Sudėtinga politinė situacija
Šiauliai ir Turkijos princas – neįprastas derinys. Pabandykime prisiminti aną laikmetį. Pirmasis pasaulinis karas geso, tačiau pasekmės – pastatų ir valstybių griuvėsiai mėtėsi ne tik po Europą. Nugalėtojai dalijosi teritorijas, griovė buvusių imperijų sienas. Karas tebevyko, ginklus keisdamas besikuriančių valstybių diplomatų ir prezidentų frakais.
Lietuvoje tebestovėjo Vokietijos kariuomenė. Leninas vokiškais pinigais Rusijoje organizavo Didžiąją Spalio socialistinę revoliuciją, o Didžioji Turkija, imperija, plytėjusi trijuose žemynuose, kuriai priklausė Balkanai, Artimieji Rytai, Šiaurės Afrika, XX amžiaus pradžioje taip pat pergyveno visuomeninius virsmus, valstybei-milžinui atsidūrus tarp pralaimėjusiųjų.
Šalyje kilo nepriklausomybės karas (1918–1923 metai). 1920 metais britų, prancūzų, italų ir graikų armijos, užėmusios Stambulą, išprovokavo galutinę valstybės griūtį.
Nesusilaukę didesnio sultono pasipriešinimo turkų tautininkai, vadovaujant Mustafai Kemaliui Atatiurkui, įvykdė valdžios perversmą ir 1920 m. pasirašę Sévres sutartį įkūrė Turkijos Respubliką. Formaliai valstybė buvo pripažinta tik 1923 metų Lozanos sutartimi.
Atvirukas vokišku užrašu „Turkų princo apsilankymas Šiauliuose“ mena anuos griuvėsiais padabintus laikus. Matome vokiečių kariškių grupę, lydinčią į automobilį uniformuotą garbųjį svečią, kelis nuo šalčio sustirusius šiauliečius, žiopsančius į istorinį vaizdelį.
Pakeliui į Berlyną
Atvirukas vokišku užrašu „Turkų princo apsilankymas Šiauliuose“ mena anuos griuvėsiais padabintus laikus. Matome vokiečių kariškių grupę, lydinčią į automobilį uniformuotą garbųjį svečią, kelis nuo šalčio sustirusius šiauliečius, žiopsančius į istorinį vaizdelį.
Fotografuota turgaus aikštėje, fone – buvusio mūrinio prekybinio paviljono griuvėsiai.
Apie tą vizitą beveik neišliko žinių, viena-kita žinutė, keletas miglotų pasakojimų.
Kažkur nuo Rygos pusės bene 1918 metų pradžioje turkų princo buvo skrista Berlyno link, ieškant pagalbos sultonui pas savo buvusius sąjungininkus.
Vokiečių kariškiai jį skraidino naujove – metaliniu lėktuvu iš aliuminio. Verta priminti, kad iki tol (ir dar kelis dešimtmečius po to) pasaulinė aviacija naudojosi tik dažais impregnuota drobe ir medžio fanera.
Kažkur ties Šeduva modernusis lėktuvas užsikaprizijo ir buvo priverstas nutūpti. Tai probėgomis užsiminta Gabrielės Petkevičaitės-Bitės „Karo laikų dienoraštyje“, to lėktuvo nuotrauka buvo išspausdinta viename tarpukario žurnalo „Karys“ numeryje.
Pasakojama, kad lėktuvas buvo nugabentas link Šiaulių į Zoknius, ten suremontuotas vėl pakilo, pratęsęs turkų princo kelionę. Kelias dienas svečiui teko viešėti pas svetingus vokiečius nesvetingų mūsų miesto griuvėsių apsuptyje.
Tokia šio atsitiktinio vizito legenda, kurią patikslins ir faktais aprengs rimti istorijos tyrinėtojai, nes šio istorinio įvykio dalyviai ir liudininkai jau seniai išmirę.
