Buvau vienas iš tų vaikų, kurie gimę 1987-aisiais ėjo koja kojon su Sąjūdžiu. Iš tų, kurie nepraleido nei vieno mitingo, nei vieno svarbesnio renginio. Ant tėvų rankų mažom akutėm gaudė laisvės idėjomis spindinčius tūkstantinės minios žvilgsnius ir tyliai stebėjo bręstančią revoliuciją.
Šiandien, kai Lietuvoje minimos 25-osios Sausio 13-osios metinės, norisi dar kartą pasakyti „ačiū“. Ne tik šalį gynusiai tautai, bet ir tėvams, kuriems užteko drąsos ir jėgų mažametę dukrą visur tampytis kartu. Nes „taip tiesiog reikėjo“, nes, jų žodžiais tariant – „net nekilo klausimų, kad galima elgtis kitaip“.
„Savo pavyzdžiu ugdėme tavo patriotiškumą, Monika“, – sako man šiandien. Ir tikrai – metams bėgant imu suprasti, kiek daug tokie dalykai duoda. Ir kokia laiminga esu, kad galiu pasakyti „taip, mes buvome ten“.
O mes buvome. Pirmajame mitinge Katedros aikštėje 1988-ųjų birželio 24-ąją, mitinge Vingio parke tų pačių metų rugpjūčio 23 dieną, nepraleidome ir „Bananų baliaus“ rugsėjo 28-ąją, per mano pirmąjį gimtadienį. Tuomet tikrąjį balių teko net atidėti, nes juk mitingas, ką čia žvakutes ant torto pūsi!
Iki šiol turiu nuotrauką, kurioje tądien grįžusi iš Katedros aikštės buvau pasveikinta: šypsausi sau apvilkta geltonu drabužiu, plaukuose įsegtas už galvą didesnis kaspinas, vienoje rankoje gvazdikų puokštė, kitoje – specialiai man iš trijų spalvų kaspinų tėčio Kęstučio Svėrio pasiūta vėliava, o kambario fone – ant sienos kabantys Sąjūdžio ženkliukai.
Turėjau net tautinį, mamos man pasiūtą sijoną, kurį iškilmingai segėjau dalyvaudama Baltijos kelyje. Tiesa, nors gyvenome Vilniuje, susikibti rankomis „žiguliuku“ vykome prie pat Latvijos sienos, į Saločius. Nes fotografas tėtis buvo įsitikinęs – ten įdomiau, o ir kadrai pavyks geresni: vienoje žmonių grandinės rankoje buvo matyti Lietuvos, kitoje – jau Latvijos vėliavos.
O kur dar Roko maršai, „Anties“, kuri visus 30 metų šeimoje yra top grupė, koncertai, jų praleisti taip pat buvo nevalia, vykdavome net į kitus miestus.
Tėvai turėjo paruošę net specialių lipdukų su Trispalve ir Vyčio atvaizdu. Tėtis juos spausdino, mama už savikainą pardavinėjo. Susidomėjimas buvo milžiniškas, kiti pirko ir ne po vieną, ir ne po du.
1990-ųjų kovo 11-ąją pasidžiaugti Nepriklausomybės atkūrimu kartu buvau ir prie Aukščiausiosios Tarybos. Nors šio momento, priešingai nei kai kurių ankstesnių, neprisimenu. Paminėta buvo ir Sausio 13-oji.
Gyvenome šalia Pedagoginio instituto (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas), todėl Aukščiausioji Taryba buvo ranka pasiekiama. Sausio 12-ąją tėtis pasikabinęs fotoaparatą ant kaklo išėjo prie dabartinio Seimo, mudvi su mama likome namuose.
Iš lemtingos nakties atsimenu tik viena – kad nuo šūvių garso vibracijų namuose įskilo langas, atsimenu ir mamos nerimą.
Nutrūkus televizijos transliacijai ji su kaimynėmis kas pusvalandį išbėgdavo į lauką iki tos vietos, kur dabar stovi „Barclays“ pastatas (1991-aisiais toje vietoje buvo stadionas) ir stebėdavo, kas vyksta.
„Kai sužinojome, kad yra žuvusių, o vėliau nutrūko televizijos transliacija, galvojau, kad jau viskas, prasideda karas. Tuomet per garsiakalbius visomis kalbomis pasigirdo nurodymai, ką toliau daryti, nors labiausiai į atmintį įsirašė vokiškai kartojamas „Achtung Achtung“, žodžius palydėjo sirenos, girdėjosi šūviai, aplink skraidė sraigtasparniai. Buvo kraupu“, – kruviną sausio 12-osios naktį prisimena mama.
Tądien tėtis grįžo paryčiais, o dieną visi kartu nuvykome apžiūrėti karščiausių centrų. S.Konarskio gatvėje prie televizijos pastato pravažiavimas buvo užblokuotas, aplink stovėjo karinė technika, niekas nieko artyn neprileido. Vėliau nuvykome prie Televizijos bokšto. Iki šiol atsimenu slogią nuotaiką ten – viskas aplink išlaužyta, išdaužyta, tebestovėjo tankai, o žmonių veidus persmelkęs skausmas ir liūdesys.
Sausio 16-ąją kartu su tėvais keliavome į žuvusiųjų už laisvę laidotuves. Tuomet į Sporto rūmuose vykusius šermenis eilėje laukėme kelias valandas. Tėtis pasakojo, kad žmonių minia driekėsi nuo vadinamojo Minsko žiedo sankryžos.
„Lauke labai atšalo. Eilės patekti į Sporto rūmus buvo kilometrinės. Ir nors su mažu vaiku galėjome būti praleisti be eilės, laukėme joje iš principo, kartu su visais“, – pasakoja mama.
Kartu su visais keliavome ir į mišias, dalyvavome ir laidotuvėse. Katafalkai važiavo nuo Sporto rūmų pro Žaliąjį tiltą, Gedimino prospektą iki Katedros, o vėliau pajudėjo Antakalnio kapinių link. „Žmonių buvo tiek, kad užpildė visas gatves“, – prisimena tėtis.
Vėliau su juo prie Aukščiausiosios Tarybos dar kurį laiką lankėmės kasdien. Mane atveždavo sėdinčią rogutėse. Apžiūrėdavom, tarsi patikrindavom, ar nieko neįvyko – turbūt ramiau viduje dėl to buvo.
Žmonės budėjo ten septynis mėnesius, iki rugpjūčio. Ir tik po pučo patikėjo, kad ši kraupi naktis niekada nebepasikartos.
Kai šiandien kalbu su savo bendraamžiais, kurie visus įvykius stebėjo iš didesnio atstumo, suprantu, kad džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo tėvais. Jų idėjiškumu, ryžtu, bebaimiškumu ir tikėjimu, kad nieko nėra neįveikiamo. Džiaugiuosi, kad jie leido man būti šių svarbių įvykių dalimi. Ir paliko pėdsaką prisiminimais, kurie visuomet liks atminty.
Patriotiškumo jausmas širdyje sluoksniuojasi nuo mažų dienų. Neatimkime to ir iš ateities kartų. Kad dar po 25-erių metų dabartiniai trimečiai galėtų sakyti: „Meilę tėvynei man išugdė tėvai.“
Nepamirškime, kodėl mes 25-erius metus esame laisvi. Su Sausio 13-ąja!
Galerijoje – keletas nuotraukų tuomet ir dabar:
