Vėliau paaiškėjo, kad šturmuojant Televizijos ir radijo pastatą KGB „Alfa“ grupės karininkas kulka į nugarą buvo nušautas savųjų. Bet tą naktį, tvyrant sąmyšiui ir tragedijos nuojautai, reikėjo įdėti nemažai pastangų, kad būtų išsaugoti šį teiginį pagrįsiantys įrodymai. Vienas jų – greičiausiai netyčia per anksti iš automato iššauta kulka.
Slėpynės ir „pabėgimas“
„Matau – žaizda, šūvis – į nugarą. Labai greitai susiorientavome, ką reikia daryti, – prisimena tuomet Raudonojo kryžiaus ligoninei vadovavęs Juozas Raistenskis. – Supratome, kad negalime atiduoti kūno ir reikia atlikti teismo medicininę ekspertizę. Paskambinau teismo ekspertų vadui, kurį asmeniškai pažinojau, ir susitariau, kad kūną nuvešime į Santariškes.“
Kol buvo organizuojamas žuvusio KGB smogiko pervežimas, jo kūnas buvo paslėptas Moterų klinikoje, Gimdymo skyriuje.
O kol buvo organizuojamas žuvusio KGB smogiko pervežimas, jo kūnas buvo paslėptas Moterų klinikoje, Gimdymo skyriuje. Mažiausiai tikėtina vieta, kur jo gali ieškoti sovietų karininkai.
Pastarieji netruko prisistatyti. Vienų liudininkų teigimu, tai galėjo būti saugumiečiai, kitų – kariškiai ir karo prokuroras. Šiaip ar taip keliems nuožmiai nusiteikusiems vyrams rūpėjo vienas klausimas: kur jų karininkas?
Tą naktį ligoninėje dirbusi ginekologė Vida Kudzienė jau anksčiau yra pateikusi tokį prisiminimą: „Atvažiavo klasikiniai saugumiečiai su juodais paltais, pasistatė tamsoj mašiną ir atėjo ieškoti to savo kario. Šalia manęs stovi vyr.gydytojas J.Raistenskis, o saugumiečiai klausia: „Gdie vaš glavvrač? “ („Kur jūsų vyr.gydytojas?“ – rus.) Stovi J.Raistenskis lūpas suspaudęs, sakom: „Neznajem“ („Nežinom“ – rus.).“
Šį epizodą gerai prisimena ir pats J.Raistenskis: „Šitoje vietoje aš noriu pasakyti, kodėl taip gerbiu buvusį Raudonojo kryžiaus ligoninės kolektyvą. Tą akimirką stovėjo daugybė žmonių, įvairių tautybių, maža kas ir ką galėjo leptelėti, bet nė vienas nieko nepasakė. Tik kartojo: vyriausiojo gydytojo čia nėra. Man išliko pagarba šitam kolektyvui visam gyvenimui.“
Tada jis jau buvo davęs nurodymą vienam iš vairuotojų su greitosios pagalbos automobiliu skubiai nuvežti V.Šackicho kūną į Santariškių Patologijos centrą. „Vairuotojas, žinoma, bijojo, bet aš jį pažinojau ir juo pasitikėjau, buvau įsitikinęs, kad jis gali tai padaryti. Kūnas buvo nuneštas į greitosios pagalbos automobilį ir su sirenomis tarsi pacientas nuvežtas į Santariškes“, – pasakoja gydytojas.
Užsispyręs anatomas
Buvęs sveikatos apsaugos ministro pavaduotojas Algimantas Blažys tą naktį dirbo kaip ir kiti atsakingi pareigūnai. Jis padėjo organizuoti medicinos punktus Seime ir kitose strategiškai svarbiose vietose, važinėjo po ligonines ir vertino, kaip vyksta darbas, ar nieko netrūksta.
„Labai gerai atsimenu, kad atvažiavęs į Raudonojo kryžiaus ligoninę sužinojau, kad buvo atvežtas žuvęs rusų karininkas, kuris paskui nugabentas į Patologijos centrą“, – prisiminimais dalijosi A.Blažys
Tuometis sveikatos apsaugos viceministras nuvyko į Santariškes ir pamatė nušauta leitenantą: „Toks atletiškas, jaunas, gražus vyras. Matėsi žaizda iš nugaros, o kulka patekusi į jo kūną. Matyt, tai ir buvo jo mirties priežastis, bet kad tiksliai žinotume mirties priežastį, reikėjo padaryti skrodimą“.
Regis, šioje vietoje A.Blažio prisiminimai kiek skiriasi nuo J.Raistenskio, nes jis tikina, kad vietinis gydytojas patologas anatomas ne iš karto sutiko atlikti autopsiją.
„Aš gydytojui sakau, kad šitam karininkui reikia būtinai padaryti autopsiją. O jis atsako negalįs, nes čia yra karininkas ir tik karinio prokuroro nurodymu galįs tą daryti. Bet aš sakau: ar jūs suprantat, ką reiškia, jeigu jie pasiims lavoną? Jie, be jokių abejonių, apkaltins, kad mes jį nušovėme, todėl mums reikia turėti įrodymą. Mes gi turime pasižiūrėti, kokia ta kulka, kieno ji. Bet jis sako: „Aš negaliu“. Tada aš sakau: „Aš jums liepiu tai daryti kaip Sveikatos apsaugos ministerijos pareigūnas. Čia yra Lietuva ir galioja Lietuvos įstatymai“. Jis pagaliau ryžosi tam ir padarė“, – tokią įvykių versiją dėstė A.Blažys.
Tylomis – į prokuroro rankas
Iš V.Šackicho kūno buvo ištraukta kulka. Pasak A.Blažio, ji buvo stipriai suplota, nes buvo perskrodusi neperšaunamąją liemenę.
Gydytojai ištraukė svarbų įrodymą, dabar reikėjo nuspręsti, ką su juo daryti. „Įsivaizduojate, kokia situacija. Tada mes galvojome, kad vyksta perversmas ir pas mus gali būti atliktos kratos, tad sovietai gali sužinoti, pas ką ta kulka“, – kalbėjo A.Blažys.
Gydytojai ištraukė svarbų įrodymą, dabar reikėjo nuspręsti, ką su juo daryti. „Įsivaizduojate, kokia situacija. Tada mes galvojome, kad vyksta perversmas ir pas mus gali būti atliktos kratos, tad sovietai gali sužinoti, pas ką ta kulka“, – kalbėjo A.Blažys.
Sveikatos apsaugos ministerijos pareigūnas kulką nusprendė patikėti savo bičiuliui Raimundui Karčiauskui. Šis ją paslėpė savo garaže.
„Kai viskas nurimo, po trijų ar keturių dienų, aš paėmiau tą kulką ir nunešiau Artūrui Paulauskui – Lietuvos generaliniam prokurorui. Bet aš įtariau, kad gali būti įjungta pasiklausymo aparatūra, todėl aš jam nieko nesakiau, o ant popieriaus lapelio parašiau, kad čia yra V.Šackicho kulka. Atidaviau ją, o jis linktelėjo galvą. Toliau ji tapo tyrimo objektu“, – teigia A.Blažys.
Slapta į Lenkiją
Prokurorų tyrimas prasidėjo dar tą pačią naktį. Artūras Paulauskas su kitais prokurorais važinėjo po įvykių vietas ir rinko medžiagą ekspertizei.
„Tą vakarą ir naktį prokurorai jau važinėjo po įvairias vietas, taip pat – ir lavonines. Viena buvo Stoties rajone, kita – Santariškėse, kur ir nuvežė V.Šackichą. Apklausinėjome liudininkus, nukentėjusiuosius, rinkome įvairius įrodymus“, – prisiminė A.Paulauskas.
Santariškių Patologijos centre jis susidūrė su sovietų kariškiais, jau atvykusiais paimti savo leitenanto kūną. „Tada teko vienam su jais taip tvirtai pašnekėti ir paaiškinti, kad turime atlikti skrodimą ir visa kita. Iš jų pusės buvo kažkokių priekaištų, kad kūną paslėpėme, neatiduodame, bet galiausiai jie manęs paklausė ir kūną paliko“, – tvirtina jis.
Tačiau epizodo, kaip A.Blažys po kelių dienų jam tylomis perdavė kulką, A.Paulauskas neprisiminė: „Tokio epizodo neatsimenu, tačiau panašių situacijų buvo tūkstančiai. Paskui man nešė daug įvairių įrodymų.“
Generalinio prokuroro rankos nebuvo paskutinė šios kulkos stotelė. Baimindamiesi, kad Lietuvoje atlikti nepriklausomą ekspertizę gali sutrukdyti sovietai, prokurorai surinktą tyrimo medžiagą išvežė tirti į Lenkiją.
Surinktus įrodymus reikėjo gabenti lyg kontrabandą. Siekdami apsaugoti krovinį nuo kratos pasienyje, į Lenkiją medžiagą prokurorai vežė paslėpę.
Tas laisvės troškimas
„Ta naktis buvo baisi ir nemaloni, bet tuomet apie tai negalvojome. Dirbome kryptingai, visi buvo labai organizuoti. Tai buvo siaubinga, bet fantastiška naktis ta prasme, kad visi buvo žiauriai vieningi“, – tikina A.Blažys.
Jis pamena, kad tomis dienomis teko daug dirbti, todėl sausio 12-ąją jautėsi pervargęs ir nusprendė prigulti pailsėti. Jo namuose tuomet kaip tik svečiavosi motina.
„Aš užmigau, pradėjo šaudyti, todėl atėjo mano mama ir pradėjo žadinti: „Vaikeli, kelkis, tau reikia eiti“. Įsivaizduojate, mama, kuri, taip sakant, nuo manęs plaukus renka, saugo, globoja, atėjo ir pasakė: „Vaikeli, kelkis, tau reikia eiti“. Tai jaudina mane ir šiandien. Tai rodo, koks buvo laisvės troškimas“, – su nuostaba kalbėjo vyras.
