aš taip buvau nutaręs, kad tegul jie daro ką nori – aš esu savo vietoje, čia mano pareigos, vieta, ir čia aš esu iki galo. Ir viskas“, – prisiminimais dalijosi Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis.
Sausio 12 dienos vidurnaktį žmonės dar nežino, kad šią naktį žus 13 laisvės gynėjų, daugiau kaip 500 bus sužeistų. Laukia sunkių išbandymų naktis.
