Našliu likęs Žygimantas Senasis 1517 metais rinkosi jau antrą žmoną. Šalia politinių ir finansinių santuokos aspektų svarbi buvo ir būsimos nuotakos jaunystė bei grožis. Tam, kad įsitikintų Bonos dailumu, karaliui buvo atsiųstas kunigaikštytės portretas.
Jame Bona vilkėjo suknelę su iškirpte, tuo metu neregėtu dalyku mūsų kraštuose. To meto Lietuvos portretų kontekste tai galima laikyti akibrokštu, nes buvo pademonstruota neįprastai daug nuogo kūno.
Tačiau Žygimantui Senajam mergina portrete paliko neišdildomą įspūdį. „Bona atitiko visus gražios renesansinės moters standartus: turėjo šviesius plaukus, kas Italijoje neįprasta, mažą tiesią nosytę, putlias širdelės formos lūpas, sniego baltumo krūtinę ir labai skaisčią odą“, – pasakoja Lietuvos istorijos instituto doktorantė Rasa Leonavičiūtė.
Žodžiu, ar žvelgsi į visą siluetą, ar į jo dalį, nieko gražesnio ir žavingesnio nesu regėjęs.
„Gražiausi šviesūs plaukai, juodos blakstienos ir antakiai, akys greičiau angelo nei žmogaus, kakta lygi ir rami, tiesi nosis, žandai nuo įgimto drovumo paraudę, lūpos – it tikras koralas, dantys balti ir lygūs, ilgas kaklas, krūtinė apvali ir balta, dailūs pečiai. Rankos – gražesnių nepamatysi. Žodžiu, ar žvelgsi į visą siluetą, ar į jo dalį, nieko gražesnio ir žavingesnio nesu regėjęs. Grakštus kiekvienas judesys, kalbos skambumas kuo maloniausias. Daugelį metų pažinojome Italiją, bet gražiau šokančios ponios niekada nesame matę“, – negailėdamas epitetų Boną aprašė Žygimanto Senojo atstovas S.Ostrorogas.
Karalius neatsispyrė tokiam merginos portretui – nusprendė imti ją į žmonas.
Italijoje – tuoktuvės be jaunikio
Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos vestuvių ceremonija vyko net dukart. Pirmoji iškilminga puota surengta Neapolyje 1517 metų gruodžio 6-ąją.
Ypatingą dieną Bona Sforca vilkėjo mėlyną aukso bitėmis siuvinėtą ilgą suknelę. Tiesa, įstabaus išrinktosios rūbo tądien Žygimantas Senasis neregėjo: tuoktuvių ceremonija nuotakos gimtinėje vyko be jaunikio.
Ceremonijai Kapuano pilyje vadovavo kunigas J.Konarskis ir dar šeši vyskupai italai.
Pasitaikydavo atvejų, kai iš valstybinio intereso sudaryta santuoka virsdavo darniu šeiminiu duetu.
„Bona sėdėjo soste, virš jos galvos plevėsavo žydras baldakimas, išpuoštas aukso gėlėmis, Sforcų ir Jogailaičių herbais. Gausus būrys svečių lenkėsi pabučiuoti ranką būsimai karalienei, praėjo ir garbingų neapoliečių procesija. Po to vyskupai įvykdė oficialų vestuvių per procura aktą, o Žygimanto atstovas S.Ostrorogas kartu su Bona pasakė santuokos priesaikos formulę“, – amžininkų prisiminimus perpasakoja R.Leonavičiūtė.
Tuomet Bonos Sforcos pirštą papuošė žiedas su dideliu šlifuotu deimantu. Šią Žygimanto Senojo dovaną nuotakai užmovė S.Ostrorogas.
„Sakoma, kad žiedas buvo graviruotas lotyniškais žodžiais iš Švento Rašto Benedicat te Deus et crescere faciat in gentem magnam, kas reiškia Tepalaimina Tave Dievas ir apdovanoja gausiais palikuonimis”, – žiniomis dalijasi istorikė.
Romantiškas susitikimas Krokuvos prieigose
Gausios palydos lydima Bona į Lenkiją, kur balandžio viduryje buvo numatyta pagrindinė vestuvių ceremonija, išvyko vasario 3-iąją.
Kelionė iš Italijos buvo ilga ne tik dėl prastų kelių ir sudėtingų susisiekimo sąlygų, bet ir dėl netrumpų viešnagių įvairiose Europos šalių pilyse, kur būsima karalienė buvo svetingai sutinkama, pavaišinama ir apdovanojama.
Tačiau maloniausias, iškilmingiausias, prabangiausias ir, žinoma, romantiškiausias sutikimas jos laukė Krokuvoje.
Priemiestyje, iki sostinės likus maždaug dviem kilometrams, Bona išvydo boluojančias palapines. Visa žemė aplink buvo išklota raudona gelumbe.
Didžiojoje palapinėje savo išrinktosios nekantriai laukė Žygimantas Senasis. Būsimą žmoną jis sutiko pėsčias. Šioji pas karalių atjojo ant žirgo. Šį susitikimą vainikavo patrankų šūviai ir riterių turnyras.
„Sklando legendos, kad išvydę vienas kitą būsimi sutuoktiniai pagalvojo tą patį: „Galėtų būti jaunesnis/ė“, – šypsosi R.Leonavičiūtė.
Bonai Sforcai tuo metu buvo 24-eri, Žygimantui Senajam – 51 metai.
Procesija sutraukė smalsuolių būrį
Oficialios tuoktuvių ceremonijos ir Bonos Sforcos karūnacijos diena, balandžio 18-oji, išaušo saulėta ir graži.
10 val. ryto didžiulė procesija pajudėjo nuo Vavelio pilies Katedros link. Visą šį kelią klojo raudonas kilimas.
Miesto gyventojai taip troško įvykį išvysti savo akimis, kad tvarkos sergėtojai totoriai turėjo panaudoti lazdas, kad minią išsklaidytų į šalis.
Karalius vilkėjo sabalų kailinius, skaistų apsiaustą, jo galvą puošė karūna.
Karaliaus priešakyje žengė Lenkijos kancleris Kristupas Šydloveckis, nešantis skeptrą, bei Poznanės vaivada Mikalojus Lubranskis su karališkuoju obuoliu rankoje.
„Karaliaus įkandin sekė pati Bona, vilkinti mėlyna suknele su auksu siuvinėtomis bitėmis iš ceremonijos Neapolyje, kur Žygimantas Senasis nedalyvavo“, – pažymi R.Leonavičiūtė.
Tokia iškilminga procesija, be abejo, sutraukė smalsuolių ir žioplių būrį: „Sakoma, kad miesto gyventojai taip troško įvykį išvysti savo akimis, kad tvarkos sergėtojai totoriai turėjo panaudoti lazdas, kad minią išsklaidytų į šalis.“
Pasimatavo ir sostą, ir karūną
Išpuošta katedra kone plyšo nuo sugužėjusios Europos diduomenės. Prieš altorių ant podiumo, kuris buvo padengtas raudonu aksomu, stūksojo du sostai ir du pufai, užkloti žalios ir aukso spalvos audiniais.
Mišias laikė pats arkivyskupas Jonas Laskis, kuriam asistavo Krokuvos ir Poznanės vyskupai.
Atlikus santuokos aktą karalius Žygimantas Senasis pasitraukė į šalį, o Bona Sforca buvo patepta, karūnuota ir jai įteiktos karališkos insignijos – skeptras ir obuolys.
Trimitų ir kitų muzikos instrumentų akordai liudijo santuokos sudarymą. Procesija pasuko atgal į Vavelio pilį, kur laukė ištaiginga puota.
Linksminosi, valgė ir gėrė
Tikslus karališkųjų vestuvių puotos dalyvių skaičius nėra aiškus, tačiau pažymima, kad vien svečių iš Italijos priskaičiuota apie 700.
„Puotos menės siena buvo išmušta aukso audeklu, kurio ilgis siekė 900 uolekčių. Ant stalo stovėjo 1300 taurių ir daugybė kitų įvairių indų“, – pasakojimą papildo Valdovų rūmų direktoriaus pavaduotoja dr. Jolanta Karpavičienė.
Susėdę už stalų didikai lepinosi įvairiausiais patiekalais ir gėrė patį geriausią vyną. „Per vestuves Neapolyje, manoma, buvo išragauta apie 50 patiekalų. Puotoje Krokuvoje jų turėjo būti ne mažiau“, – skaičiuoja R.Leonavičiūtė.
Pirmą vestuvių dieną Krokuvoje puotauta apie 8 valandas.
Po pirmosios nakties apipylė dovanomis
Antrą iškilmių dieną jau buvo ir šokama. Amžininkų liudijimu, Bona su dvaro damomis sušoko itališko stiliaus šokį, kuris sužavėjo ir Žygimantą Senąjį, ir svečius.
Oficiali santuokos konsumacija, kitaip – pirmoji jaunavedžių naktis – įvyko antrąjį vestuvių vakarą.
Net sunku įsivaizduoti, kaip ten viskas švytėjo!
Karališkoji pora buvo palydėta į prašmatnų miegamąjį, išpuoštą 1400 uolekčių auksinio audeklo. „Net sunku įsivaizduoti, kaip ten viskas švytėjo!“ – fantaziją audrina J.Karpavičienė.
O R.Leonavičiūtė tęsia: „Jaunavedžius į miegamąjį atlydėjo nedidelis būrelis išskirtinių svečių, kurie buvo vaišinami vynu ir saldumynais. Neformaliai bendraujant net pasikeista dviprasmiškais komentarais, vyko tarsi jaunųjų paerzinimas.“
Kas dėjosi už miegamojo durų, kai jaunavedžiai liko dviese, amžininkai neberašo.
Tačiau karaliui, matyt, pirmoji naktis paliko puikų įspūdį, mat kitą dieną jis gausiai apdovanojo žmoną, atsiųsdamas jai prabangių dovanų: keturias aukso grandines, tris kulonus iš aukso, safyrų, perlų, deimantų, rubinų ir smaragdų, prabangių audinių, auksu ir šilku siuvinėtų aksomo ir gryno šilko.
Svečiai namo – ne tuščiomis
Trečiąją vestuvių dieną iškilmės vėl persikėlė į katedrą, kur vyko pamaldos ir atlaidai.
„Šįkart puotavo išskirtinai ponai, griaudė šokiai ir riterių turnyrai. Be to, tądien buvo surengta oficiali vestuvinių dovanų ir Bonos kraičio paroda. O jos kraitis buvo nemenkas, daiktais ir audiniais skaičiuojant sudarė apie 50 tūkst. aukso dukatų, o pats kraitis pinigais – 100 tūkst. aukso dukatų“, – pažymi R.Leonavičiūtė.
Šventinis maratonas baigėsi po savaitės, balandžio 24 dieną, vėlgi didelėmis iškilmėmis, vaišėmis ir linksmybėmis: „Tądien buvo šokami ne tik lenkiški, bet ir rusiški, vokiški, itališki šokiai. Sakoma, kad Bona labai gražiai papuošė karaliaus dukras iš pirmos santuokos ir rodė joms didelį prielankumą, tarsi demonstruodama, kad šeiminis gyvenimas bus sėkmingas“, – aiškina R.Leonavičiūtė.
Svečių išlydėtuvės tęsėsi ne vieną dieną. Tuščiomis namo jie negrįžo.
„Priklausomai nuo rango jaunavedžių jie buvo apdovanoti ar kokiu nors prabangiu juvelyriniu dirbiniu su herbais, ar drabužiu iš šilko ar atlaso“, – sako J.Karpavičienė.
Praėjus kelioms dienoms po tuoktuvių Žygimantas Senasis žmonai užrašė valdas ir turtu garantavo jos įneštą kraitį.
Darni santuoka truko 30 metų
Meilė ir vedybos tais laikais nebuvo tapatūs dalykai, ypač kalbant apie valdovus. Nuo neatmenamų laikų monarchų jungtuvėmis buvo vykdoma didžioji valstybinė politika.
„Tačiau pasitaikydavo atvejų, kai iš valstybinio intereso sudaryta santuoka virsdavo darniu šeiminiu duetu. Šiuo atveju taip ir įvyko. Žygimanto ir Bonos santuoka laikoma labai sėkminga, nes buvo grįsta pagarba vienas kitam. Nėra duomenų apie nukrypimus į šalį, meilužius. Gyvenimo pabaigoje, kai vyro sveikata pašlijo ir jis atgulė į patalą, Bona užsakinėdavo iš Italijos apelsinų, kitų citrusinių vaisių, suvokdama, kad jie turi savybių, galinčių sustiprinti sveikatą. Natūralus žmogiškas dėmesys – ryški Žygimanto ir Bonos santykių savybė“, – pasakoja J.Karpavičienė.
Karališkoji santuoka truko 30 metų, iki valdovo mirties 1548-aisiais.
Šeima užaugino keturias dukras ir sūnų. Šeštasis Bonos nėštumas baigėsi ankstyvu gimdymu, po kurio karalienė vaikų susilaukti nebegalėjo.
Įtaka karaliui ir visuomenei
Karališkoji šeima daugiausiai laiko rezidavo Krokuvoje. Pirmąkart keleriems metams pagyventi į Vilnių Bona su vaikais atvyko 1528 metais, po to čia lankėsi dar dukart.
Vilniaus žemutinėje pilyje, valdant Aleksandrui, Žygimanto Senojo broliui, jau buvo pradėta statyti gotikinė rezidencija, tačiau Žygimantas, paveiktas išlavinto Bonos estetinio skonio ir renesanso kultūros, pradėjo pertvarkyti valdovų rezidenciją renesanso stiliumi. Į jos puošybą investuota apie 100 tūkst. aukso dukatų.
„Iki rekonstrukcijos tai nebuvo palanki vieta reziduoti, ypač su vaikais. Todėl čia Bona atvyko tik po pertvarkos“, – paaiškina R.Leonavičiūtė.
Tačiau karalienė toli gražu nesitenkino tik žmonos ir motinos vaidmeniu.
Su Bonos Sforcos atvykimu į Lenkiją ir Lietuvą plūstelėjo didelė itališkos kultūros banga. Bona išpopuliarino iškirptes, dvariškiai dėvėjo pagal itališką madą siūtus drabužius, greitai prigijusius visoje šalyje.
Lietuvos didikų virtuves pasiekė Viduržemio jūros produktai, ant valgomojo stalo atsirado šakutės, glazūruotos lėkštės, trikojės keptuvės.
Naujove tapo ir taip mums dabar įprastos daržovės: agurkai, pomidorai, kalafiorai, šparaginės pupelės, brokoliai.
Bonos įtaka visuomenei ir karaliui buvo tokia didelė, kad vienas teisininkas, atkeliavęs per Bonos dvarą ir tarnavęs Žygimantui Augustui Krokuvoje, o vėliau ir Vilniuje, yra pasakęs: „Ar tik neištiks kokia negerovė, kai po lentą figūras stumdo vien valdovė.“
