Remdamasi archyviniais dokumentais, publikuotais amžininkų atsiminimais, tarpukario periodika, istoriografija bei interviu su Smetonų ir Tūbelių šeimų artimaisiais, autorė pasakoja seserų ir jų palikuonių likimus. S. Smetonienės ir J. Tūbelienės biografijas papildo gausi vaizdinė medžiaga, pirmą kartą skelbiamos nuotraukos iš privačių archyvų.
Pteikiame ištrauką iš knygos „Sofijos Smetonienės veikla Kaune pirmosios Prezidento Antano Smetonos kadencijos metais“
***
1919 m. sausio 2 d. Kaunas tapo laikinąja Lietuvos Respublikos sostine. Šis virsmas nebuvo visiškai atsitiktinis. Dar XIX a. viduryje, po 1863–1864 m. sukilimo, Kaunui tapus gubernijos administracijos centru, į čia iš Vakarų Lietuvos buvo perkeltas Žemaičių vyskupijos centras. Kurį laiką Kaunas net buvo vadinamas Žemaitijos sostine. XX a. pradžios lietuviškoje spaudoje, be kita ko, sustiprėjo diskusija apie galimą Kauno kaip būsimos Lietuvos sostinės perspektyvą, kurią palaikė to meto prokatalikiškoji inteligentija. Vis dėlto Vilniaus statusas darėsi vis svarbesnis: nuo 1905 m. iki 1918 m. jame telkėsi žinomiausi lietuvių visuomenės veikėjai, įvairių lietuvių draugijų centro būstinės. Būtent Vilniuje buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės aktas. 1920 m. Lenkijai sulaužius Suvalkų sutartį ir okupavus Vilnių, spalio 9-oji dvidešimčiai metų tapo Gedulo diena visai šaliai.
Po Pirmojo pasaulinio karo apgriautas miestas nepriminė europietiškos sostinės. Net ir iki karo gubernijos centras nebuvo puošnus, tik atliko svarbų gynybinės tvirtovės vaidmenį.
Kaip atrodė tuometis Kaunas, galima įsivaizduoti iš publikuotų atsiminimų. M.Yčas rašė: „Jau iš stoties važiuojant, mano išsvajotasis mūsų kultūros centras pasirodė menkoje šviesoje. Traukėsi ilga, plati topoliais apsodinta gatvė. Iš abiejų pusių riogsojo apšepę, nuskurę, įvairiomis spalvomis dažyti namiūkščiai su nukrypusiais stogais; gatvė duobėta, šaligatviai iš lentų nukloti. Toliau, važiuojant į centrą, vaizdas irgi buvo nekoks. Laisvės alėja, kuri dabar taip išsipuošusi, apstatyta gražiais namais, kurie gali būti papuošalu kiekviename Europos kultūriniame mieste, kaip ji nepanaši į savo prototipą, kuris Nikolajevskiu prospektu buvo vadinamas.
Greta kelių mūrinių namų, dviem aukštais iškilusių, taip pat apšepusių ir nuskurusių, kyšojo mediniai namukai, kuriuos vargu buvo galima namais pavadinti. Tose lūšnelėse krautuvėlės menkai atrodė. Nė vieno padoresnio lango, kuris galėtų praeivio akį pavilioti. Šaligatviai daugumoj taip pat buvo mediniai, sukalti iš lentų. Kanalizacijos jokios: lietui palijus, gatvės patvindavo ir šaligatviai plaukiodavo.
Šiąja paplūdusia gatve plaukė vieno arklio tempiama, ilgai dar puošusi Kauną, šveicaro Diupono gražuolė konkė. Einant pas Leoną, teko pereiti kiaulių ir arklių rinką, kur dabar karo muziejaus puošnus sodelis ir dailus gėlių darželis prieš Užsienio reikalų ministeriją. Kitos gatvės buvo dar menkiau už Nikolajevskij prospektą sutvarkytos ir niekuo nesiskyrė nuo provincijos miestų. Per Viliją [Nerį] nebuvo jokio tilto, plaukiojo tik keltuvas. Per Nemuną buvo tik vienas geležinkelio tiltas. Ties Vytauto bažnyčia per Nemuną plūduriavo medinis tiltas, kuris, pradėjus šalti arba ledams eiti, būdavo išardomas ir nuimamas.“
Miestas buvo įvairiatautis, todėl gatvėje dažniau kalbėta rusiškai, lenkiškai, žydiškai, vokiškai, o lietuviškai kalbančiųjų buvo reta.
Miestas buvo įvairiatautis, todėl gatvėje dažniau kalbėta rusiškai, lenkiškai, žydiškai, vokiškai, o lietuviškai kalbančiųjų buvo reta.
Vos aprimus Nepriklausomybės kovoms, S.Smetonienė su sūnumi grįžo į Kauną. Duktė Marija liko Šveicarijoje baigti gimnazijos. Laikinoji sostinė tuo metu nė iš tolo nepriminė gražaus ir taikaus miesto. Kova su Lietuvos nepriklausomybės priešais tęsėsi, politinė situacija buvo labai įtempta.
Prezidento žmona turėjo iškart įsijungti į visuomeninį gyvenimą, su Prezidentu dalyvauti įvairiuose renginiuose ir stengtis atlikti savo pilietinę pareigą, būti naudinga konkrečiais darbais, nuoširdžia pagalba. Iki 1920 m. lapkričio 21 d. tebevyko intensyvios Lietuvos nepriklausomybės kovos (bei joms pasibaigus), miesto ligoninės buvo perpildytos mūšiuose sužeistų Lietuvos savanorių, tad S.Smetonienė kasdien po keletą valandų praleisdavo karo ligoninėje. Drauge su kitomis Lietuvos Vyriausybės narių žmonomis ji teikė ligoniams maistą, vaistų ir vien savo apsilankymu kėlė kareivių dvasią.
Grįžusi iš Šveicarijos Sofija turėjo nemažai rūpesčių įsikurti Prezidentui skirtuose rūmuose. 1919 m. balandžio 6 d. išrinktas pirmasis Prezidentas Kaune iš pradžių net neturėjo padoraus buto. Tuo metu mieste labai stigo patalpų ne tik besikuriančioms valstybinėms įstaigoms, bet ir valstybės tarnautojams. A.Smetonai ir jo šeimai buvo reikalingas nors ir nedidelis, bet reprezentatyvus namas. Šioje situacijoje kilniai pasielgė grafas Alfredas Jonas Tiškevičius, kaip tik turėjęs nedidelę, bet gražią, vieno aukšto šviesiai geltonos spalvos vilą pačiame Kauno centre, netoli Vytauto kalno, Laisvės alėjos ir Vytauto prospekto kampe. Mėgęs po užsienį keliauti grafas retai apsilankydavo šiuose namuose, todėl perleido prezidentūrai su visais baldais ir tarnais.
Šiandien vila išlikusi tik senose nuotraukose, nes tarpukariu buvo nugriauta. Jos vietoje iškilo Valstybės saugumo departamento rūmai, dabar – Kauno apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas (K. Donelaičio g. 25). Tiškevičių viloje A. Smetona gyveno kelis mėnesius. Vieną reprezentatyviausių miesto pastatų – buvusią Kauno gubernatoriaus rezidenciją – tuo metu buvo užėmęs vokiečių civilinės valdžios pareigūnas dr. E.Zimmerle. 1915 m. čia buvo apsistojęs ir Vokietijos kaizeris Wilhelmas II.
Nuo 1916 m. iki 1918 m. pradžios rūmuose rezidavo vokiečių karinės valdžios viršininkas kunigaikštis F.J.Iseburgas-Birsteinas, pagarsėjęs žiaurumu ir visos Lietuvos engimu.
1919 m. rugsėjo 1 d. vokiečių administracija pagaliau apleido rezidenciją. Į naujuosius Prezidento rūmus pirmiausia įsikėlė A.Smetona su prezidento kanceliarija. Taigi pastatas gavo ir naują pavadinimą – Prezidento rūmai, arba Prezidentūra. Prezidentas rado jau gana tvarkingą ir prabangų interjerą. Buvo atsižvelgta, kad besikurianti valstybė yra neturtinga, todėl apsieita be didesnių pertvarkymų. Tad į Kauną sugrįžusi S.Smetonienė įsikūrė Prezidentūroje.
Buvo atsižvelgta, kad besikurianti valstybė yra neturtinga, todėl apsieita be didesnių pertvarkymų. Tad į Kauną sugrįžusi S.Smetonienė įsikūrė Prezidentūroje.
Jau pirmosios A.Smetonos kadencijos metu susiklostė tradicija, jog Prezidento rūmuose įsikuria ne tik kanceliarija, bet ir šeima. Dalis patalpų buvo palikta Prezidento darbui ir reprezentacijai, kita dalis tapo privačiu Prezidento šeimos butu. Rūmų planas ir interjeras mažai pakeistas nuo gubernatūros laikotarpio. Abiejuose aukštuose buvo po 11 kambarių, parketo grindys, olandiškos baltų koklių krosnys.
Vakarinėje dalyje iškilo papildomų pastatų – fligelis ir arklidė-ratinė, virš kurios pristatytas antras aukštas naudotas gubernatoriaus kanceliarijai. Vieno aukšto mūriniame fligelyje buvo įrengta gubernatūros virtuvė, ten gyveno virėjas ir liokajus. Prezidentūros šeimininkai arklidę-ratinę pavertė garažu, kuriame buvo laikomas prezidento automobilis, ir butu vairuotojui.
Prezidentūros rūmai nebuvo ištaigingi, stovėjo atokiai nuo gatvės ir buvo atitverti geležine tvora. Iš Prezidento (dabar Vilniaus – aut. past.) gatvės į Prezidentūros kiemą buvo galima įvažiuoti pro gana aukštus ir plačius suveriamus geležinius vartus. Dieną jie visuomet buvo atidaryti ir prie jų stovėjo policininkas. Iš gatvės pusės Prezidentūros aikštę ratu supo išgrįstas kelias.
Aikštės vejos viduryje plytėjo didelis gėlynas, o pastatą juosė neaukšta gyvatvorė. Pagrindinį įėjimą į rūmus nuolatos saugojo ginkluoti karininkai. Prezidento šeimos butas turėjo atskirą įėjimą iš namo galo, buvo nedidukas ir kuklus. Jį sudarė nedidelis salonas, kur ponia S. Smetonienė priiminėjo svečius, jos miegamasis su prieškambariu, sūnaus kambarys, dar vienas mažas miegamasis, tarnaitės kambarys ir vonia. 1919 m. tokį butą buvo galima laikyti prezidentiniais apartamentais, bet po dešimtmečio, antrosios A. Smetonos kadencijos metais, maždaug tokio dydžio butus Kaune turėjo aukštesnieji valdininkai, karininkai ir kiti tarnautojai.
Ne mažiau rūpesčių Sofijai kėlė sūnaus Juliaus ligos bei maištaujanti paauglė duktė. Iš Šveicarijos į Kauną skrido liūdesio pilni laiškai, kad ji jau pavargusi būti atskirta nuo tėvų ir gimtinės, kad mokytis sunku, o griežta vienuolių tvarka nepaliekanti jokio atokvėpio: visą laiką reikia arba mokytis, arba melstis, arba dirbti mokyklai naudingus darbus – jokių pramogų, jokio laisvalaikio. Mokslas vienuolyno gimnazijoje Marijai buvo taip įgrisęs, jog ji net svarstė pabėgti. Tačiau nesiryžo, nes neturėjo nei pinigų, nei kelionės dokumentų.
Ne mažiau rūpesčių Sofijai kėlė sūnaus Juliaus ligos bei maištaujanti paauglė duktė. Iš Šveicarijos į Kauną skrido liūdesio pilni laiškai, kad ji jau pavargusi būti atskirta nuo tėvų ir gimtinės, kad mokytis sunku, o griežta vienuolių tvarka nepaliekanti jokio atokvėpio:
Gimnazijos administratorės seserys uršulietės stengėsi ją sulaikyti ir atkalbėti. Turėjo įsikišti ir tėvai.
S.Smetonienė laiške vyrui rašė: „Siunčiu Tau antrą Marutės laišką, nors jis vėliau atėjo, bet matyt buvo viena diena anksčiau rašytas. Kaip aš numaniau visai mergaitė išdūko. Matyt iš to laiško, kad buvo sumaniusi nieko mums nepranešusi grįžt namon ir buvo tikra, kad tai jai pasiseks, bet pamačiusi, kad seserys jos neleidžia, baisiai supyko ir pradėjo man siųst telegramas ir laiškus. Antra man aišku, kad pasiėmusi pinigus iš uršuliečių neatidavė jų į kasą, bet laikė pas save: bijau, kad iš tų pinigų mažai kas bus išlikę. <...> Rašiau Marutei, kad ji turės likt ir pabaigt St. Croix, ir kad tuoj visus pinigus atiduotų seserims, o man praneštų, kiek paėmė iš Uršuliečių, kiek liko iš kelionės ir kiek įdavė dabar į St. Croix. Buvo gi mano ir Tavo aiškiai Marutei įsakyta atiduot visus pinigus St. Croix, o pasilikt sau 20–30 fr. Kaip ji išdrįso nepaklausyt – nesuprantu. Reikia ir Tau ją pabart. Aš jai rašiau, kad Velykoms po tai istorijai ji negrįš namon, o jei nesusitaikys, tai ir vasaros vakacijas (atostogas – aut. past.) turės praleist Šveicarijoj.“
Nors nėra išlikusių A.Smetonos laiškų dukteriai, tačiau galima suprasti, kad tėvas mandagiai, bet griežtai liepė baigti tokias kalbas ir susikaupti rimtam darbui. Todėl vėliau rašytame laiške Marijos nuotaika kardinaliai pasikeitusi: „Mano Mamūsiuk, aš bais Jūsų visų pasiilgstu, bet jau artinas vakacijos ir laikas kur mes susirinksim kartu. Aš nuolat skaitau dienas, savaites ir mėnesius, kurie reiks dar praleist pas Uršulietes. Aš gavau neseniai nuo Mamūko laiškelį atsakytą į mano laišką apie St. Kroicę rašytą, bet mano norai ir nuomonė visai persimainė, ką Mamūkas galėjai patėmint perskaičius mano laiškus po tam rašytus.“
Apsiraminusi Marija suprato, kad gimnaziją reikės baigti Šveicarijoje, todėl vėlesniuose laiškuose daugiau klausinėjo apie namiškius, situaciją Lietuvoje, o savo kaprizų daugiau nerodė. 1920 m. lapkričio 27 d. laiške duktė rašė: „O kad Mamūkas žinotum, kaip aš Jūsų visų pasiilgau ir kaip vakare atsigulu man pasidaro teip liūdna, teip liūdna, kad aš esu teip toli nuo Lietuvos, bet viliuos, kad per Velykas galėsiu atvažiuot namon. Mamūk, prašau man rašyt aš labai, labai labai laukiu laiškelio. Prašau man rašyt, ar Tėtė važiuos Amerikon? Ar gal turi Lietuvoj kokią nors vietą? Ar Juliukas mokinas? Ar Morta sugrįžo seniai jau iš fronto? Teisybė dar vieną daiktą užmiršau parašyt.
Mes per Kalėdas turim siųst mūsų ketvirčius namon. Aš nemanau, kad mano bus blogi laipsniai (pažymiai – aut. past.), bet kad iš matematikos ir prancūzų kalbos bus puikūs neprižadu.“
Šių laiškų ištraukos jokiu būdu negali atspindėti motinos ir dukters santykių, bet suteikia nemažai informacijos. Marijai, kaip vyriausiam vaikui šeimoje, teko didelis krūvis. Ji turėjo tapti geru pavyzdžiu jaunesniajam broliui bei pateisinti nemažus tėvų lūkesčius.
Šių laiškų ištraukos jokiu būdu negali atspindėti motinos ir dukters santykių, bet suteikia nemažai informacijos. Marijai, kaip vyriausiam vaikui šeimoje, teko didelis krūvis. Ji turėjo tapti geru pavyzdžiu jaunesniajam broliui bei pateisinti nemažus tėvų lūkesčius. Baigusi gimnaziją mergina nesiekė aukštojo mokslo, o ištekėjusi už buvusio prezidento adjutanto pulkininko Aloyzo Valušio sėkmingai įsiliejo į visuomeninį Kauno gyvenimą. Kadangi gerai mokėjo prancūzų kalbą, tapo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos referente ir ja dirbo iki pat 1940 m. birželio. Baigta vakarietiška gimnazija M.Smetonaitei suteikė gana platų akiratį, išmokė bendravimo meno, todėl diplomatiniuose sluoksniuose buvo kalbama, jog Prezidento duktė esanti ne tik daili, bet ir protinga pašnekovė.
Juozo ir Jadvygos Tūbelių šeimos gyvenimas Kaune
Su būsimuoju vyru Jadvyga greičiausiai susipažino Smetonų namuose. J.Tūbelis buvo vienas geriausių A. Smetonos bičiulių dar nuo Mintaujos gimnazijos laikų. Baigę gimnaziją Antanas ir Juozas išvyko studijuoti į skirtingus universitetus, bet 1911 m. J.Tūbeliui grįžus į Lietuvą draugystė atsinaujino. XX a. pradžioje išsilavinimas tapo svarbesne sąlyga nei bajoriška kilmė, todėl mokslus baigę ūkininkaičiai tapo pageidaujamais jaunikiais bajorų dukterims.
Be to, tuo metu susiklostė tam tikra unikali situacija: jaunieji lietuvių inteligentai šeimos gyvenimą įsivaizdavo skirtingai nei jaunimas šiuo metu. Asmeninę laimę jie norėjo sieti kartu su meile ir darbu tėvynei, todėl jų išrinktosios turėjo būti ne tik išsilavinusios, bet ir tikros lietuvių tautos patriotės. Be to, buvo svarbu, kad žmona būtų supratinga ir pagelbėtų visuomeninį darbą neatlygintinai dirbančiam vyrui.
Atlikusi pavestas užduotis su Lietuvos delegacija Paryžiaus taikos konferencijoje, Jadvyga grįžo į Lietuvą. 29 metų moteriai buvo pats laikas pagalvoti apie šeimą. Žavios, veiklios, išsilavinusios valstybės tarnautojos rankos siekė daugelis tuometės Lietuvos politikos veikėjų: A.Voldemaras, P.Klimas ir kiti.
Tačiau 1920 m. vasario 7 d. J.Chodakauskaitė ištekėjo už darbštaus ir praktiško ekonomisto, veiklaus visuomenininko, žemės ūkio ir valstybės turtų ministro Juozo Tūbelio. 1918 m. balandį grįžęs į nepriklausomą Lietuvą, J. Tūbelis nuo pirmos dienos ėjo atsakingas valstybės tarnybos pareigas. Pirmiausia dirbo Lietuvos Tarybos švietimo komisijoje. Po kelių mėnesių, 1918 m. lapkritį, buvo išrinktas žemės ūkio ir valstybės turtų ministru ir su kelių mėnesių pertrauka (iki 1919 m. spalio) juo dirbo iki 1920 m. birželio. Nuo 1919 m. balandžio iki 1920 m. birželio J. Tūbelis vadovavo ir Švietimo ministerijai.
Lietuvių visuomeninio gyvenimo įžymią porą Juozą ir Jadvygą Tūbelius Vytauto Didžiojo bažnyčioje Kaune sutuokė kun. J. Tumas-Vaižgantas.
Lietuvių visuomeninio gyvenimo įžymią porą Juozą ir Jadvygą Tūbelius Vytauto Didžiojo bažnyčioje Kaune sutuokė kun. J. Tumas-Vaižgantas.
Istoriografijoje plačiai išplitusi klaida, kad Tūbeliai susituokę 1919 m. vasarį. Bet tuo metu Jadvyga dar dirbo užsienyje. Be to, J.Tūbelienės prisiminimuose išliko ypatinga vestuvių puota, vykusi Prezidento rūmuose, kurioje dalyvavo visa Vyriausybė, mat jaunikis tuo metu buvo Lietuvos Vyriausybės narys, o nuotaka – Prezidento svainė. Santuokai netrukdė ir skirtinga sutuoktinių kilmė.
Nors J.Tūbelis buvo kilęs iš valstiečių, bet finansine prasme Tūbelių ūkis buvo našesnis ir pelningesnis nei A.Chodakausko dvaras. J.Tūbelio tėvas buvo paveldėjęs 20 ha, per kelerius metus padidino iki 56 ha, vėliau nupirko dar apie 200 ha ūkį, be to, nuomojo po baudžiavos panaikinimo nugyventą Augustinavo dvarą.
Ir A.Chodakauskas, ir senasis J.Tūbelis buvo bažnyčių geradariai: A.Chodakauskas finansavo Suosto bažnyčios statybą, todėl jo ir žmonos palaikai ilsisi šios bažnyčios šventoriuje, o J.Tūbelis buvo pagrindinis Panemunėlio bažnyčios fundatorius.
1933 m. mirusį J. Tūbelį, Ministro Pirmininko tėvą, palaidojo ne bažnyčios šventoriuje, o Joneliškių kapinėse prie Panemunėlio, Rokiškio rajone, pastatė jam gražų mauzoliejų. Savo išsilavinimu ir plačiu akiračiu, veiklumu, elegantiška išvaizda ir maloniu būdu J.Tūbelis tikrai galėjo sužavėti daugelį moterų.
Veikiausiai tikrai ne paskutinį vaidmenį suvaidino faktas, jog buvo artimas Smetonų bičiulis, pelnęs patikimo žmogaus reputaciją. Todėl Jadvygos artimieji pritarė šiai santuokai ir linkėjo porai visokeriopos sėkmės. Ir keista, ir liūdna, kad šis, antras pagal svarbą po A. Smetonos, Pirmosios Lietuvos Respublikos veikėjas ir kūrėjas 2000 m. atliktoje apklausoje net nepateko į populiariausių Lietuvos veikėjų šimtuką.
J.Tūbelis gimė 1882 m. balandžio 18 d. Ilgalaukių kaime, Panemunėlio valsčiuje, šiandienėje Rokiškio apskrityje, pasiturinčio ūkininko Juozo Tūbelio ir Barboros Tūbelienės (Stašytės) šeimoje.
Juozas buvo pirmagimis sūnus, vėliau gimė seserys Ona ir Viktorija. Motina mirė gana anksti, tad tėvas vedė antrą kartą ir susilaukė dar dviejų vaikų – dukters Emilijos ir sūnaus Liongino. Nuo vaikystės Juozas buvo labai imlus mokslams, didelis patriotas. Gabų ir darbštų berniuką pirmasis pastebėjo jo krikštatėvis, įžymus Rokiškio krašto švietėjas kun. Jonas Katelė.
Nuo vaikystės Juozas buvo labai imlus mokslams, didelis patriotas. Gabų ir darbštų berniuką pirmasis pastebėjo jo krikštatėvis, įžymus Rokiškio krašto švietėjas kun. Jonas Katelė.
Panemunėlyje Juozas baigė pradžios mokyklą, o nuo 1893 m. mokėsi Mintaujos gimnazijoje. Kaip geriausias klasės mokinys privalėjo garsiai skaityti maldą, o klasė turėjo choru pritarti. Carinės valdžios nurodymu 1896 m. buvo įsakyta visose mokyklose maldas skaityti rusų kalba. Už pasipriešinimą šiam gimnazijos vadovybės reikalavimui keturiolikmetis Juozas su keliais bendraklasiais buvo pašalintas iš mokyklos.
Leidimo grįžti į gimnaziją tęsti mokslų J. Tūbelis išvyko į Peterburgą. Šis drąsus poelgis buvo vienas įspūdingiausių jo vaikystės prisiminimų, kurį dažnai pasakodavo artimiesiems. Po daugelio metų „Amerikos balso“ žurnalistui tai papasakojo ir J. Tūbelienė, kuri taip pat labai didžiavosi vyro drąsa.
Pasak jos, galima tik įsivaizduoti, kiek drąsos reikėjo paaugliui susiruošti į ilgą kelionę traukiniu ir milžiniškame mieste ieškoti Švietimo ministerijos, į kurią vyko be jokio susitarimo.
Pasak jos, galima tik įsivaizduoti, kiek drąsos reikėjo paaugliui susiruošti į ilgą kelionę traukiniu ir milžiniškame mieste ieškoti Švietimo ministerijos, į kurią vyko be jokio susitarimo.
Ko gero, du gimnazistai, atkeliavę iš gilios provincijos su purvinais batais, turėjo atkreipti daugelio Švietimo ministerijos tarnautojų dėmesį ir dar labiau nustebinti sužinojus, kad vaikai ieško ministro. Kažkokiu būdu ministras išgirdo apie atvykėlius, susitiko su jais ir išklausė reikalą. Nepaprastai nustebintas įvykio jis sutiko leisti vaikams mokyklose melstis lietuviškai, taip pat pasirūpino, kad abu prašytojai saugiai pasiektų namus.
Ši istorija išlikusi ir kun. V. Mirono prisiminimuose. 1896 m. rudenį jis kartu su kitais 33 lietuviais buvo pašalintas iš Mintaujos gimnazijos už atsisakymą skaityti maldą rusiškai. Išmesti iš gimnazijos lietuviai parašė laišką net popiežiui. V.Mironas į Peterburgą vyko kartu su A.Smetona ir J.Tūbeliu. Galų gale moksleiviai savo tikslą pasiekė, tačiau, nors bausmė buvo panaikinta, gimnazijoje jie tapo nepageidaujami. Tad ir V. Mironas, ir J. Tūbelis į Mintaują nebegrįžo. 1898 m. jaunuoliai įstojo į Liepojos gimnaziją, kurią baigė 1902 m.
Tėvas labai didžiavosi sumaniu ir gabiu sūnumi, todėl sudarė visas sąlygas jam mokytis. Juozas nuo jaunystės buvo visuomeniškas, aktyvus patriotas, geraširdis ir jautrus visiems, kuriems reikia pagalbos, patarimo.
Mokydamasis gimnazijoje buvo apsuptas veiklių lietuvių patriotų būrelio, greitai įsitraukė į nelegalias lietuvių draugijas, platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Rinkdamasis profesiją Juozas viską apsvarstė praktiškai ir pirmiausia panoro tapti gydytoju. 1902–1903 m. Varšuvos universitete studijavo mediciną, bet jau per pirmuosius metus suprato, kad medicina nėra tikrasis jo pašaukimas.
Grįžęs iš Varšuvos, kurį laiką gyveno Panevėžyje ir buvo įsteigęs slaptą lietuvių mokyklą. Rizikinga, bet garbinga daraktoriaus veikla leido užsidirbti pragyvenimui. Jaunasis daraktorius dalyvavo slaptoje lietuvių tautinėje veikloje, o nuo 1904 m., panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, bendradarbiavo su lietuvių laikraščiais, į lietuvių kalbą vertė populiarius leidinėlius religijos ir žemės ūkio klausimais, dirbo kartu su kalbininku J. Jablonskiu ir tyrinėjo rytų aukštaičių tarmę.
Supratęs, jog niekada netapsiąs puikiu gydytoju, J.Tūbelis nutarė studijuoti agronomiją. Žemės ūkis, ekonomika jam buvo artima nuo vaikystės, apie tai nuolat girdėdavo iš savo tėvo. Tad 1904 m. išvyko į Rygą ir įstojo į Politechnikos instituto Agronomijos skyrių, 1908 m. tapo diplomuotu agronomu.
Apskritai Tūbelių šeima buvo gana apsišvietusi, bendravo su vietiniais kunigais ir švietėjais, skaitė draudžiamą lietuvišką spaudą, taigi berniukas augo apsuptas lietuvybės puoselėtojų.
Kalbant apie mokslus, būtina pabrėžti, kad retas ano meto ūkininkų sūnus turėjo galimybę rinktis studijas, nes tėvai troško investuoti tik į būsimus kunigus. O Juozas pats rinkosi, ką studijuoti. Apskritai Tūbelių šeima buvo gana apsišvietusi, bendravo su vietiniais kunigais ir švietėjais, skaitė draudžiamą lietuvišką spaudą, taigi berniukas augo apsuptas lietuvybės puoselėtojų. Tėvas gerai suprato išsilavinimo reikšmę, todėl visus penkis vaikus išleido į mokslus. Baigęs agronomijos studijas, iki 1910 m. Juozas gyveno Rygoje ir mokytojavo mokyklose.
Tuo metu šiame mieste telkėsi nemaža lietuvių bendruomenė, buvo leidžiami lietuviški laikraščiai. J.Tūbelis redagavo lietuvišką „Rygos garsą“, buvo vienas iš „Juokdario“ redaktorių. Vėliau bendradarbiavo ir su A.Smetona leidžiant „Viltį“. Spaudoje dažnai pasirašinėjo Juozo Kurmelio slapyvardžiu.
Nors veikla redakcijoje buvo įdomi, Juozas svajojo grįžti į Lietuvą ir dirbti pagal tikrąją specialybę. Ilgai ieškojęs agronomo vietos Lietuvoje, pagaliau ją gavo ir 1910–1914 m. dirbo agronomu Kauno, Raseinių, Šiaulių apskričių žemėtvarkos komisijose. Jo pastangomis dauguma šių apskričių ūkininkų išsikėlė gyventi į vienkiemius, o parceliuojami dvarai atiteko lietuviams. Tarnaudamas carinės Rusijos administracijoje, J.Tūbelis niekada nebijojo viešai pasisakyti esąs lietuvis. Jis buvo pirmasis lietuvių agronomas, skaitęs paskaitas lietuviškai.
Sėkmingą darbą Lietuvoje nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. 1915 m. J.Tūbelis buvo mobilizuotas į Rusijos imperijos kariuomenę, bet fronto išvengė. Apie jo „dosnią ranką“ ir pagalbą Vilniaus lietuviams karo metais jau minėta. 1917 m. buvo demobilizuotas ir trumpai dirbo Voroneže Lietuvių švietimo komisijoje, vadovavo Agronomų sekcijai, registravo šios srities specialistus, rengė Lietuvos žemės ūkio tvarkymo projektus.
Apie Lietuvos nepriklausomybę sužinojo būdamas Rusijoje ir tuoj pat nutarė grįžti. 1918 m. sugrįžęs į Vilnių pirmiausia dirbo Lietuvos Tarybos švietimo komisijoje, rengė programas žemės ūkio mokykloms, redagavo „Lietuvos aido“ priedą „Žemės ūkis“. Nuo 1919 m. balandžio 12 d. iki 1920 m. birželio 19 d. dirbo švietimo ministru. 36 metų visuomenininkas, turintis sąžiningo ir gaspadoriško žmogaus reputaciją, 1918 m. lapkričio 11 d. buvo paskirtas žemės ūkio ir valstybės turtų ministru.
Ministro pareigos tik skambėjo išdidžiai, o iš tiesų reiškė, kad ministras J.Tūbelis šiaip ne taip nusamdė „Bristolio“ viešbutyje du kambarius ministerijai ir pasikvietė tris agronomus jai organizuoti.
Šias pareigas jis ėjo iki 1919 m. kovo 12 d. Politinė karjera nutrūko 1920 m. gegužės 15 d. išrinkus Steigiamąjį Seimą, nes Tautos pažangos partija jame negavo nė vienos vietos.
Pasitraukęs iš politikos, J.Tūbelis pasinėrė į ūkinę veiklą, rūpinosi žemės ūkio modernizavimu ir kooperacija. 1921 m. su bendraminčiais įkūrė Lietuvos žemės ūkio draugiją, kuri 1923 m. peraugo į „Lietūkį“.
Pasitraukęs iš politikos, J.Tūbelis pasinėrė į ūkinę veiklą, rūpinosi žemės ūkio modernizavimu ir kooperacija. 1921 m. su bendraminčiais įkūrė Lietuvos žemės ūkio draugiją, kuri 1923 m. peraugo į „Lietūkį“. 1925 m. suorganizavo „Maisto“ bendrovės susijungimą su kooperatyvinėmis bendrovėmis ir tapo AB „Maistas“ pirmininku. 1926 m. ėmėsi pienininkystės pramonės: pirmiausia pasiūlė perorganizuoti pieninių sąjungą į vieną stambią pienininkystės bendrovę „Pienocentrą“ ir tapo pirmuoju jos vadovu.
Į aktyvią politinę veiklą J. Tūbelis grįžo tik po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, kai pučą surengę kariškiai pasiūlė A. Smetonai Prezidento postą. Tad 1927 m. gegužės 3 d. Ministro Pirmininko A. Voldemaro suformuotoje vyriausybėje J. Tūbelis buvo paskirtas finansų ministru. Švenčiant Lietuvos nepriklausomybės pirmąjį dešimtmetį, 1928 m. jis buvo apdovanotas Gedimino III laipsnio ordinu už nuopelnus valstybei.
1929 m. rugsėjo 23 d. Prezidento A. Smetonos paskirtas Ministru Pirmininku, J. Tūbelis vadovavo trims vyriausybėms ir kartu ėjo finansų ministro pareigas (iki 1938 m. kovo 24 d.). J.Tūbelis tapo ilgiausiai dirbusiu Ministru Pirmininku tarpukario Lietuvoje.
Iš pareigų atsistatydino tik Lietuvai priėmus Lenkijos ultimatumą dėl diplomatinių santykių užmezgimo. Jo, kaip finansų ministro, vykdoma atsargi politika leido atlaikyti krizę, valstybė nesiskolino ir litas liko stabilus. Ekonomistų nuomone, J. Tūbelis labai prisidėjo prie Lietuvos finansų stabilumo. Nuo 1938 m. kovo 24 d. iki 1938 m. spalio 1 d. V. Mirono vadovaujamame XVIII Ministrų kabinete ėjo žemės ūkio ministro pareigas. Jų buvo priverstas atsisakyti dėl ligos. Tačiau A. Smetona negalėjo palikti darbingo amžiaus svainio be darbo ir stabilių pajamų. J. Tūbeliui buvo pasiūlytas solidus ir reikšmingas postas – Lietuvos banko valdytojas, kuriuo jis buvo nuo 1938 m. spalio 1 d. iki mirties 1939 m. rugsėjo 30 d.
J.Tūbelis ypač atsakingai ėjo Lietuvių tautininkų sąjungos centro valdybos pirmininko pareigas (1931–1938 m.). Buvo autoritetingas tautininkų partijos vadovas ir aktyviai padėjo Lietuvoje įtvirtinti tautininkų režimą. Sąžiningai rengėsi partijos posėdžiams, kas mėnesį lankėsi partijos provincijos skyriuose ir po kelias valandas aiškindavo esamą valstybės politinę situaciją. Tačiau istoriografijoje aptinkama ir kritikos.
Užsienio reikalų ministrui Dovui Zauniui ir kitiems užsienio politikos formuotojams labiausiai kliuvo, kad J.Tūbelis menkai domėjosi politika, ypač tarptautiniais reikalais.
Užsienio reikalų ministrui Dovui Zauniui ir kitiems užsienio politikos formuotojams labiausiai kliuvo, kad J.Tūbelis menkai domėjosi politika, ypač tarptautiniais reikalais. Valentinas Gustainis, tuomečio Lietuvos oficiozo „Lietuvos aido“ redaktorius, prisiminimuose rašė: „Apolitiškas vyras tokiame par excellence politiniame poste kaip Ministras Pirmininkas.“
A.Merkelis taip pat tvirtino, kad J. Tūbelis „savo palinkimais buvo daugiau ūkininkas gaspadorius negu partinis politikas.“ Panašiai jį apibūdino ir tuo metu Lietuvoje dirbę užsienio diplomatai.
Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos pasiuntinys H. M. Knatchbullas-Hugessenas pasirašė laikinojo britų reikalų patikėtinio Kaune T. H. Prestono parengtą pranešimą apie J. Tūbelį: „Kuklus, nepretenzingas ir garbingas žmogus, bet jam geriau tiktų vadovauti Lietuvos kooperatyvų draugijai nei užimti tokią atsakingą poziciją... Jis labai domisi kiaulininkyste bei pienininkyste ir jo žinios šioje srityje yra jam labai naudingos. Tūbelis turi pranašumus – jis yra Prezidento svainis, jo žmona – Prezidento žmonos sesuo.
Tūbeliui jo žmona yra politiškai labai naudinga, ji neabejotinai yra pati taktiškiausia, protingiausia ir žaviausia iš visų oficialių ponių Lietuvos visuomenėje.
Tūbeliui jo žmona yra politiškai labai naudinga, ji neabejotinai yra pati taktiškiausia, protingiausia ir žaviausia iš visų oficialių ponių Lietuvos visuomenėje. Tūbelis – nepataisomas rūkorius, įprotis, kuris labai kenkia jo akims ir jo nervų sistemai, kalbama, kad jis gali ilgai neišlaikyti darbo Vyriausybėje įtampos <...>. Jis turi tik kelis priešus ir jam garantuotas postas Vyriausybėje prie bet kurio režimo. Kaip ir jo svainis Prezidentas, jis yra labai neįspūdingos ir net patetiškos (t. y. graudžios) išvaizdos, kuri ypač pastebima jam dalyvaujant stambiuose valstybės renginiuose.“
Nuodugniai Lietuvos užsienio politiką ištyręs istorikas ir diplomatas V. Žalys teigia, jog J. Tūbelio kaip valstybininko prioritetai buvę toli nuo užsienio politikos, tačiau ir šioje srityje jo indėlis nepagrįstai sumenkinamas.
Žinoma, sprendžiant tarptautinius klausimus, Prezidento ir Ministro Pirmininko tandeme J. Tūbeliui tekdavo antraeilis, dažniausiai tik patariančiojo ar pritariančiojo, vaidmuo, bet apie jo įtaką ir šioje srityje byloja daugelis dokumentų. Tenka prisiminti, kad instrukcijos Lietuvos delegacijai Tautų Sąjungoje, santykių su Lenkija ir Vokietija bei kitais Lietuvai aktualiais klausimais buvo tvirtinamos Ministro Pirmininko parašu (nors neabejotina, kad prieš tai jos būdavo suderintos su Prezidentu).
Pasak V. Žalio, J. Tūbelio apolitiškumo nepatvirtina ir užsienio valstybių archyviniai šaltiniai, pavyzdžiui, Rusijos archyvuose išlikusios Sovietų Sąjungos pasiuntinio Lietuvoje Michailo Karskio pokalbių su A. Smetona ir J. Tūbeliu atmintinės. Sprendžiant iš pasiuntinio pranešimų, J. Tūbelis nebuvęs tik pasyvus klausytojas ar tiesiogiai iš sovietų pasiuntinio gautos informacijos „retrotransliatorius“ Prezidentui.
Kai kurie Ministro Pirmininko samprotavimai, pavyzdžiui, lietuvių ir lenkų santykių klausimais pokalbiuose su M. Karskiu, rodo jį buvus ne tik neabejingą šiai temai, bet ir išmanius painiausius Lietuvos santykių su Lenkija, SSRS vaidmens Vilniaus byloje labirintus. V. Žalys daro išvadą, kad daugelio autorių darbuose įsitvirtinęs stereotipas dėl nulinio vaidmens, tekusio J. Tūbeliui Lietuvos užsienio politikoje, neatitinka tikrovės.
Pasak vaikaičio P.Kuhlmanno, tokie dalykai kaip interviu žurnalistams, atsiminimų rašymas ir panašus savo asmens propagavimas, jam buvo visiškai nepriimtinas. J.Tūbelio nuomone, geriausia biografija yra nuveikti darbai.
J.Tūbelis buvo kuklus, nemėgo fotografuotis, daugiausia nuotraukų liko iš oficialių renginių, kur Ministras Pirmininkas negalėjo atsisakyti fotografuotis. Pasak vaikaičio P.Kuhlmanno, tokie dalykai kaip interviu žurnalistams, atsiminimų rašymas ir panašus savo asmens propagavimas, jam buvo visiškai nepriimtinas. J. Tūbelio nuomone, geriausia biografija yra nuveikti darbai. Niekas nedrįstų užginčyti, kad jis buvo labai atsidavęs darbui ir neskaičiuodamas valandų triūsė ministerijoje.
J.Tūbelienė papasakojo nutikimą, kuris geriausiai atskleidžia jos vyro asmenybę: kadangi jis buvo ne tik Ministras Pirmininkas, bet ir finansų ministras, dažnai dirbdavo iki vėlumos. Kartą, vienas likęs iki išnaktų ministerijoje, jau norėjo grįžti namo. Besileidžiant užstrigo liftas. Užuot ėmęs trankyti duris, šauktis pagalbos, jis atsisėdo ant grindų ir iš portfelio išsitraukęs popierius pradėjo skaityti.
Nepanikavo, nes žinojo, kad ryte atėję darbuotojai pamatysią, jog liftas neveikia. Iš tiesų taip ir buvo. Atidarius lifto duris, visi nustebo pamatę ant grindų sėdintį J. Tūbelį, o aplink jį išdėliotus įvairius dokumentus. Ministras pasakė, kad naktis lifte praėjusi puikiai, nes jis netrukdomas galėjęs darbuotis.
Jadvyga labai žavėjosi vyro darbštumu ir visišku atsidavimu einamoms pareigoms. Jis buvo taip įsigilinęs į ekonominius Lietuvos reikalus, kad smulkiai žinojo ne tik stambiausių įmonių rodiklius ar finansines problemas, bet ir atskirų regionų ūkininkų rūpesčius.
J.Tūbelienė prisiminė vieną iškalbingą istoriją, kurią sužinojo iš ministerijos sekretorės: kartą pas ministrą atvyko keli ūkininkai, norėdami jam asmeniškai išdėstyti savo krašto ekonomines problemas. Ministras buvo labai užsiėmęs ir ūkininkams teko ne vieną valandą kantriai lūkuriuoti. Pagaliau patekusi į ministro kabinetą, po kelių minučių delegacija išėjo.
Sekretorė labai nustebo, kad pokalbis taip greitai baigėsi, ir paklausė, kodėl jie jau išeiną. Ūkininkai atsakė neturį ką pasakyti ministrui, nes vos tik pradėdavę sakinį, šis tuojau jį pabaigdavęs. Žmonės įsitikino, kad ministras puikiai žinąs visas jų problemas.
