– Kodėl pasirinkote istorijos studijas Vilniaus universitete?
– 1981-1982 metais pasirinkimo galimybės, kaip žinoma, buvo ribotos. Tačiau istoriją rinkausi sąmoningai suprasdamas, jog žinome ne visą istoriją. Tai buvo gilus sovietmetis, man rūpėjo Lietuvos istorija, tikėjausi pabaigęs mokslus ją papasakoti tokią, kokia ji yra iš tiesų, o ne kokia tuo metu buvo matoma.
Pirmą kartą į istoriją neįstojau. Įstojau antru bandymu, tačiau per tą laikotarpį patyriau pasaulėžiūrinį virsmą ir 1982 metais sukūriau pirmą atsišaukimą, kviečiantį į Nepriklausomą Lietuvą. Aišku, tai tebuvo jaunatviškas maksimalizmas, tačiau jo vedamas rinkausi istorijos studijas.
Istoriją rinkausi sąmoningai suprasdamas, jog žinome ne visą istoriją. Tai buvo gilus sovietmetis, man rūpėjo Lietuvos istorija, tikėjausi pabaigęs mokslus ją papasakoti tokią, kokia ji yra iš tiesų, o ne kokia tuo metu buvo matoma.
– Ar dabar, jūsų manymu, dar liko „nepažintos“ ar „nepapasakotos“ istorijos?
– Manau, kad pasikeitė galimybės pažinti istoriją. Tačiau neatskleistų, nepažintų dalykų yra labai daug. Net gaila būna rašant knygą, jog negali įsigilinti į visus aspektus. Matyti, kad iš jų tikrai gali išeiti kitos istorijos. Istorija yra begalinis tyrimas ir jis niekada nesustoja.
Viena tema esu parašęs daugybę straipsnių, išleidau tris knygas – ir jos visos vieną kitą papildo. Nors tai tėra dvidešimt penkerių metų laikotarpis, tačiau vis tiek atsiranda naujų šaltinių, atsiveria nauji klodai. Šioje vietoje istorija niekada nesustoja, tad nereikia įsivaizduoti, kad Bumblauskas jau viską padarė [šypsosi].
– Kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti Vilniaus universiteto istorijos studentas?
– Sakyčiau, kad atkaklumu. Kartais dalis studentų nuleidžia rankas jau studijų metais, t. y. nustoja būti smalsūs, nors tokie iš pat pradžių buvo. Istorija, istorinis tyrimas, užsiiminėjimas istorija yra gyvenimo darbas. Juk dažnas, baigęs istorijos studijas, nebūtinai tampa profesionaliu istoriku, bet savo žinias, gebėjimą analizuoti išnaudoja būdamas visai kitose srityse.
Pažįstu istorikų, kurie dirba Užsienio reikalų ministerijoje, Valstybės saugumo departamente, Krašto apsaugos ministerijoje, praktiškai visose valstybės tarnybos srityse. Istorikų yra Lietuvos kariuomenėje, buvusių istorikų yra tarp aukštų karininkų, generolų.
– Kaip istoriko žinios ir gebėjimai praverčia Seime?
– Labai praverčia. Matyt, be šių žinių nebūčiau tapęs iki šiol vieninteliu Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku, paskirtu jau per pirmą kadenciją. Iki rinkimų dvidešimt metų analizavau su slaptomis tarnybomis, nacionaliniu saugumu susijusią sritį – tai davė šansą būti ne tik pastebėtam, bet ir panaudoti tuos sugebėjimus.
Turiu pasakyti, kad atliekant parlamentinius tyrimus man, kaip istorikui, žymiai paprasčiau. Kiekvienoje analizėje metodai yra panašūs, pirmiausiai susiję su šaltinių paieška. Dažnas politikas tų šaltinių neieško, jų kritiškai neanalizuoja, o priima pagal politinę konjunktūrą. Jam naudinga, kad būtų vienas šaltinis išgirstas, o kiti ignoruojami, bet analizuojant iš esmės matyti visuma ir galiausiai vis tiek prisikasi prie siekto tikslo, tik be politinio šleifo.
Daugiau apie studijas Vilniaus universiteto Istorijos fakultete galite rasti čia: http://www.if.vu.lt/
